Irena Kanišauskaitė, Marius Mikalajūnas, Dalia Satkauskytė,
Nijolė Šervenikaitė, Saulius Žukas
Literatūra
Vadovėlis 11 klasei, II dalis
Vadovėlis atitinka kalbos taisyklingumo reikalavimus
(Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvada, 2024-04-05, Nr. S2-107 (6.1)
Projekto vadovė Erika Laumytė
Vertintojai: Audrius Gabnys, Daiva Stukienė, Rima Valiuvienė
Redaktorės: Virginija Bračiulytė, Elona Makselytė
Viršelio dailininkė Milda Abraitytė
Dizaineriai ir maketuotojai: Jurgita Čeberiakaitė, Algirdas Gaidamavičius
Išleido UAB „Baltos lankos Klett“
Gedimino pr. 28, 01104 Vilnius
+370 5 208 0358
vadoveliai@elankos.lt
www.baltulankuvadoveliai.lt
ISBN 978-609-470-212-9
© Irena Kanišauskaitė, 2024
© Marius Mikalajūnas, 2024
© Dalia Satkauskytė, 2024
© Nijolė Šervenikaitė, 2024
© Saulius Žukas, 2024
© Milda Abraitytė, 2024
© „Baltos lankos Klett“, 2024
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu,
viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kom-
piuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo
originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai
ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įs-
taigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų
ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar
padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam
skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Bibliogra�nė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų
informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
Spausdino PNB print
Silakrogs, Ropažu pag., Ropažu nov.
LV-2133, Latvija
info@pnbprint.eu
www.pnbprint.eu
Literatūra 11
Vadovėlis
klasei
II dalis
Irena Kanišauskaitė
Marius Mikalajūnas
Dalia Satkauskytė
Nijolė Šervenikaitė
Saulius Žukas
Turinys
12 skyrius. Lietuvių realistinė literatūra ................................................................... 7
Lietuvių realistinė literatūra ....................................................................................................... 8
13 skyrius. Jonas Biliūnas ............................................................................................ 15
13.1. Gyvenimo kelias ............................................................................................................... 16
13.2. Kūryba ................................................................................................................................ 19
13.3. Novelės „Vagis“, „Lazda“, „Ubagas“ ................................................................................ 21
13.4. Apysaka „Liūdna pasaka“ ............................................................................................... 29
14 skyrius. Modernizmas literatūroje ir kultūroje .............................................. 41
14.1. Modernizmo kilmė ir bruožai ........................................................................................ 42
14.2. Modernizmo kelias į Lietuvą .......................................................................................... 47
14.3. Simbolistinė poezija ........................................................................................................ 49
14.4. Simbolizmas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryboje ..................................... 53
14.5. Įspūdžių žavesys: impresionizmas ................................................................................ 56
14.6. Literatūros avangardas ................................................................................................... 60
14.7. Keturvėjininkai ................................................................................................................. 65
15 skyrius. Modernistinė poezija .............................................................................. 69
15.1. Raineris Marija Rilkė ........................................................................................................ 70
15.2. Konstantinas Kavafis ....................................................................................................... 73
15.3. Moišė Kulbakas ................................................................................................................ 75
16 skyrius. Lietuvių modernistinė poezija:
16 skyrius. neoromantikai ir Henrikas Radauskas .............................................. 79
16.1. Neoromantizmas lietuvių literatūroje ......................................................................... 80
16.2. Jonas Aistis ........................................................................................................................ 83
16.3. Bernardas Brazdžionis .................................................................................................... 87
16.4. Neoromantikų įtaka vėlesnei lietuvių poezijai .......................................................... 93
16.5. Henrikas Radauskas: tarp modernizmo ir klasicizmo ............................................... 95
17 skyrius. Modernistinė smulkioji proza ........................................................... 105
