First page 1 Next page Last page

Istorija. Vadovėlis 12 (IV gimnazijos) klasei, I dalis

Welcome to interactive presentation, created with Publuu. Enjoy the reading!

Mindaugas Nefas, Vytautas Volungevičius

Istorija

Vadovėlis IV gimnazijos klasei, I dalis

Mindaugas Nefas: 6–12, 16–22 temos, klausimai ir užduotys, dalykinė redakcija

Vytautas Volungevičius: 1–5, 13–15, 23–29 temos

Vadovėlis atitinka kalbos taisyklingumo reikalavimus

(Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvada, 2024-09-12 Nr. S2-188 (6.1)

Recenzentai: istorijos mokytoja ekspertė Rasa Burinskienė, lektorius Andrius Grodis, vyresnysis mokytojas ir

istorijos mokslų daktaras Martynas Maniušis

Projekto vadovė Gintarė Mikėnaitė-Nefienė

Redaktorės: Virginija Bračiulytė, Loreta Daukšytė, Erika Rimkutė

Korektorė Marina Buldakova

Žemėlapius parengė Remigijus Sereika

Maketuotojai: Tomas Avižinis, Kamilė Jankauskaitė

Viršelio dizainą kūrė Nastassia Navitskaya

Išleido UAB „Baltos lankos Klett“

Gedimino pr. 28, 01104 Vilnius

Tel. +370 5 208 0358

vadoveliai@elankos.lt

www.baltulankuvadoveliai.lt

Pirmas leidimas 2024

ISBN 978-609-470-243-3

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu,

viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiute-

rių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą

ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip per-

duoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstai-

gose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar

asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar pada-

ryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose

terminaluose tų įstaigų patalpose.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų

informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

Istorija

Vadovėlis IV gimnazijos klasei

I dalis

Pratarmė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6

Kas yra vadovėlyje ir kaip juo naudotis? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 8

I. VISUOTINĖ ISTORIJA. TARPTAUTINIAI SANTYKIAI . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 10

1. Senojo Pasaulio civilizacijų susidūrimai ir jų palikimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12

• Graikų ir persų karai: graikų poliai prieš Persiją . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12

• Aleksandro Makedoniečio užkariavimų pasekmė – helenizmas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 15

• Senovės Romos ekspansija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 18

• Kova su Europos gentimis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 20

2. XIV–XV a. dinastinis karas: Šimtametis karas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 26

• Karo ištakos: dinastijų susidūrimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 26

• Šimtametis karas: Anglijos ir Prancūzijos dinastijų kova . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 28

• Karo lūžis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 30

3. Religinė nesantaika ir religiniai karai XVI a. Europoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 34

• Nesantaikos užuomazgos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 34

• Šventoji Romos imperija: karas tarp imperatoriaus ir kunigaikščių liuteronų . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 35

• Prancūzijos karalystė: karai tarp katalikų ir hugenotų . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 37

• Hugenotų karai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 38

4. Vestfalijos taika: naujos tarptautinės politinės sistemos užuomazgos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 42

• Trisdešimties metų karas: religiniai karai, virtę karais dėl galios Europoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 42

• Vestfalijos taika: valstybė kaip tarptautinės politikos subjektas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 45

5. Vienos kongresas: didžiųjų Europos galių tvarka . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 49

• Vienos kongreso išvakarės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 49

• Vienos kongresas ir jo sprendimai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 51

6. Totaliniai XX a. karai: kodėl jie kilo ir kas juose kovojo? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 55

• Totalinio karo samprata ir bruožai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 55

• Kodėl XX a. kilo totalinių karų? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 59

• Kas kariavo totaliniuose karuose? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 64

7. Totalinis karas kaip procesas: Pirmasis pasaulinis karas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 68

• Karas prasidėjo Sarajeve. O gal vis dėlto Vakaruose? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 68

• Apkasų karas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 70

• Karo veiksmai Rytuose . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 73

8. Totalinis karas kaip procesas: Antrasis pasaulinis karas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 76

• Karo veiksmai Rytuose 1939–1941 m. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 76

• Karas Vakaruose 1939–1940 m. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 78

• Vokietijos ir SSRS karas 1941–1945 m. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 81

• Karas Vakaruose 1940–1945 m. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 83

• Karai baigėsi, ar bus taika? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 85

9. Taikos paieškos po pasaulinių karų . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 88

• „Keturiolika punktų“ taikai ir saugumui . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 88

