10
Ką turėtumėte išmokti?
y
Pakomentuoti, ką pasakojimui suteikia pasirinktas meninio vaizdavimo būdas.
y
Remiantis konkrečiu tekstu, paaiškinti, kuo jame reikšmingas ironiškas kalbėjimas.
y
Apibūdinti veikėjų išvaizdą, charakterį, vertybes ir paaiškinti, kaip veikėjas suvokia, pažįsta
save.
y
Pagal siūlomus ar pasirinktus aspektus lyginti to paties kūrinio ar skirtingų kūrinių veikėjus.
y
Apibūdinti eilėraščio lyrinį subjektą, eilėraščio vyksmą.
y
Aptarti, ką veikėjo savivokai reiškia santykis su kitais žmonėmis.
y
Kurti samprotavimo tekstus apie jauno žmogaus vertybes, jam kylančius klausimus.
Kaip save suvokia ir kaip jaučiasi
jaunas žmogus?
Skyriaus įvadas
Senovės graikų filosofui Sokratui priskiriama frazė „Pažink pats save“, iškalta Delfų šventyklos por-
tale, ko gero, tebeaktuali ir šiuolaikiniam žmogui. Kam konkrečiai ji galėtų būti skirta? Juk dažnai
atrodo, kad save gerai pažįstame, tačiau štai kasdienybėje atsitinka kažkas nenumatyto, svarbaus, ir
suvokiame, kad pasielgėme, pagalvojome sau visai netikėtai. Taigi žmogus gali dažnai nustebti, nes
daug apie save dar nežino: kaip elgsis vienoje ar kitoje situacijoje, kaip mąstys, ką naujo supras. O gal
pažinti save reiškia ne tik suvokti savo elgesio priežastis ir numatyti pasekmes, bet ir gebėti žodžiais
įvardyti savo jausmus, pojūčius, išreikšti mintis? Kaip, iš ko to mokomasi?
Augame kasdien – ir maži, ir dideli. Dažnai patys net nepastebime to augimo, tiesiog skaičiuojame
gimtadienius, ir tiek. Bet ateina laikas, kai pirmąkart susimąstome apie esminius dalykus: kodėl aš
esu? kodėl esu toks, koks esu? koks norėčiau būti? kokiame pasaulyje gyvenu? kokie žmonės mane
supa? ką jie man reiškia? Galiausiai – kokia apskritai gyvenimo šiame pasaulyje prasmė?
Kartais apie save, savo gyvenimą ir galbūt visą pasaulį šį tą esmingo suprantame patekę į keblią
padėtį su artimiausiais žmonėmis – tėvais. O kartais apie save šį tą suprantame susidūrę su draugais
ar net svetimais žmonėmis. Kiekvienas esame ypatingas, o savąjį ypatingumą ypač aiškiai pamatome
stovėdami prieš kitą – tik bendraudami su kitais žmonėmis, suprantame, kokie esame patys. Tai gali
nutikti pamačius, kad žmogus, kurį laikei artimu ar net sielos draugu, siekia visai kitų dalykų, jo gy-
venime nėra vietos tam, kas svarbu tau. Tada nusivili juo ir… neišvengiamai susimąstai, kaip gyventi
toliau. Tuomet reikia rinktis.
Ir rinktis teks vis dažniau. Galbūt kiti žmonės į tave šnairuos kaip į keistuolį, gal kartais jausiesi
nepatogiai, o gal užplūs ir nusivylimo savimi akimirkos. Tuomet tikrai atsiras, kas vis dėlto tau padės –
kas nors iš artimųjų, iš draugų, o gal mokytojas. Pasirodo, jie buvo netoliese, stebėjo tave, tikėjo tavi-
mi. Jie džiaugsis ir tavo sėkme.
1 skyrius
e-lankos.lt/npkh
11
O dar nutinka, kad savęs ir kito žmogaus pažinimo keliu veda meilė. Meilės ryšys užsimezga susi-
tikus žvilgsniams, pasikeitus keliais žodžiais, švelniai palietus ranka. Meilės kelyje visko gali nutikti,
bet ji ugdo pasiaukojimą, atsakomybę, taurumą, moko suprasti ne tik kitą žmogų, bet ir patį save.
Apie visa tai šiame skyriuje kalba įvairūs skirtingų literatūros rūšių tekstai, kuriuose vienaip ar
kitaip veikia jauni žmonės. Vienuose kūriniuose vaizduojamos konfiktinės situacijos: jose jaunuolis
turi apsispręsti, kaip jis nori elgtis, koks nori būti ir kaip toliau gyventi. Kituose tekstuose svarstoma,
kokia apskritai žmogaus gyvenimo prasmė. Dar kituose šie klausimai sprendžiami tiesiog stebint
pasaulį, įsižiūrint į kitus žmones ir save, susidūrus su neišvengiamais gyvenimo dėsniais.
Kaip suprasti?
Šiandien išgirdę žodį stilius pirmiausia, ko gero, pagalvojame apie žmogaus išorinį įvaizdį:
aprangą, šukuoseną, turimus daiktus. Bet stilius apima gerokai daugiau – tai ir svarbi bet kokio
bendravimo su kitais ir net su savimi dalis. Stilius apskritai išreiškia žmogaus santykį su aplinka,
apima ir elgesį, ir vertybes, ir pomėgius. Suvokiant plačiąja prasme, stilius parodo, kuo kiekvie-
nas yra ypatingas, autentiškas. Labai svarbi stiliaus išraiška yra asmens kalba – žodynas, sakinių
struktūra, kalbėjimo būdas.