17.1. Francas Kafka .................................................................................................................. 106
17.2. Novelė „Metamorfozė“ (ištraukos) ............................................................................. 108
18 skyrius. Lietuvių proza – modernizmo link .................................................. 117
18.1. Šatrijos Ragana. „Sename dvare“ (ištraukos) ............................................................ 118
18.2. Juozas Tumas-Vaižgantas. „Dėdės ir dėdienės“ (ištraukos) ................................... 126
19 skyrius. Lietuvių modernistinė proza ............................................................. 141
19.1. Jurgis Savickis ................................................................................................................. 142
19.2. Novelės „Ad astra“, „Fleita“, „Kova“ .............................................................................. 146
20 skyrius. Modernistinis romanas ....................................................................... 159
20.1. Michailas Bulgakovas. „Meistras ir Margarita“ (ištraukos) ..................................... 160
20.2. Ernestas Hemingvėjus. „Atsisveikinimas su ginklais“ (ištraukos) ......................... 191
21 skyrius. Lietuvių modernistinė drama ........................................................... 209
21.1. Vincas Krėvė. „Skirgaila“ (ištraukos) ........................................................................... 210
21.2. Balys Sruoga. „Milžino paunksmė“ (ištraukos) ......................................................... 229
22 skyrius. Judžinas O’Nilas ..................................................................................... 243
22.1. Gyvenimas ir kūryba ..................................................................................................... 244
22.2. Drama „Elektrai skirta gedėti“ (ištraukos) ................................................................. 246
23 skyrius. Vincas Mykolaitis-Putinas ................................................................... 273
23.1. Gyvenimas ir kūryba ..................................................................................................... 274
23.2. Eilėraščių rinkinys „Tarp dviejų aušrų“ ....................................................................... 277
23.3. Romanas „Altorių šešėly“ (ištraukos) ......................................................................... 286
Žodynėlis ................................................................................................................................... 303
Literatūros šaltinių sąrašas .................................................................................................... 307
Iliustracijų šaltinių sąrašas ......................................................................................................309
Atliekant šia piktograma pažymėtas užduotis teks naudoti skaitmenines priemones.
Jas rasite išmaniajame įrenginyje nuskaitę skyriaus pradžioje pateiktą QR kodą.
Apsakymo „Petras Kurmelis“ iliustracija, Antano Kučo raižinys, 1975 m.
Lietuvių realistinė literatūra
12
skyrius
e-lankos.lt/9z5y
Literatūra 11 klasė | 2 dalis
12
17
13
18
15
20
14
19
16
21
22
23
Lietuvių literatūroje realizmas įsitvirtino XIX a.
paskutiniajame dešimtmetyje ir virto vyraujančia
kryptimi. Žemaitės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės,
Lazdynų Pelėdos prozoje pasakotojas vaizdą stebi
iš šalies, dažniausiai pasakoja apie pobaudžiavinio
Lietuvõs kaimo gyvenimą. Šių autorių kūriniams
būdingi išsamūs veiksmo vietos aprašymai, detalūs
veikėjų portretai, liaudiškos šnekos intonacijos. Ti-
kroviškais vaizdais rašytojai siekė kritikuoti esamą
pasaulio tvarką ir kartu teigė nuostatą, kad gyve-
nimas turi pasikeisti. Literatūroje buvo keliamos
socialinės ir teisinės lygybės idėjos, aukštinamas
darbštumas, blaivus protas, visuomenei naudingo
darbo poreikis, smerkiami pasenę papročiai, religi-
niai prietarai, egoizmas. Aplinka dažnai nulemda-
vo personažų poelgius, todėl savianalizės, veikėjo
apsisprendimo problemos XIX a. pabaigos lietuvių
literatūra beveik nekėlė.
XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuviškuose
laikraščiuose (ypač „Varpe“) vis dažniau buvo kal-
bama ne apie tautos prisikėlimą, o apie kasdienę
jos egzistenciją. Formuojama pažiūra, kad tautos
sąvoka neatsiejama nuo idėjų gerinti liaudies gyve-
nimą. Kūryboje taip pat buvo reikalaujama remtis
ne jausmais, o mokslo žiniomis. „Duokite mums
knygų, kurios mus pamokytų gyvenimą pagerinti ir
žmonėmis tapti“, – tokios mintys išsakomos ne vie-
name to meto straipsnyje. Į literatūrą ateina nauja
karta rašytojų, svetur studijavusių ir įgijusių „prak-
tiškas“ specialybes: Vincas Pietaris ir Vincas Kudir-
ka – gydytojo, Antanas Kriščiukaitis-Aišbė – teisi-
ninko, Antanas Vilkutaitis-Keturakis – inžinieriaus,
Jonas Biliūnas, nebaigęs medicinos. Jų, dažniausiai
rašiusių prozos kūrinius, nuomone, literatūra turi
atverti žmonėms akis, rodyti gyvenimo skaudulius
ir padėti iš jų vaduotis.