• Paryžiaus taikos konferencija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 89

• Versalio sistema . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 92

• Europa po Antrojo pasaulinio karo . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 92

10. XX a. antros pusės dvipolė tarptautinė struktūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 97

• Šaltasis karas – neįvykęs karas? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 97

• Dvipolė tarptautinių santykių struktūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 99

• Varžybos ne tik Žemėje, bet ir kosmose . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 101

11. Ginkluoti Šaltojo karo metų susidūrimai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 105

• Korėjos karas (1950–1953 m.) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 105

• Karibų krizė (1962 m.) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 107

• Vietnamo karas (1965–1973 m.) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 108

• Afganistano karas (1979–1992 m.) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 110

12. Naujoji pasaulio tvarka . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 114

• Jungtinės Amerikos Valstijos tarptautinėje politinėje sistemoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 114

• Teritoriniai ir etniniai susidūrimai posovietinėje erdvėje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 116

• Bosnijos karas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 118

• Kinijos iškilimas XXI a. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 119

• Pasaulinis terorizmas ir tarptautinės bendruomenės kova su juo . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 120

II. LIETUVOS ISTORIJA. TARPTAUTINIAI SANTYKIAI . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 124

13. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XIII–XV a. užsienio politikos sunkumai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 126

• Nesėkmingas Mindaugo bandymas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 126

• Gedimino diplomatinė meistrystė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 128

• Algirdas ir Kęstutis: ekspansija ir gynyba . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 130

• Nauja karta – nauja valstybės galia . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 132

14. Didžiųjų regiono galių iškilimas ir LDK kova XVI–XVII a. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 137

• Maskvos valstybės iškilimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 137

• Livonijos karas (1558–1583 m.) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 139

• LDK santykiai su Švedija XVII a. pirmoje pusėje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 140

• Tvanas: LDK karai su Švedija ir Rusija XVII a. viduryje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 142

Turinys

15. Lenkijos ir Lietuvos Valstybės kova už valstybingumą XVIII a. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 146

• Didysis Šiaurės karas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 146

• ATR padalijimai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 147

16. Kova dėl Lietuvos tarptautinio pripažinimo . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 152

• Lietuviai Paryžiaus taikos konferencijoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 152

• Lietuvos tarptautinio pripažinimo problema . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 154

17. Vilniaus problema . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 158

• Kodėl kilo Vilniaus problema? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 158

• Bandymai išspręsti konfliktą ir Vilniaus klausimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 161

• Lenkijos ultimatumas dėl tarpvalstybinių santykių užmezgimo (1938 m.) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 163

• Vilnius mūsų, o mes rusų! . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 164

18. Klaipėdos problema Lietuvos užsienio politikoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 168

• Mažlietuvių politinis suartėjimas su Lietuva . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 168

• Klaipėdos sukilimo operacija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 170

• Klaipėdos krašto pripažinimas Lietuvai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 172

• Klaipėdos krašto praradimas 1939 m. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 173

19. Nepriklausomybės ir partizanų karai: tarptautinis ir politinis kontekstas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 176

• Nepriklausomybės ir partizanų karai: chronologinės ribos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 176

• Nepriklausomybės karas: tarptautinis ir politinis kontekstas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 177

• Partizanų karas: tarptautinis ir politinis kontekstas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 179

20. Nepriklausomybės ir partizanų karai: pobūdis bei taktika . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 185

• Nepriklausomybės karas: kovojančios pusės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 185

• Partizanų karas: kovojančios pusės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 187

• Nepriklausomybės karas: taktika . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 188

• Partizanų karas: taktika . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 192

• Karų pasekmės ir reikšmė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 194

21. Nepriklausomybės praradimas ir valstybingumo iliuzijos okupacijų metu . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 197

• Lietuvos okupacija 1940 m. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 197

• Nepriklausomybės iliuzija 1940 m. birželį–rugpjūtį . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 200

• Lietuvos sovietizacija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 202

• Valstybingumo iliuzijos nacių okupacijos metais . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 203

22. Lietuvos laisvės byla Vakaruose . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 208

• Sovietinės aneksijos nepripažinimas – Lietuvos diplomatų indėlis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 208

• Lietuvos laisvės bylos Vakaruose kėlimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 210

III. VISUOTINĖ ISTORIJA. RELIGIJA IR MENTALITETAI . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 214

23. Naujos religijos keičia senąsias visuomenes: judaizmas ir islamas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 216

• Monoteistinių religijų atsiradimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 216