Per lietuvių kalbos pamokas aptariami penki fùnkciniai stliai. Skaitydami literatūros kūri-
nius, susiduriame su mẽniniu stliumi. Jam būdingas daugiareikšmiškumas, perkeltinės reikš-
mės, siekis pateikti skaitytojui užuominų, kurias jis pats galėtų suvokti, susieti. Toks tekstas įdo-
mus tuo, kad ne iš karto pasakyta prasmė, jis interpretuojamas remiantis kiekvieno skaitytojo
patirtimi (literatūrine, kultūrine, taip pat ir gyvenimiškąja). Skaitydami literatūros kūrinį, papras-
tai jau turime lūkesčių, kad negausime galutinių atsakymų, o susidursime su įvairiais klausimais,
kurių kyla veikėjams ar eilėraščio žmogui.
Meninis stilius gali būti įvairus. Jis priklauso nuo autoriaus pasirinkto vaizdavimo būdo, kū-
rinio žanro, temos. Be to, laikui bėgant, meninis stilius keičiasi. Pavyzdžiui, senosios literatūros
kalba buvo atitrūkusi nuo buitinio kalbėjimo, o šiandien stilistinis spektras išsiplėtė, šiuolaikinei
literatūrai kaip tik būdingas buitiškumas (pvz., Dianos Ganc „Lotos“ veikėjai telefonu susirašinėja
žinutėmis, kurias skaitome tarsi tikras), nenorminė leksika (tekstuose pasigirsta žargonas, kurio
elementų rasite ir šio skyriaus ištraukose). Tai daro kūrinį individualų. Šiuolaikinė literatūra sie-
kia kuo plačiau aprėpti vaizduojamą pasaulį ir tai aprašydama pasitelkia kuo įvairesnę kalbinę
medžiagą.
Taigi, norint skaityti ir suprasti tekstą giliau bei plačiau, svarbu įvertinti konkretaus rašytojo,
konkretaus kūrinio stilių. Meninis stilius išreiškia kūrybinį autoriaus savitumą, jis priklauso nuo
pasirinkto žanro, temos, kalbėjimo būdo, ginamų vertybių ir pan. Visa tai susipina į autoriaus
individuãlų stilių. Skaitydami šio skyriaus literatūros kūrinius ar jų ištraukas, taip pat ir keletą
laiškų, esate kviečiami pajusti, apčiuopti kiekvieno autoriaus individualaus stiliaus bruožus, t. y.
pamatyti, kaip ir kodėl parenkami, dėliojami, jungiami žodžiai į frazes, kaip komponuojamas
pasakojimas.
Daugiausia šiame skyriuje skaitysite ironiškų tekstų, tad svarbu prisiminti, kad irònija tai per-
keltinės žodžio ar pasakymo reikšmės, kai tai, kas sakoma, įgyja priešingą reikšmę.
12
Literatūra 8 klasei • I dalis
PIENIŲ VYNAS
(ištraukos)
<…>
1
Tą rytą, eidamas per veją, Daglas Spol-
dingas veidu užkliudė voratinklį. Plonytis
nematomas siūlelis palietė jo kaktą ir trūko
be garso.
Ir iš to menko įvykio Daglas suprato,
kad diena bus ne tokia kaip kitos. Ne tokia
dar ir todėl, kad, kaip aiškino tėvas, mašina
veždamas jį ir jo dešimtmetį brolį Tomą už
miesto, yra dienų, sudėtų vien iš kvapų: visą
pasaulį gali įkvėpti ir iškvėpti pro nosį. O ki-
tomis dienomis, tęsė jis, gali išgirsti kiekvie-
ną trenksmą, kiekvieną krebždesį visatoje.
Yra ir skonio dienų, ir lytėjimo dienų. O yra
ir tokių, kai jauti viską kartu. Štai šiandien,
pavyzdžiui, kalbėjo jis, taip kvepia, tartum
per naktį ten už kalvų būtų išaugęs didžiulis
sodas ir užpildęs visą žemę iki pat horizonto
maloniais kvapsniais. Oras kvepia lietumi, o
danguje – nė debesėlio. Ims, žiūrėk, ir nusi-
kvatos kas miške, bet dabar ten viešpatauja
tyla…
Išpūtęs akis, Daglas žiūrėjo į skriejančius
laukus. Ne, nekvepia nei sodu, nei lietumi, o
iš kur tas kvapas ir imsis, jeigu nei obelų nėra,
nei debesų. Ir kas gi ten gali kvatoti miške?..
Ir vis dėlto, – Daglas suvirpėjo, kad ir be
jokios priežasties, – diena ypatinga.
2
Mašina sustojo pačiame tylaus miško vi-
duryje.
– Na, berniukai, neišdykaukit!
Jie kumšėjo vienas kitą alkūnėmis.
– Gerai, tėti.
Jie išlipo iš mašinos, pasiėmė mėlynus
skardinius kibirus ir, palikę tuščią ir purviną
kelią, pasinėrė šviežiai nulytos žemės kva-
puosna.