Žemaitė
Žymiausia lietuvių realizmo atstovė yra Žemai-
tė (1845–1921). Literatūrinį kelią pradėjusi 1895 m.
apsakymu „Rudens vakaras“, ji savo žvilgsnį krei-
pė į to meto lietuvių gyvenimo aktualijas: kritika-
vo dvaro ir kunigų gyvenimą, smerkė valstiečius už
apsileidimą, girtuokliavimą, pavydą ir kerštingumą.
Lietuvių realistinė literatūra
Daug dėmesio savo kūriniuose skyrė šeimos gyve-
nimui ir moters likimui. Apsakymų cikle „Laimė
nutekėjimo“ Žemaitė dažniausiai vaizdavo nelai-
mingas santuokas, sukurtas ne iš meilės, o vaikan-
tis naudos (apsakymai „Marti“, „Petras Kurmelis“
ir kt.).
Savo pasakojimo maniera rašytoja labiausiai iš
visų lietuvių prozininkų priartėjo prie XIX a. realis-
tinio romano tradicijos. Jos pasakotojas išlaiko re-
alizmui būdingą atstumą, apsakymuose detaliai, lyg
inventorizacijos knygose, pasakojama apie veiksmo
vietą. Daug dėmesio skiriama išoriniams veikėjų
portretams: veido bruožams, laikysenai, aprangai
(prisiminkite Vingių Jonuko, „vyro iš stuomens ir
iš liemens“, išvaizdą). Siekdama atkurti tikrovišką
gamtos ir daiktų pasaulį, Žemaitė pasitelkė šneka-
mosios kalbos intonacijas ir formas. Kai kuriuos
kūrinius rašė žemaitiškai, kitus, kalbininko Jono
Jablonskio padedama, bendrine lietuvių kalba. Jos
Žemaitė, 1913 m.
12 skyrius. Lietuvių realistinė literatūra
12
17
13
18
15
20
14
19
16
21
22
23
sukurti dialogai ne tik atskleidžia veikėjų tempe-
ramentą, polinkius, gyvenimo būdą, bet ir kuria ti-
kroviškumo įspūdį, tarsi būtų netyčia nuklausyti ir
žodis žodin užfiksuoti.
Būdama įžvalgi stebėtoja ir puiki pasakotoja, Že-
maitė sukūrė ne vieną įsimintiną to meto Lietuvos
kaimo paveikslą.
PETRAS KURMELIS
(ištraukos)
Rytmetį, bešvintant aušrai, tiršta migla padengė visą
pasaulį taip storai, jog tekančios saulės spinduliai neper-
simušė ligi žemės, skleidėsi ten pat padangėse, anapus
miglos; todėl rytmečiuose truputį šviesesni ir baltesni
buvo debesys. Migla, kybodama ore, medžių šakas ir la-
pus taip sudrėkino, jog menko vėjelio pakrutinti medžiai
bėrė stambiais lašais gulintį ant lapų vandenį. Aukštai
kildamas didesnis vėjas gainiojo ir sklaidė miglą. Vienas,
žemyn guldamas, sušlapino ir be lietaus aplijo visą pavir-
šių žemės stora rasa; kildamas aukštyn, virto debesimis
ir sklaidėsi po padangę. Kur ne kur truputį praskilo. Pro
tuos plyšius spyktelėjo saulės spinduliai ir vėl užsitraukė.