• Judaizmas: vienas Dievas – Jahvė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 217

• Islamas: vienas Dievas – Alachas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 220

24. Krikščionybės susiformavimas ir mokymas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 227

• Jėzus Kristus ir krikščionybės sklaida . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 227

• Krikščionybės įteisinimas Romos imperijoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 229

• Nikėjos I susirinkimas: Bažnyčios doktrinos formavimasis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 231

• Krikščionybės tikėjimo šaltiniai: Šventasis Raštas ir Tradicija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 232

25. Viduramžių krikščionybė: sklaida ir auganti įtaka visuomenėje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 236

• Krikščionybės plėtra Vakarų Europoje VI–IX a. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 236

• Bažnyčios reformos ir auganti galia X–XII a. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 238

• XII–XIII a. Bažnyčios autoritetas: įtaka visuomenei . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 241

26. Krikščionybės skilimas XI a. viduryje: ištakos ir reikšmė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 246

• Konstantinopolis ir Roma . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 246

• Krikščionybė: Rytų ir Vakarų bažnyčių skirtumai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 248

• Patriarcho ir popiežiaus konfliktas: reikšmė ir palikimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 250

27. XVI a. Katalikų bažnyčios krizė: religijos ir visuomenės pokyčiai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 255

• Katalikų bažnyčios krizė ir Martynas Liuteris . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 255

• Reformacija: protestantizmo principai ir jų sklaida . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 258

• Katalikų bažnyčios atsakas: katalikiškoji reforma ir kontrreformacija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 262

28. Apšvietos laisvamaniškumas ir mokslinių atradimų abejonės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 268

• Apšvieta: laisvamaniškas protas ir Bažnyčios kritika . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 268

• Mokslas koreguoja biblinį pasaulėvaizdį . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 272

29. Ateizmo plėtra ir Katalikų bažnyčios kova XIX–XX a. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 277

• XIX–XX a. komunistinė ideologija ir ateizmas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 277

• Katalikų bažnyčios kova su ateizmu ir atsigręžimas į žmogų . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 281

Šaltinių sąrašas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 286

Sveiki, jaunieji istorikai!

Kai kada sakoma, kad istorija yra mokslas apie žmones laike. Toks api-

būdinimas yra ne tik labai paprastas, bet ir itin iškalbingas. Kalbėdami apie

dešimtmečiais, šimtmečiais ar tūkstantmečiais nutolusius įvykius, reiškinius

ar procesus, kitaip tariant, apie praeityje sukurtus tekstus (knygas, doku-

mentus, laiškus, atsiminimus ir dienoraščius), daiktus (pastatus, įrankius,

mechanizmus ir ginklus) ar vaizdus (meno kūrinius ar fotografijas), visada

turime omenyje, kad jų autoriai – žmonės. O žmonės gyvena, priima spren-

dimus ir veikia laike. Todėl laiką mes bene akivaizdžiausiai siejame su kaita

ir kintamumu. Kitaip tariant, naujos kartos kelia naujas idėjas, žmonių ku-

riami dalykai kinta, įgauna kitokį pavidalą ir turinį. Būtent istorijos moks-

las siekia suprasti žmonių veiksmus ir sprendimus, jų siekius ir motyvus,

gyvenimo būdą, mąstyseną ir elgesį. Suprasti praeities žmones, jų gyveni-

mą ir veiklą, kuri gali atrodyti labai svetima ar net nesuprantama, – ne tik

mokslininkų, bet ir besidominčiųjų istorija vienas svarbiausių uždavinių.

Trumpai tariant, istorijos mokslas siekia geriau suprasti visuomenės, žmo-

gaus ir jo įvairialypės veiklos raidą.

Prieš jūsų akis esančio istorijos vadovėlio vienas iš pagrindinių tikslų –

pabrėžti žmogaus laike supratimo svarbą. Šiam supratimui ugdyti pateikia-

mos trys temų grupės, padalytos į visuotinės ir Lietuvos istorijos skyrius.