– Ieškokite bičių, – pasakė tėvas. – Jos
visada zuja apie vynuoges, kaip berniūkščiai
apie virtuvę. Dagai!
Daglas krūptelėjo ir pakėlė galvą.
– Vėl skrajoji padebesiais, – pasakė tė-
vas. – Atsipeikėk ir drožiam kartu.
– Taip, tėti.
3
Ir jie vorele patraukė per mišką: prieky
tėvas, aukštas ir petingas, už jo Daglas, o ma-
žutėlis Tomas tipeno paskutinis brolio šešėly.
Užkopė į neaukštą kalvelę ir pažvelgė į tolį.
Štai ten, pažiūrėkit, parodė pirštu tėvas, ten
gyvena didžiuliai tykūs vasaros vėjai ir ne-
matomi sklando žaliose gelmėse tarsi bangi-
nių pamėklės.
1.1. ATRASTI SAVĄJĮ „AŠ“
Amerikiečių rašytojas Rėjus Bredberis (Ray Bradbury, 1920–2012) bene ge-
riausiai žinomas kaip fantastinės literatūros kūrėjas (1950 m. išleido apysaką
„Marso kronikos“, vėliau romaną „451° Farenheito“). Autorius fantastiką derino su
detektyvo elementais. Jo kūriniai nėra grindžiami mokslo žiniomis, juose svarbu
kelti gyvenimo prasmės klausimus. Taip pat R. Bredberis rašė pjeses, filmų scena-
rijus. Jo kūryboje emocijos, jausenos, atmosfera yra svarbiau nei veiksmas. Roma-
ne „Pienių vynas“ (1957 m.) jautriai atskleidžiama bręstančio jaunuolio psicholo-
gija, pasakojama apie vaikystę, brandą ir senatvę, gyvenimą ir mirtį.
Įamžinant rašytojo atminimą, vienas asteroidas pavadintas R. Bredberio vardu
(9766 Bradbury), o Mėnulyje yra Pienių krateris, taip pavadintas romano „Pienių
vynas“ garbei.
Poetiškame romane „Pienių vynas“ pasakojama apie vieną dvylikamečio berniuko Daglo vasarą. Skaity-
dami ištrauką, stebėkite, kaip Daglas staiga kitaip pajunta pasaulį, kaip tai vyksta, kaip pasaulis artėja ir ber-
niukas kitaip pajunta, atranda save.
13
Kaip save suvokia ir jaučiasi jaunas žmogus? • 1 skyrius
Daglas skubiai pažvelgė į tą pusę, bet nie-
ko nepamatė ir pasijuto apviltas, – tėvas, kaip
ir senelis, amžinai kalba mįslėmis. Bet… Bet
vis dėlto… Daglas sulaikė kvapą ir sukluso.
Taip, kažkas turi atsitikti, galvojo jis, ti-
krai turi.
4
– Va, papartis, vadinamas Veneros garbano-
mis. – Tėtis neskubėdamas žengė pirmyn,
skardinis kibiras skambčiojo jo rankoje. – O
šitą jaučiate? – bato galu pažarstė žemę. –
Milijonus metų kaupėsi tas storas puvenų
sluoksnis. Tik įsivaizduokite, kiek rudenių
praėjo, kol žemė pasidarė tokia minkšta.
– O lia lia! Žengiu kaip indėnas, – pasakė
Tomas. – Visai negirdėti.
Daglas palietė žemę susikaupęs, klausy-
damasis, bet nieko nepajuto. Mus apsupo,
galvojo jis. Kažkas atsitiks! Bet kas? Jis stab-
telėjo. „Nagi, išeik, kad ir kas tu būtum, kad
ir kur besislėptum!“ – mintyse šūktelėjo.
Tomas ir tėtis žingsniavo tolyn per
minkštą žemę.
– Gražiausi nėriniai pasaulyje, – tyliai
tarė tėvas.
Ir parodė ranka aukštyn į medžių vir-
šūnes, įpintas į dangų, o gal dangų, įpintą
medžių viršūnėse, – nė pats tikrai nežinojo,
kaip ten yra. Pagaliau nesvarbu, nusišypso-
jo tėvas, vis tiek čia nėriniai, žali ir mėlyni:
tik įsižiūrėkite gerai ir pamatysite – miškas
audžia juos tarsi gaudžiančios staklės. Tėtis
stovėjo, įsisprendęs rankas į šonus, pasakojo
apie visokiausius dalykus, ir žodžiai jam liete
liejosi iš lūpų. Dažnai jis ir pats šaipėsi iš savo
pasakojimų, ir dėl to jie plaukė dar sklan-
džiau. Gera kartais pasiklausyti tylos, sakė
jis, jeigu išvis tylos įmanoma klausytis, nes
tada, tęsė jis, gali išgirsti, kaip skrajoja lau-
ko gėlių žiedadulkės, oras taip ir dūzgia nuo
bičių, taip taip, dūzgia! O štai – girdite? Ten,
anapus medžių, tarsi krioklys liejasi paukščių
giesmės.
Dabar, galvojo Daglas, jau ateina! Atlekia!
O aš dar nematau… Atlekia! Tiesiai į mane!
5
– Laukinės vynuogės! – šūktelėjo tėvas. –
Mums pasisekė. Žiūrėkite!