Maišėsi, stumdėsi, lėkė padangėmis stori mūrai, o apa-
čioj saulės balo ir kas kartas plonėjo. Saulelė iš pradžios
nuoga, be spindulių, balta ir prigesusi, tarytum mieguos-
ta, žioruodama per miglą, pamažu kilo aukštyn. Paskui,
praskleidusi debesis, drąsiai kvėpė auksuotą šviesą ant
blizgančios rasotos žemės. Visa padangė, nusipraususi
vėsioje rasoje, linksmai nušvito.
Žmonės džiaugėsi gražiu šventu Žolinės rytmečiu.
Kur tik kreipsiesi arba akį užmesi, visur numanyti šventė.
Po laukus žmonių – nė gyvos dvasios. Užtai keliai ir takai
pilni, būriai kaip vilnyte vilnija: pėsti, raiti ir važiuoti, kits
kitą pralenkdami, visi skubėjo į bažnyčią. Kiekviena mo-
teriškė su žoline, kaip su šluota, rankoj, suskinta visokių
lauko žolelių. Kur senesniųjų, mažne kiekvienoj žolinėj,
riogsojo išsisklaidęs piktadagis.
Pilnas jau šventorius, pilnas miestelis žmonių. Špi-
tolės1 kieme ir pašventoryje pilnai pristatyta vežimų, o
vis dar tebeeina ir tebevažiuoja keliais, tarytum nė gy-
vos dvasios nebeliko po kiemus ir sodas: visi sutvino į
bažnyčią. Pagaliau jau vežimai retyn, bet ir vietos apsi-
stoti kaskart mažyn. Dar vienas atvažiavo ir apsistojo
pašventory. Vežimėlis dailus, naujitelaitis, širva riebia
kumele pakinkytas, susisėdę vyras su pačia ir pora vaikų
ant kojų. Boba išlipo, vaikus iškilnojo, nuo drabužiukų
nupurtino šapus, aptaisė, žolinės kotą, kurioj piktadagis
kėksojo, suvyniojo į nosinę, knyga antroj rankoj, ir nuėjo
į bažnyčią. Vaikai, įsikibę į skvernus, nubėgo kartu. Vyras
pasilikęs taisėsi ir šėrėsi kumelę.
1 Špitõlė – parapijos beturčių, senelių prieglauda.
– Na na! Kad ir dėdė įsitaisęs gražų vežimėlį, – tarė
prieidamas jaunesnis vyriškis. – Naujitelaitis, ką tik nuo
adatos… – pasilenkdamas žiūrėjo. – Pirkai ar dirbinai?
– Argi nepažįsti Petro Kurmelio darbo? – atsakė pir-
masis.
– Ką čia gali pažinti. O kas kaustė?
– Ogi jis pats. Kam jis apsiima padirbti, tai jau viską
nuodaliai2 padirba ir apkausto, tik sėsk ir važiuok.
– Kad nagai, tai nagai!.. – gyrė Zolys čiupinėda-
mas. – Tai mano artimas giminaitis – jo motina Zolaitė.
Bet kai įsimušė į turtus, nebesigiminiaujame – žinoma,
aš biednas3…
– Et, neteisybė! – gynė Gorys. – Prie jo nėra nė ko-
kios didystės, nebent gaišti nenori tuomet, jei nesišneka
su kuo. Kiek jis turi prisidirbęs šėpų4, skrynių, šlajų5, bri-
kų6… Neimtumei už keletą mažne šimtų.
– Giminaitis tavo ar ne, bet tikrai išmintingas ir dar-
bininkas vaikis. Bėda tik jam dabar, kad motinėlė visai
pasilpo: paliks vargšas be šeimininkės, jau ir dabar kaip
jei neturįs. Senikė mažai belipa iš lovos. Daktaras nebe-
apsiimąs išgydyti.
– Ko jis laukė šio laiko nevedęs, būtų beturįs šeimi-
ninkę! Arba dabar turi subruzti. Ko neperši, dėde? Ten
pat esi arti. Tuomet nebe laikas bus lakstyti, kai jau nė
kokios nebeliks.
– Et! – pamojo Gorys, – piršau keletą; bet jis vis at-
bulas. Kokią tik papiršk – rodos, ir dorų linkėjau, – nie-
kaip negalėjau pataikinti, vis tai šis, tai tas jam netikęs.