Pirma temų grupė skirta tarptautiniams santykiams. Kuo ji ypatinga? Kokios

problemos joje nagrinėjamos? Tarptautiniams santykiams skirtose temose

aptariama valstybių santykių raida ir konkretūs istoriniai įvykiai. Siekiama

išsiaiškinti valstybių vadovų ir politinių bei karinių veikėjų priimtų spren-

dimų aplinkybes, suprasti jų motyvus ir tikslus. Kaip paaiškinti tarp senųjų

civilizacijų vykusius ginkluotus susidūrimus? Kokią įtaką karams Europoje

turėjo valdančiųjų dinastijų ambicijos ir religiniai nesutarimai? Kokiomis

aplinkybėmis ir kodėl XX a. Europoje kilo du totaliniai karai? Kas juos sieja

ir skiria? Kokia tarptautinių politinių santykių sistema įsitvirtino pasaulyje

XX a. antroje pusėje ir kuo ji pasižymėjo? Su kokiais tarptautinės politikos

sunkumais XX a. pradžioje susidūrė besikurianti Lietuvos Respublika ir kaip

jie buvo įveikti?

Antra vadovėlio temų grupė kviečia atsigręžti į religiją ir mentalitetus.

Mėginama atskleisti, kokią įtaką religija (judaizmas, islamas, krikščionybė)

ir jos vertybių sistema darė visuomenei ir žmogui, kaip religija veikė visuo-

menės raidą, kasdienį žmogaus gyvenimą ir pasaulėžiūrą. Keliamas tikslas

Pratarmė

išsiaiškinti tarp krikščionių kilusius nesutarimus ir jų pasekmes. Šios grupės

temų nagrinėjimas įgalins geriau suprasti kai kuriuos dar ir šiandien reli-

ginėse bendruomenėse ar visuomenėse gyvuojančius papročius, tradicijas,

kasdienes veiklas ar sunkiai pastebimus įsitikinimus, kurie daro įtaką žmo-

gaus kasdienybei ir priimamiems sprendimams. Kuo pasižymi judaizmas ir

islamas? Kokią įtaką šios religijos padarė jas išpažįstančioms visuomenėms?

Kaip krikščionybė tapo vyraujančia Europos religija ir kokia linkme pakrei-

pė tolesnę žemyno raidą? Kuo išskirtinis Lietuvos krikštas ir kaip jis pakeitė

Lietuvos visuomenę? Su kokiais sunkumais XVIII–XX a. susidūrė Katalikų

bažnyčia ir apskritai religija? Kaip Katalikų bažnyčia reagavo į kilusius pa-

vojus ir kokių priemonių ėmėsi?

Trečią temų grupę sudaro keliolika visuomenės raidai skirtų temų.

Keliamas tikslas paaiškinti ir suprasti socialinės struktūros ir ekonomikos

ryšį, visuomenės ir ekonomikos sąveiką. Kitaip tariant, siekiama parodyti,

kaip įvairiais istorijos laikotarpiais socialinė struktūra buvo susijusi su eko-

nomika, gamybos būdu, vyraujančiomis technologijomis ir jų kaita, techni-

kos raida. Taip pat šios grupės temose nagrinėjamos per šimtmečius susi-

kaupusios socialinės problemos: lyčių ir rasinė nelygybė, kova už pamatines

žmogaus teises bei laisves ir žmogaus teisių būklė totalitarinėse visuomenė-

se. Kas būdinga senajai, Viduramžių ir ankstyvųjų Naujųjų laikų visuome-

nei? Kaip XIX a. Europoje įsigalint naujoms technologijoms keitėsi visuo-

menė ir su kokiais sunkumais ji susidūrė? Kokie esminiai poslinkiai įvyko

XX a. žmogaus teisių srityje? Kokias teises turėjo žmogus nelaisvoje visuo-

menėje? Su kokiais sunkumais susidūrė Lietuvos visuomenė po 1990-ųjų,

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę?

Tai tik keletas iš daugybės klausimų, į kuriuos atsakymų ieškosite šiame

dviejų istorikų parašytame vadovėlyje. O kad jame pateikti tekstai sudary-

tų darnią visumą su istorijos šaltiniais, iliustracijomis ir žemėlapiais, dirbo

įvairių sričių specialistų kolektyvas. Būtent todėl vadovėlyje pateiktos temos,

kiekviena atskirai ir jų visuma, gali tapti išsamesnio valstybės praeities pa-

žinimo pagrindu ir padėti suprasti politinių veikėjų sprendimus, tarptauti-

nės politinės padėties kaitą, religijos įtaką visuomenei ir žmogui, visuome-

nės bei ekonomikos ryšį. Juk pažinę praeitį geriau suprasime ir įvertinsime

dabarties įvykius bei reiškinius.

Autoriai

I SKYRIUS. Visuotinė istorija. Tarptautiniai santykiai

III

Klausimai ir užduotys

1. Nurodykite ne mažiau kaip du Persijos užimtos teritorijos valdymo būdus.

2. Kam – graikų poliams ar persams – labiau sekėsi karo pradžioje? Nurodykite dvi sėkmę lėmusias

priežastis.