– Oi ne! – aiktelėjo be garso Daglas.
Bet Tomas ir tėtis jau pasilenkė ir sukišo
rankas į šlamantį krūmą. Kerai išsisklaidė.
Tas baisus, grėsmingas pasalūnas, kuris ty-
kojo, ketindamas užpulti ir sukrėsti jo sielą,
staiga išnyko.
Nustėręs ir kaip nesavas Daglas parkrito
ant kelių. Jo pirštai giliai paniro žaliame še-
šėlyje ir vėl pasirodė, nudažyti tokia spalva,
tarsi jis būtų sužeidęs mišką ir įkišęs ranką į
atvirą žaizdą.
6
– Berniukai, priešpiečių!
Kibirai buvo apypilniai laukinių vynuo-
gių ir žemuogių, aplinkui zvimbė bitės, – vi-
sai ne bitės, o tiesiog pasaulis tyliai murkuoja
sau po nosim, pasakė tėvas; jie sėdėjo ant ap-
samanojusio rąsto, kramtydami sumuštinius,
ir bandė klausytis miško, kaip jo klausėsi tė-
vas. Daglas jautė, kad tėtis jį stebi su lengva
pašaipa. Atrodė, jis norėjo kažką pasakyti,
tačiau apsigalvojo, atsikando dar kąsnį su-
muštinio ir žiūrėjo susimąstęs.
– Sumuštinis miške – jau nebe sumuš-
tinis. Skonis visai kitoks negu namie, tiesa?
Daug gardesnis. Atsiduoda mėta ir sakais. O
koks apetitas atsiranda!
Daglas nustojo kramtęs ir palietė liežuviu
duoną ir kumpį. Ne, ne… paprasčiausias su-
muštinis.
Tomas linktelėjo, toliau kramtydamas.
– Aš suprantu, tėti.
7
Juk vos neįvyko, galvojo Daglas. Nežinau,
kas tai, bet jis labai didelis, tiesiog milžiniš-
kas! Kažkas jį nubaidė. Kurgi jis dabar? Vėl
glūdi už to krūmo? Ne, kažkur už nugaros!
Ne, čia… beveik čia… Daglas slapčiom pasi-
čiupinėjo pilvuką.
Dar sugrįš, reikia tik palūkėti. Neskau-
dės, aš žinau, juk ne dėl to ateis, kad mane
įskaudintų. Bet kas tai galų gale? Kas? Kas?
– O tu žinai, kiek kartų mes šįmet žaidė-
me beisbolą? O pernai? O užpernai? – nei iš
šio, nei iš to paklausė Tomas.
Daglas žvilgtelėjo į greitai judančias bro-
lio lūpas.
– Aš viską užrašiau! Tūkstantį penkis
šimtus šešiasdešimt aštuonis kartus! O kiek
kartų aš valiau dantis per dešimtį metų? Šešis
tūkstančius kartų! Ploviau rankas – penkio-
14
Literatūra 8 klasei • I dalis
lika tūkstančių. Miegojau – keturis tūkstan-
čius su viršum kartų, neskaitant snūstelėji-
mų. Suvalgiau šešis šimtus persikų, aštuonis
šimtus obuolių. Kriaušių – du šimtus. Nela-
bai aš mėgstu kriaušes. Klausk, ko tik nori,
viską turiu susirašęs. Jeigu suskaičiuotum, ką
aš padariau per visą dešimtį metų, išeitų mi-
lijardai milijonų!
Štai, štai, mąstė Daglas. Vėl artėja. Kodėl?
Todėl, kad Tomas plepa? Bet argi dėl Tomo?
Jis vis tarška ir tarška pilna burna, tėtis sėdi
ant rąsto, budrus it lūšis, o Tomui žodžiai tik
plaukia ir plaukia iš lūpų, tarsi burbuliukai iš
gazuoto vandens.
<…>
Tomas dar tauškėjo kokias penkias minu-
tes, kol tėtis jį pertraukė:
– O kiek uogų šiandien surinkai, Tomai?
– Lygiai du šimtus penkiasdešimt še-
šias! – iš karto išpyškino Tomas.
8
Tėtis susijuokė, ir tuo baigėsi priešpiečiai;
vėl visi patraukė į miško unksmę rinkti lau-
kinių vynuogių ir smulkučių žemuogių. Visi
trys lankstėsi iki pat žemės, rankos be per-
stojo zujo pirmyn ir atgal, kibirai vis sunkėjo,
o Daglas, sulaikęs kvapą, galvojo: štai, štai, jis
ir vėl arti. Alsuoja man kone į pakaušį! Nesi-
dairyk! Dirbk, rink uogas, mesk į kibirą. Jei
atsigręši – vėl nubaidysi. Na, jau šį kartą ne-
bepaleisk! Bet kaip, kaip jį prisivilioti arčiau,
kaip pamatyti, pažvelgti tiesiai į akis? Kaip?
Kaip?
– O aš turiu snieguolę degtukų dėžutė-
je, – tarė Tomas ir šyptelėjo, pažvelgęs į savo
ranką – nuo uogų ji buvo raudona tarsi pirš-
tinėta.
– Užsičiaupk! – vos nesuriko Daglas. Bet
ne, juk riksmas pažadins aidus ir viską išbai-
dys!