O nė prie vienos nuvesti nesiduoda. Nesuprantu, ko jis
ieško? Šit ir jo bėrukas: mat raitas atjojęs. Privesk ėmęs
prie mano vežimėlio, teėdie.
Zoliui blykstelėjo per galvą, pamanė sau:
– Žinau, ko jis ieškojo: aš antštiksiu7.
– Pasensterėjo vaikis ir paliko vangus vesti, – tarė
Zolys, rišdamas arklį. – Visada, kol jaunas neparsiveda
pačios, senesniam jau sunku prisirengti.
– Tai bėrukas, kaip mūras arklys.
– O kokie jo visi gyvuliai! Tai miela malonu! Be galo
jam klojasi, viskas jiems kaip rūgte rūgsta: nutrauks ver-
šius, nors nė nuo šalies neik; kumeliai kaip staininiai8,
arba paršeliai antai kaip iš pieno plaukę. Kas žino, mo-
tinėlės tai ranka, ar taip ir Petrui seksis? Bet kaip dabar,
gyvenimas kaip rietėte rieta. Žinoma, prie to ir prievei-
zos9 reikia.
2 Nuodalia – nuosekliai, iš eilės.
3 Biednas (psn.) – vargingas, neturtingas.
4 Šėpa (psn.) – spinta.
5 Šlãjos – rogės malkoms vežti.
6 Brikà, brkas – geresnis vežimas žmonėms važiuoti.
7 Antštkti – surasti, užtikti.
8 Staininis (psn.) – gražus, gerai prižiūrimas, skirtas joti ar
važiuoti, ne darbinis arklys.
9 Preveiza – priežiūra.
10
Literatūra 11 klasė | 2 dalis
12
17
13
18
15
20
14
19
16
21
22
23
Užėjo suma10. Visi žmonės iš patvorių sulindo į baž-
nyčią. Po pamokslo sušilę suplukę skubėjo, grūdosi lau-
kan, pavėsy ieškodami atgajaus11. Petras Kurmelis, taip
pat išsiritęs iš bažnyčios, šluostėsi nuo kaktos prakaitą.
Vyras jau sumitęs, aukštas, stambus, truputį susimetęs į
kuprą; rankos kietos kaip geležinės, sutrintos, pajuodu-
sios nuo darbo; plaukai ir uostai juodi, bėras iš prigimi-
mo, saulės nudegęs, rodėsi dar juodesnis; akys mėlynos,
truputį įdubusios ir apsirukšlėjusios rodė nebe pirmąją
jaunystę. Senovės drabužiai apstūs, apdribę, dar didžiau
jį sendino. Švarkas rudo milo, kelnės ir vestė12 languoto
čerkaso13, batų aulai sulig keliais, dideli ir stori, po kaklu
skepetukė pagūmuturiuota, kepurę plačiausiu viršum
rankoj nusitvėręs. Ėjo sunkiai, dideliais žingsniais: ro-
dėsi, kojų nepavelkąs. Zolys prisiartinęs, pasitraukęs jį į
pašventorį, ėmė kalbėti:
– Girdėjau, Petreli, prastas naujienas, jog tavo moti-
nėlė visai pasiligojo.
– Visai prastos, – atsidūsėjo Petras. – Prastos, o ką
darysi? Nuo Dievo valios neišbėgsi.
– Reiks tau, vargše, vesti. Ne Dieve numirtų, kurgi
dingsi, be šeimininkės palikęs? Verčiau lig laiku pasiskirk
kur turtingą mergą, kur su keliais šimtais, tai bent paju-
si, – nuoširdžiai kalbėjo Zolys. – Nors ir pliką paimtu-
mei, žinau, jog gyvensi; bet vis pačią reikia pačios vietoje
laikyti, ta mergos vietos neužims. Turtingą bentgi turėsi
iš ko laikyti. Nors šį kartą apsitenki su savo, bet ilgainiui
gali labai juoda diena ateiti… O tuo tarpu ir palūkos14
ne pro šalį.
Patiko Petrui Zolio patarmė, net akys jam atšvito.