3. Kurie du graikų poliai buvo svarbiausi graikų ir persų karuose? Nurodykite jų vaidmenis.

4. Kuo baigėsi graikų ir persų karai? Kaip pasikeitė graikų polių padėtis pasibaigus karams su persais?

TYRINĖKITE!

Apie graikų ir persų karus sukurtas ne vienas vaidybinis filmas. Pažiūrėkite vieną iš jų ir pateikite

ne mažiau kaip po penkis filme pavaizduotus istorinę realybę atitinkančius ir jos neatitinkančius

faktus.

1.4 pav. Graikų sunkiojo pėstininko – hoplito – statulos fragmentas,

marmuras, V a. pr. Kr. pradžia

1.5 pav. Vaizduojami du graikų kariai – hoplitai

1.6 pav. Supaprastinta ir idealizuota makedonų falanga

25 000 Persijos karių. Maratono lygumoje Persijos pa-

jėgos susikovė su daug mažesne Atėnų kariuomene,

sudaryta iš maždaug 10 000 karių. Atėnų kariuomenės

pagrindą sudarė sunkieji pėstininkai – hoplìtai, kuriais

tapdavo laisvi, žemės turintys vyrai (1.4 ir 1.5 pav.).

Hoplitai buvo ginkluoti apie dviejų metrų ilgio ieti-

mis, dviašmeniais kalavijais, apskritais skydais ir dė-

vėjo geležinius arba odinius šarvus. Graikų kariuome-

nės mūšio organizacinis vienetas buvo falanga – glaudi

hoplitų rikiuotė. Atėnų ir jų sąjungininkų kariuomenė,

pasinaudojusi tuo, kad sunkioji Persijos kavalerija buvo

nutolusi nuo pėstininkų, staigiai puolė persų pajėgas ir

jas įveikė. Šią pergalę Atė́nams pasiekti padėjo tinkama

taktika: buvo sustiprinti rikiuotės šonai, o vidurys pa-

liktas silpnesnis. Traukdamasis vidurys sudarė tam ti-

krus spąstus besiveržiantiems persams, juos ėmė supti

graikų rikiuotės šonai.

Graikams pavyko kuriam laikui sustabdyti Persijos

ekspansiją į Balkanų pusiasalio gilumoje įsikūrusius

graikų polius. Netrukus mirė Persijos valdovas Darėjas I.

Tačiau stipri valdančioji dinastija leidžia įkūnyti prancū-

zų šūkį „Karalius mirė, tegyvuoja karalius!“.

Darėjo I sūnus Kserksas I neatsisakė tėvo siekių plėsti

valdas Europoje ir užimti graikų polius. Jis surengė tais

laikais sunkiai suvokiamą karo žygį. Milžiniška Persijos

kariuomenė iš Azijos per Anatoliją ir Dardanelų są-

siaurį pasiekė Balkanų pusiasalį. Čia sunkiai perei-

namoje vietovėje Kserkso I kariuomenei kelią į grai-

kų polių gilumą pastojo Spartos valdovas Leonidas

(508–480 m. pr. Kr.). Gynybai tai buvo itin palanki vie-

ta – kalnų perėja, vadinama Termopilais. Šioje siauroje

kalnų perėjoje Spartos valdovo Leonido vadovaujamos

jungtinės graikų polių kariuomenės (apie 7 000 hopli-

tų) turėjo sulaikyti maždaug dešimt kartų gausesnę (ne

mažiau kaip 70 000 karių) priešo kariuomenę. Taigi jė-

gos buvo nelygios, be to, persų pajėgos atrado kal-

nų perėją ir patekusios į graikų užnugarį juos apsupo

(A šaltinis). Leonido vadovaujami graikai pralaimėjo ir

Kserksui I atsivėrė kelias į Balkanų pusiasalio gilumą.