Ir, be to… Kuo daugiau Tomas plepa, tuo
arčiau slenka tas baisiai didelis Kažkas; jis
nebijo Tomo, Tomas tik pritraukia jį, Tomas
pats yra jo dalis!
– Dar vasario mėnesį, – sukikeno To-
mas, – kai smarkiai snigo, išnešiau dėžutę į
lauką, sugavau didžiulę snaigę – paukšt! –
užtrenkiau, parbėgau ir įkišau į šaldytuvą!
Arti, visai arti. Daglas žiūrėjo įsmeigęs
akis į krutančias Tomo lūpas. Jam norėjosi
atšokti į šalį, pasprukti – juk už miško kyla
milžiniška banga. Ji užgrius juos visus ir su-
traiškys…
– Taigi, ponai, – dėstė Tomas, raškyda-
mas vynuoges, – aš vienintelis visoje Ilinò-
15
Kaip save suvokia ir jaučiasi jaunas žmogus? • 1 skyrius
jaus valstijoje turiu snieguolę vasaros metu.
Tai brangiau už deimantus, garbės žodis. Ry-
toj aš ją atidarysiu, Dagai, tu irgi galėsi pa-
žiūrėti…
Kitą kurią dieną Daglas būtų tik panie-
kinamai prunkštelėjęs – kurgi ne, snieguolė,
taip ir patikėsiu. Bet dabar į jį lėkė tas di-
džiulis Kažkas, štai tuoj trenks iš giedro dan-
gaus, – ir jis tik linktelėjo užsimerkęs.
9
Tomas nustebęs liovėsi rinkęs uogas ir at-
sisukęs įsistebeilijo į brolį.
Pritūpęs Daglas buvo tiesiog idealus tai-
kinys. Riktelėjęs karo šūkį, Tomas šuoliu už-
lėkė ant jo, parvertė ant žemės. Jie ėmė rai-
čiotis po žolę, kumščiuodami vienas kitą.
Ne! Daglas iš paskutiniųjų stengėsi apie
nieką kitą negalvoti. Ne! Ir staiga… Taip, vis-
kas gerai! Taip! Nei susidūrimas, nei grumty-
nės nenubaidė atriedėjusios bangos, kuri iš-
tiško, užliejo juos ir nusinešė abu per vešlios
žolės krantą gilyn į mišką. Tomo krumpliai
pataikė Daglui į lūpą. Jis pajuto sūrų, šiltą
kraujo skonį, apglėbė brolį, stipriai suspau-
dė, ir jie abu apmirė, tik širdys daužėsi ir oras
švilpdamas veržėsi pro šnerves. Pagaliau Da-
glas pamažu atmerkė vieną akį; gal vėl nieko
nebėra?
Bet prieš jį buvo viskas, visiškai visiškai
viskas.
Tarsi didžiulis milžiniškos akies vyzdys,
kuris taip pat ką tik atsimerkė ir išsiplėtė,
viską aprėpdamas į jį įdėmiai žvelgė visas pa-
saulis.
Ir Daglas suprato: štai kas taip nelauktai
apėmė jį ir dabar jau nebepaliks jo, niekada
nepabėgs.
10
Aš gyvas, pagalvojo jis.
Pirštai jam drebėjo, skaisčiai raudoni nuo
kraujo, tarsi skiautės kokios vėliavos, ką tik
atrastos ir niekad dar nematytos. Kieno ta
vėliava? Kam prisiekti ištikimybę?
Viena ranka vis dar laikydamas Tomą, ta-
čiau visiškai jį užmiršęs, jis atsargiai palietė tą
kraują, tarsi norėdamas jį nulupti, paskui pa-
kėlė aukštyn ranką ir apžiūrėjo iš visų pusių.
Tada paleido Tomą, išsitiesė aukštielninkas,
vis dar iškėlęs ranką į dangų, ir dabar jis visas
buvo tarsi vien galva; akys kaip sargybiniai
pro nežinomos pilies grotas sekė tiltą – iš-
tiestą ranką ir pirštus, kur šviesoje plazdeno
skaisčiai raudona it kraujas vėliava.
– Kas tau, Dagai? – paklausė Tomas.
Jo balsas sklido iš žalio apsamanojusio
šulinio dugno, iš vandens gilumos, tolimas ir
paslaptingas.
Po Daglu šnibždėjosi žolės. Jis panėrė
ranką į jų pūkuotą kilimą, ir kažkur toli, ba-
teliuose, trakštelėjo kojų pirštai. Ausyse it jū-
ros kriauklėje dūsavo vėjas. Įvairiaspalvis pa-
saulis raibuliavo jo vyzdžiuose lyg mirgantys
paveikslėliai krištoliniame rutulyje. Miškai
buvo nusėti gėlėmis tarsi saulės skeveldromis
ir liepsnojančio dangaus skutais. Per milži-
nišką dugnu aukštyn apverstą dangaus ežerą
šmėkščiojo paukščiai lyg miklios rankos pa-
leisti akmenukai. Daglas garsiai švokštė pro
dantis, įkvėpdamas ledą, iškvėpdamas ugnį.
Vabzdžiai varstė orą tarsi elektros išlydžiai.
Dešimt tūkstančių plaukelių ant Daglo gal-
vos paaugo milijonine colio dalimi. Kiekvie-
noje ausyje plakė po širdį, trečioji tvaksėjo
gerklėje, o tikroji dusliai mušė krūtinėje. Kū-
nas godžiai alsavo milijonais porų.