– Teisybę, dėde, kalbi, teisybę, – tarė Petras. – Aš ir
pats taip maniau. Bet kame šioj gadynėj15 tie šimtai bėra?
Visi nuplikę, prasiskoliję, nė vieno kišenėj pasiutusios
kapeikos nerasi.
– O dukterys išrėdytos dėlto kaip lėlės, – pridėjo dėdė.
– Vesti zgaunai16 reikėtų; nežinau, kaip verstis…
– Jei manęs klausysi, – tarė Zolys, – aš tau veikiai pri-
teiksiu. Nors nelabai grakšti, bet pinigų kaip įklotų gausi.
– Susimildamas, kame taip užklumpei? – klausė
Petras.
– Ogi mūsų medininkas Kupstys supelėjusių turi gu-
maškų17. Kiek jisai turto prisikrovė iš pono miško. Kiek tų
rąstų arba aktainių18 sulindo jam į kišenę, o niekur skatiko
neišleidžia: mergos nepuošia, maisto vėlek neperka! Vie-
nas puspūrėlę, kitas uždaro sklypelį… Kiekvienas meili-
ja, kad miške jo nematytų, o medininkui vis ne pro šalį…
10 Sumà – šventos dienos vidurdienio mišios.
11 Ãtgajus – atsigaivinimas.
12 Vestė (psn.) – liemenė.
13 Čekasas – naminis pusvilnonis audinys.
14 Palkos – palūkanos.
15 Gadynė (psn.) – amžius, laikas, laikotarpis.
16 Zgauna – būtinai.
17 Gumaška (psn.) – popierinis pinigas.
18 Aktainė (psn.) – sieksnis malkų.
Kupstys gudrus – nesigarsina. Bet man antai sakė: „Kad
mano Marcikei kur dorai atsitiktų, sukrapštyčiau ligi
penketo šimtukų.“ O dar sūnūs jo tokias brangias algas
ima po dvarus – ir tie mestų seseriai po keletą dešim-
tų. Jei nori, tuojau išperšu: ten merga nors negarsi ir be
kraičio, bet storai piniguota, tikrai geras kąsnis: ne vienas
galanda dantis, ir tau bus ne pro šalį.
Atsiminė Petras matęs Marcikę arklių ieškodamas:
miške nejučiomis užkropęs besivoliojančią uogose. At-
minė, jog stora, raudona, dikta19 merga, tik be galo juo-
dais marškiniais buvo apsivilkusi. Tai niekis, – pamanė, –
pamatysime toliau.
– Pinigus pirm jungtuvių atiduos, žinoma, slapta, –
tęsė toliau Zolys. – Nė užrašo nė kokio nereikalaus…
Prisivengia pono. Pabuvęs dar keletą metų medininku,
sukrautų dar antra tiek. Paskui priimsi senius nukaršin-
ti – jums ir visi grašgaliai patapės20. Ir tai bus ne pro šalį.
Petras galvojo, Zolys patyliais šnekėjo:
– Ogi su mišku? Kokį turėtumei kirtį!.. Kupstys sve-
timam nelabai tesibrangina, o kaip žentui – tai vežtumei
ir vežtumei, kiek tik arkliai valiotų: prisitiektumei me-
džiagos visam amžiui, liktų dar ir vaikams. – Patyliais
dar tęsė: – Mišką vogdamas nenusidėsi: ponas jo nelaistė.
Dievas visiems užaugino. By tik niekas negaudo ir ne-
baudžia – kirsk, kiek tik bevalioji!
Zolio kalba labai mėgo Petrui. Kol tik mišparai21 pa-
sibaigė, Zolys be perstojo šnibždėjo, girdamas gerą kąsnį.
O Petras galvojo apie šimtus ir apie veltui kertamą mišką.
19 Diktas (psn.) – tvirtas.
20 Patapti – patekti, pakliūti.
21 Mišpãrai – popietinės katalikų pamaldos, susidedančios iš
tai dienai pritaikytų psalmių, himno ir kt. maldų.
Apsakymo „Petras Kurmelis“ iliustracija,
Antano Kučo raižinys, 1975 m.