Tačiau sėkmė kare itin permaininga. Kserkso I žygyje,

be Persijos sausumos kariuomenės, dalyvavo ir milži-

niškas karinis jūrų laivynas. Netrukus po Termopilų

mūšio įvyko jūrų mūšis. Čia paaiškėjo, kad karių gausa

pergalės vis dėlto negarantuoja. Jūrų mūšis vyko tarp

rifų, seklumų, salų ir uolėtų krantų. Graikų irkliniai

laivai, dar vadinami triremomis, priešingai nei persų

laivai, buvo nedideli ir manevringi. Graikams pavyko

įvilioti persų laivus į nedidelę įlanką, kurioje buvo sun-

ku manevruoti. Pakilęs vėjas ir didelės bangos persų

padėtį dar labiau apsunkino – jų laivai daužėsi vienas

į kitą. Pasinaudoję šiomis gamtos sukurtomis aplinky-

bėmis ir tarp persų kilusia sumaištimi, graikai sutriuš-

kino kelis kartus didesnį priešo laivyną. Šis jūrų mūšis

buvo pavadintas Salamino mūšiu. Jis tapo V a. pr. Kr.

pirmos pusės graikų ir persų karų lūžiu.

Graikų ir persų karai truko dar kelis dešimtmečius,

bet Persija nebeturėjo ankstesnės galios. Šie karai iškėlė

Atėnus ir Spartą kaip nugalėtojus, įgavusius didžiausią

galią ir autoritetą tarp graikų polių. Atėnai pasistatė ga-

lingą karinį ir prekybos laivyną ir kurį laiką dominavo

Viduržemio jūroje. Graikų ir persų karų padariniai bu-

vo ne tik politiniai. V a. pr. Kr. suklestėjo Atėnų mies-

to-valstybės politinis (Atėnų demokratija), kultūrinis

(dailė ir architektūra) ir mokslinis (filosofija ir gamtos

mokslai) gyvenimas. Atė́nuose graikų kultūra pasiekė

aukštumas ir ilgainiui peržengė polio ribas. Ji tapo be-

ne plačiausiai paplitusia kultūra Senajame Pasaulyje –

ne tik Viduržemio jūros regione, bet ir Azijoje.

Aleksandro Makedoniečio užkariavimų pasekmė – helenizmas

Senojo Pasaulio politinis žemėlapis dažnai keitėsi:

kito valstybių sienos ir teritorijos, valdovų dinastijos ir

valstybių pavadinimai. Viena ar kita staigiai iškilusi ir

didžiulę galią įgijusi valstybė netrukus nusmukdavo,

suskildavo ir žlugdavo. Dažnai viena valdovų dinasti-

ja, pasiskelbusi amžina, savo kilmę siejusi su dievais ir

save laikiusi dieviška, prarasdavo galią ar buvo pakei-

čiama kita. Minėto Balkanų pusiasalio šiaurės rytuose

kelis amžius gyvavo teritorinis darinys Makedonija.

Dėl graikų ir persų karų nusilpus Persijos valstybei,

Makedonija sugebėjo išsilaisvinti. IV a. pr. Kr. ji iški-

lo ir pradėjo varžytis su stipriausiais graikų poliais,

tokiais kaip Atėnai, Sparta ar Tėbai. Makedonija, ki-

taip nei dauguma Balkanų pusiasalyje, Viduržemio ir

Juodosios jūrų pakrantėse įsikūrusių graikų polių, bu-

vo monarchija. Su kuo susijęs Makedonijos iškilimas?

Kaip klostėsi jos likimas ir koks yra jos palikimas?

Makedonijos iškilimas siejamas su IV a. pr. Kr. vi-

duryje sostą paveldėjusiu Pilypu II. Taigi, Makedonijoje

buvo įsitvirtinusi ir jau kelis šimtmečius gyvavo val-

dančioji dinastija. Panaudodamas diplomatiją Pilypas II

įtvirtino Makedoniją tarp politiškai regione dominuo-

jančių graikų miestų-valstybių ir savo valstybėje įvyk-

dė karinę reformą. Tai ir tapo Makedonijos pagrindu

kilti. Karinę reformą vykdyti baigė ir jos vaisiais pasi-

naudojo Pilypo II sūnus Aleksandras Makedonietis.

Makedonijos karinės reformos esmė buvo ginkluotės ir

kovos organizavimo bei taktikos pertvarka. Pėstininkai

buvo apginkluoti beveik šešių metrų ilgio ietimis (sa-

risomis) ir sudarė falángą – glaudžią keliomis eilėmis

sustojusių pėstininkų rikiuotę (1.6 pav.). Falanga buvo

pagrindinis Makedonijos kariuomenės kovos darinys,

o jos šonus dengė kavalerija ir pėstininkai, ginkluoti

apskritais skydais, lengvesnėmis ietimis ir kalavijais.