11
Aš iš tiesų gyvas, galvojo Daglas. Anks-
čiau aš to nežinojau, o jeigu ir žinojau, tai ne-
galvodavau.
Jis riktelėjo tai be garso dešimt kartų! Tik
pagalvokit! Tik pagalvokit! Pragyveno dvy-
lika metų ir ničnieko nesuprato! Tik dabar,
besipešdamas, atrado čia po medžiu šį nuo-
stabų chronometrą1, šį auksu žibantį laikrodį
su garantija septynioms dešimtims metų.
– Dagai, kas gi tau?
Daglas riktelėjo laukiniu balsu, čiupo
Tomą į glėbį ir vėl pradėjo su juo galynėtis.
– Dagai, ar pasiutai?
– Pasiutau!
Jie ritosi žemyn kalvos šlaitu, saulė degė
jų burnose ir akyse tarsi citrininio stiklo
šukelės; jie žiopčiojo it žuvys, išmestos ant
kranto, ir kvatojo iki ašarų.
– Dagai, tu neišsikraustei iš proto?
– Ne, ne, ne, ne!
1
Chronomètras – prietaisas laikui matuoti sekun-
dės dalių tikslumu.
16
Literatūra 8 klasei • I dalis
Daglas prisimerkė: tamsoje minkštai
žengė dėmėtieji leopardai.
– Tomai! – Paskui tyliau: – Tomai… ar
visi pasaulyje žino… kad jie gyvi?
– Aišku, žino. O ką tu manei?
Leopardai negirdimai nuslinko tolyn į
tamsą, kur akys jau nebegalėjo jų pasekti.
– Tikriausiai žino, – sušnibždėjo Dag-
las. – O, kad taip visi žinotų.
12
Jis atmerkė akis. Aukštai virš jo, žaliais la-
pais išmargintame dangaus skliaute, stovėjo
tėtis ir, įsisprendęs rankas į šonus, juokėsi.
Jų akys susitiko. Daglas suvirpėjo. Tėtis žino,
pagalvojo. Viskas buvo iš anksto sumanyta.
Jis tyčia mus čia atvežė, norėjo, kad man tai
atsitiktų! Jis ir pats čia prikišo ranką, jis juk
viską žino. Ir dabar jis žino, kad ir aš jau ži-
nau.
Iš viršaus nusileido didelė ranka ir pa-
kėlė jį į orą. Svirduliuodamas ant netvirtų
kojų tarp Tomo ir tėčio, visas susidraskęs ir
susivėlęs, vis dar apkvaišęs Daglas atsargiai
palietė alkūnes – jos buvo lyg svetimos – ir
su pasitenkinimu aplaižė prakirstą lūpą. Tada
pažvelgė į tėtį ir Tomą.
13
– Aš nešiu visus kibirus, – pasakė jis. –
Šiandien aš noriu vienas viską tampyti.
Jie mįslingai šyptelėjo ir atidavė jam savo
kibirus.
Jis stovėjo, lengvai siūbuodamas, tvirtai
suspaudęs rankose savo naštą – visą sulčių
pritvinkusį mišką. Noriu pajusti viską, ką tik
įmanoma pajusti, galvojo jis. Noriu pajusti
nuovargį. Negalima užmiršti, kad esu gy-
vas, – dabar žinau, kad esu gyvas, – negalima
to užmiršti nei šiandien, nei ryt, nei poryt –
niekada.
Jis ėjo apsvaigęs su savo sunkia našta,
o paskui jį plaukė bitės, laukinių vynuogių
kvapas ir gelsva saule spindinti vasara; pirštai
brinko ir darėsi nuostabiai nejautrūs, rankos
tirpo, kojos pynėsi, ir tėvas netgi nutvėrė jį
už peties.
– Nereikia, – murmėjo Daglas, – man
nieko, aš pats…
Dar gerą pusvalandį jo rankos, kojos,
nugara jautė žolę ir šaknis, akmenis ir sa-
manotą žievę, kurie buvo tarsi atsispaudę jo
kūne. Jam apie tai bemąstant, tas atspaudas
pamažu nyko, tirpo, sklaidėsi, o jo brolis ir
tėvas tylėdami sekė paskui, leisdami jam vie-
nam skinti kelią per mišką link to nepaprasto
plento, kuris parves juos atgal į miestą.
Aptariame tekstą
1. Kuo ypatingas Daglui buvo „tas rytas“? [1]
2. Kur ir kokiu tikslu vyksta Daglas su tėčiu ir bro-
liu? [1]
3. Apie kokią dienų įvairovę kalba Daglo tėtis?
Kokia, anot jo, bus ši diena? [1]
4. Kaip tėtis berniukams pataria ieškoti vynuo-
gių? [2]
5. Kaip Daglą apibūdina tėčio žodžiai „vėl skrajoji
padebesiais“? [2]