1. Senojo Pasaulio civilizacijų susidūrimai ir jų palikimas

I SKYRIUS. Visuotinė istorija. Tarptautiniai santykiai

III

1. Senojo Pasaulio civilizacijų susidūrimai ir jų palikimas

Temos reikšmingumas

Civilizacija – istoriškai susiklosčiusi ekonominė ir kultūrinė visuomenės struktūra. Kiekviena

civilizacija turi tik jai būdingą vertybių sistemą ir kultūrą (meną, visuomenės santvarką, religiją,

karybą), darančią įtaką jos raidai. Šiandien dažnai kalbama apie įvairias civilizacijas, jų vertybes ir

interesus.

Žmonijos rašytinės istorijos pradžia siejama su pirmosiomis civilizacijomis. Jos formavosi

didelėse teritorijose, kurios dažniausiai sutapo su Senojo Pasaulio valstybių teritorijomis

Viduržemio jūros regione, Vakarų Azijoje ir Vidurio Rytuose. Šių valstybių valdovai turėjo siekių

įtvirtinti ir plėsti savo galią sau suvokiamu būdu – ekspansija. Buvo užkariaujamos naujos

žemės, jų ištekliai ir gyventojai. Todėl tarp civilizacijų įvykdavo susidūrimų – kildavo karų, kuriuos

ilgainiui apipindavo legendos.

Šie civilizacijų susidūrimai paliko pėdsakų. Kai kuriuos iš jų dar ir šiandien galime aptikti Azijoje,

Europoje ir Šiaurės Afrikoje, kiti įsirėžė į tautų ir visuomenių atmintį. Kuriuos Senojo Pasaulio

civilizacijų susidūrimus bei karus būtų galima išskirti? Kaip išsiaiškinti, kas jiems buvo būdinga?

Kaip pamatyti, kas šiandien juos primena?

SENOJO PASAULIO CIVILIZACIJŲ

SUSIDŪRIMAI IR JŲ PALIKIMAS

e-lankos.lt/erfa

1.2 pav. VI–V a. pr. Kr. sandūroje, valdant Darėjui I, Persijos teritorija buvo didžiausia per visą valstybės istoriją.

1.3 pav. Rinktiniai Persijos kariai, Herodoto vadinti nemirtingai-

siais, bareljefas, Persepolis, dab. Iranas, VI–V a. pr. Kr.

1.1 pav. Achaimenidų dinastijos valdovų nekropolis (laidojimo

vieta), Irãnas, VI–V a. pr. Kr.

Ne kartą esame aptarę, kokie svarbūs buvo valdovai

ir valdančiosios dinastijos Viduramžių ir ankstyvųjų

Naujųjų laikų Europos valstybėse. Valdovo asmuo įkū-

nijo valstybę ir užtikrino jos stabilumą. O valdančiosios

dinastijos tęstinumas, t. y. valdovo sosto paveldėjimas

ir perdavimas iš kartos į kartą, saugojo valstybės vien-

tisumą ir stiprino gebėjimą valdyti dideles teritorijas,

administruojamas paskirtų valdovui lojalių pareigūnų.

Tai buvo būdinga ir daugeliui Senojo Pasaulio valsty-

bių bei civilizacijų. Pirmiausia toms valstybėms, kurių

valdovai turėjo neribotą valdžią. VI a. pr. Kr. viduryje

senovės Pèrsijos valstybėje įsitvirtino Achaimenidų di-

nastija (1.1 pav.). Ji pradėjo sparčią Persijos valstybės

ekspansiją. VI a. pr. Kr. pabaigoje Persijos valstybė ply-

tėjo nuo Aralo jūros šiaurėje iki Arabijos jūros pietuo-

se, nuo Indo upės rytuose iki Anatolijos (dab. Tur̃ kija)

ir netgi Balkanų pusiasalio vakaruose (1.2 pav.).

Juodosios ir Viduržemio jūrų pakrantėse jau kelis šim-

tmečius poliuose (miestuose-valstybėse) gyveno grai-

kai. Būtent šiose labiausiai į vakarus nutolusiose milži-

niškos Persijos valstybės graikų apgyventose žemėse,

graikų poliuose, pačioje V a. pr. Kr. pradžioje prasidė-

jo bruzdėjimai.