6. Kaip tėtį apibūdina jo pastabos ir komentarai?
Ką tėtis stengiasi atskleisti berniukams? Ko-
kios nuotaikos jis apimtas? Kodėl Daglas tėtį
palygina su seneliu? [3, 4]
7. Ką pajunta Daglas? Raskite ir pacituokite, ko-
kiais žodžiais jis kalba apie savo nuojautą. [3, 4]
8. Papasakokite, kaip elgiasi ir jaučiasi laukinių
vynuogių radę tėtis ir Daglas. Ką reiškia pasta-
ba „kerai išsisklaidė“? [5]
9. Kodėl, būnant miške, daug kas pasikeičia ir
sumuštinis „jau nebe sumuštinis“? Kokį tėčio
žvilgsnį jaučia Daglas? Kaip jis valgo sumušti-
nį? [6]
10. Kokia nuojauta persekioja Daglą? [7]
11. Apie ką plepa Tomas per priešpiečius? [7]
12. Kaip, toliau plepant Tomui, elgiasi Daglas ir
kaip junta artėjantį Kažką? [8]
13. Ką staiga sumano padaryti Tomas? [9]
14. Kas atsitinka Daglui su broliu raičiojantis po
žolę? [9]
15. Ką atsimerkęs pajunta ir supranta Daglas? [9]
16. Ką daro Daglas gulėdamas ant žemės? Ką tai
galėtų reikšti? Kodėl Daglas visai nepyksta dėl
prakirstos lūpos? [10]
17. Raiškiai perskaitykite pastraipas, kaip Daglas
junta save ir aplinkinį pasaulį. Kaip pasikeitė
tai, ką jis mato, girdi, liečia gulėdamas miške?
Kaip Daglo kūnas į tai reaguoja? [10]
18. Ką naujo apie save supranta Daglas? [11]
17
Kaip save suvokia ir jaučiasi jaunas žmogus? • 1 skyrius
19. Kodėl, pradėjęs viską kitaip suvokti, Daglas
prisimena laikrodį, laiko skaičiavimą? Kas tas
jo atrastasis laikrodis (chronometras)? [11]
20. Kaip Daglo pasikeitimas atrodo jo broliui? Ko-
kie jo žodžiai rodo, kad Daglas jaučiasi ir elgia-
si neįprastai? [11]
21. Ko Daglas klausia brolio? Ar Daglą įtikina Tomo
atsakymas? Kas tai rodo? [11]
22. Ką Daglas išskaito tėčio žvilgsnyje? [12]
23. Kaip jaučiasi ir atrodo Daglas po didžiojo atra-
dimo? [12]
24. Kodėl Daglas pasisiūlo nešti visus kibirus ir
kaip į tai reaguoja tėtis su broliu? Kaip Daglas
jaučiasi su sunkia našta? [13]
25. Kaip suprantate šį pasakymą: kibiruose buvo
„visas sulčių pritvinkęs miškas“? [13]
26. Raskite ir pacituokite sakinį, kaip Daglo ką tik
patirta būsena keičiasi ir jis grįžta į realybę. [13]
Apibendriname
1. Kaip atrodė miškas, į kurį atvyko Daglas su tė-
čiu ir broliu? Kokios juslės minimos aprašant
mišką?
2. Trumpai papasakokite, kas Daglui nutiko tylia-
me miške.
3. Suraskite visas vietas, kuriose pasakojama,
kaip Daglas pajunta Kažką, ir užpildykite len-
telę. Kaip berniukas reaguoja į tą Kažką? Kas
padeda jam priartėti, o kas trukdo? Detaliai
aptarkite, kaip įvyksta pasikeitimas.
Citata
(kaip Daglas
pajunta Kažką)
Komentaras
(Daglo reakcijos
(pojūčiai, mintys))
4. Pasvarstykite, kodėl lauktas ir kartu baimę kė-
lęs pasaulis atsiveria Daglui, kai brolis netyčia
prakerta jam lūpą ir berniukas pajunta kraujo
skonį.
5. Ką reiškia pajusti, kad esi gyvas? Kodėl Daglui
tai yra taip svarbu?
6. Raskite ir palyginkite visus ištraukoje esančius
uogų sulčių ir kraujo aprašymus. Pasvarstyki-
te, ką šiame pasakojime reiškia uogų sultys
ir kraujas. Kaip tai galima susieti su gyvybės
tema?
7. Kaip pasikeičia Daglo požiūris į pasaulį, paju-
tus, kad jis yra gyvas?
8. Kodėl po pasikeitimo Daglui ima rūpėti laikro-
dis ir bėgantis laikas?
9. Atkreipkite dėmesį į epizodą nuo „Jis ėjo ap-
svaigęs..." [13], kuriame kalbama apie grįži-
mą iš miško. Čia ne vieną kartą minimi garsai
(dūzgimas), kvapas, vaizdai, lytėjimas (kalba-
ma apie savo pirštus). Prieš tai Daglas norėjo
„pajusti viską, ką tik galima pajusti“. Ar Daglas
pasiekė šį savo tikslą? Kodėl taip manote?
10. Užpildykite lentelę ir apibūdinkite Daglo san-
tykius su tėčiu ir broliu Tomu.
Santykiai
Citata
Komentaras
Daglo santykiai su
tėčiu
Daglo santykiai su
broliu Tomu
11. Charakterizuokite Daglo brolį Tomą. Kas sieja
brolius, o kuo jie skiriasi?
12. Palyginkite 1-ą ir 13-ą epizodus. Kaip juose pa-
sakojama? Ar girdite pasakotojo, kuris žvelgia
iš šalies, ar paties veikėjo pasakojimą? Atskirki-
te, kur 13-ame epizode yra tiesioginė veikėjo
kalba, kur šneka iš šalies žvelgiantis pasakoto-
jas, o kur užrašomos veikėjo mintys.
13. Apibūdinkite ištraukos temą.
14. Kokia pagrindinė šios ištraukos mintis?
Kuriame tekstą
Prisiminkite epizodą iš savo gyvenimo, kai
staiga pajutote, kad ėmėte galvoti, pasielgėte
kaip suaugęs žmogus. Parašykite apie tai dvi tris
pastraipas. Nurodykite, kur ir kada tai įvyko, gal-
būt bendravote su kokiais nors žmonėmis; kokia
buvo pasikeitimo priežastis.
18
Literatūra 8 klasei • I dalis
Vytautas Mačernis (1921–1944) – jauniausias labai vertinamas lietuvių po-
etas. 1944 m., artėjant frontui, žuvo nuo atsitiktinio sovietų armijos iššauto pa-
trankos sviedinio skeveldros. Jam tebuvo 23 metai.
Dar mokydamasis septintoje klasėje, spaudoje paskelbė pirmuosius savo ei-
lėraščius. Studijuodamas universitete, aktyviai dalyvavo jaunųjų literatų veiklo-
je, skaitydavo eilėraščius literatūros vakaruose. Jo eilėraščiai nuorašais plito iš
rankų į rankas, buvo ypač populiarūs tarp moksleivių, studentų.
V. Mačernio kūryboje kalbama apie jauno žmogaus dvasinius ieškojimus. Jo
eilėraščiai parašyti nesudėtinga kalba, artima kasdieniam kalbėjimui. V. Mačer-
nis laiškuose ir kūryboje jaunus žmones kviečia ieškoti, pažinti savo gyvenimo
kelią, kelti sau aukštus gyvenimo tikslus, drąsiai ir su užsidegimu ginti vertybes.
VYTAUTO MAČERNIO LAIŠKAI
Laiškas Danguolei Jackevičiūtei
(ištraukos)
Telšia, 1939 III 6
1
Dangute,
gal Tu supyksi, kad aš taip Tave vadinu,
bet man tai labai patinka. Patinka dėl analo-
gijos2, nes ir mane vienas žmogus vadina Vy-
tuku. O tas žmogus yra mūsų kapelionas. Jis
mane tikrai ir nuoširdžiai myli ir, nors mes ir
ne giminės, labai manim rūpinasi. <…>
Aš norėčiau Tau kažką gero parašyti; pa-
rašyti taip, kad Tave suįdomintų, suįdomin-
tų3 ne tuščiai, bet pilnai ir prasmingai. Aš Tau
norėčiau pasakyt ką nors iš savo svajonių, iš
savo degančios jaunystės karščio valandų, iš
savo vizijų ir tikėjimų. Aš esu didelis svajo-
tojas ir fantastas, todėl daugiau gyvenu atei-
tim, tikėjimu, regėjimais. Mano gyvenimas
yra degantis gyvenimas, kiek aš nedegu, tiek
negyvenu, ir nedegančias dienas aš visai be
gailesčio metu iš savo kalendoriaus lakštų ir
jų visai nevertinu. Išorinio efekto neturiu,
nesistengiu jo turėt; jei kada ką išskaitysi,
tai tik mano akyse, viduj, išoriniai4 aš nieko
neparodysiu. Vizija – tai mano turtas, svajo-
nė – tai mano dabartis, praeitis ir ateitis. Be
2 Analògija – daiktų ar reiškinių panašumas tam ti-
kru atžvilgiu.
3 Sudomintų.
4 Išoriškai.
jų aš nieko neturiu, be jų daugiau nieko ir
nenoriu.
2
Bet nemanyk, Dangute, kad aš tai rašau,
norėdamas Tau užimponuoti5, pasirodyda-
mas, žiūrėk, koks aš, kiti tokie nėra. Susido-
mėk manim, aš įdomus. Ne tai aš Tau norė-
jau parašyti. Aš Tau norėjau parašyt, kad esu
žemas žmogus. Aš esu žemas žmogus, nes
turiu progos būt atidesniu6, esu menkas, nes
matydamas save menku7, nedarau nieko, kad
pakilčiau. Jei žmogus yra silpnas, mato savo
paskutinius žingsnius ir priekin pirmiesiems
žingsniams, tai jis nekaltas, kad menku gy-
vena, menku šliaužoja8. Jis nepramato tiršto
rūko, jo neįstengia praskleisti. Jis yra viduti-
nis žmogus. Bet tas, kuris daugiau pramato,
negu pasiekti gali, jau neturi būt menkas, jis
tik didis tegali būti ir yra be galo menkas, jei
taip nesistengia daryt, tokiu9 nenori būti.
Lygiai toks aš esu. 10 sekundžių aš nusi-
kelsiu į tokias sferas, kuriose tik arai teskrai-
do, kitą 10 sekundžių aš krentu tiek žemai,
kur jau nė šliužai nerėplioja. Tas amžinasis
dualizmas kankina ir smaugia žmogų ir mėto
5 Daryti įspūdį.
6 Atidesnis.
7 Menką.
8 Menkas gyvena, menkas šliaužioja.
9 Toks.