Graikų ir persų karai: graikų poliai prieš Persiją

Nors į satrapijas (teritorijos administracinius viene-

tus) padalyta didžiulė Persijos teritorija buvo adminis-

truojama valdovui pavaldžių satrapų, persų užimtose

žemėse buvo išlaikoma vietinė visuomeninė ir politinė

tvarka. Svarbiausia buvo iš šių žemių surinkti mokes-

čius. Centrinė Persijos valdžia rėmė ir palaikė lojalius

graikų miestų-valstybių pareigūnus, savo statytinius,

paprastai turinčius neribotą valdžią. Dėl vienvaldystės

ir nesiskaitymo su gyventojais vietiniai juos vadino ti-

ronais (sen. gr. tyrannos – viešpats). Paprastai tirono sa-

vybėmis pasižymintis asmuo pasikeitus aplinkybėms

persimeta pas priešus. Būtent taip nutiko ir tą kartą,

kai vienam iš tironų nepavyko užkariauti gretimos sa-

los, todėl, bijodamas Persijos valdovo nemalonės, jis

pakurstė graikų polius Anatolijoje sukilti prieš Pèrsiją.

Viduržemio jūros pakrantėse įsikūrę Persijos valdomi

graikų poliai susivienijo, tačiau jie buvo per silpni prie-

šintis, todėl kreipėsi pagalbos į stipriausius Balkanų

pusiasalyje laisvus graikų polius. Sparta padėti nega-

lėjo, nes neturėjo laivyno. Į pagalbos šauksmą atsilie-

pė Atė́ nai – pasiuntė keliolika triremų (irklinių karo lai-

vų). Ši laisvų Atė́ nų pagalba sukilusiems graikų poliams

davė pradžią karams, kurie truko kelis dešimtmečius

(V a. pr. Kr. pirmoje pusėje) ir buvo pavadinti graikų ir

persų karais. Jau tada graikų autoriai karus su persais

suvokė kaip išskirtinį epochos reikšmės reiškinį, civiliza-

cijos ir barbarų (sen. gr. bárbaros – svetimšalis, nesupran-

tamai kalbantis), laisvės ir vergovės, savarankiškumo ir

despotijos kovą. Jų žodžiuose būta tiesos, nes senovės

Persijos valstybės valdovas turėjo neribotą valdžią, grai-

kų supratimu, didžioji dauguma žmonių jam buvo be-

teisiai valdiniai, o jis – tarsi dievas. O graikai save laikė

laisvais žmonėmis. Be to, Atėnai į kovą su Persijos vals-

tybe įsitraukė ne tik siekdami palaikyti persų valdomus

graikų polius, bet ir suprasdami, kad Persijos valstybės

ekspansija gali pasiekti ir Atė́ nus. Juk dar VI a. pr. Kr.

pabaigoje Persijos valdovas Darėjas I buvo nusprendęs

užimti Europą ir priversti graikų polius pripažinti jo val-

džią. Kokius galima išskirti pagrindinius mūšio lauke

susidūrusių civilizacijų ir šalių karo eigos bei karybos

bruožus? Kaip vyko graikų ir persų karai?

Pirmieji graikų ir persų mūšiai įvyko V a. pr. Kr. pra-

džioje Egėjo jūroje ir jos pakraščių salose. Kelerius me-

tus truko graikų polių sukilimas, tačiau Pèrsijai pavyko

jį nuslopinti. Tai lėmė dvi priežastys. Pirma, Persijos iš-

tekliai buvo nepalyginamai didesni. Antra, graikų po-

liams trūko organizuotumo, bendro centro ir vadovy-

bės, kuri koordinuotų pasipriešinimą. Graikų polių

sukilimas tik trumpam sustabdė Darėją I, siekiantį už-

kariauti Europą. Netrukus Darėjo I kariuomenė, judė-

dama sausuma iš šiaurės, užėmė Makedòniją (1.3 pav.).

Atsivėrė visas Balkanų pusiasalis ir jame įsikūrę sti-

priausi graikų poliai. Konkuravę ir nesutarę du sti-

priausi poliai – Atėnai ir Sparta – šios grėsmės akivaiz-

doje buvo priversti vienytis ir bendradarbiauti. Jiems

nespėjus galutinai susivienyti, 490 m. pr. Kr. Persijos

laivynas Egėjo jūra pasiekė Euboją, joje išsilaipino apie

KAS YRA VADOVĖLYJE IR KAIP JUO NAUDOTIS?

Papildoma

medžiaga,

kurią galima

atverti

išmaniajame

įrenginyje,

nuskaičius

QR kodą

Esminiai

temos reikš-

mingumą ir

aktualumą

atskleidžian-

tys aspektai

Klausimai ir užduotys, padedančios

įtvirtinti svarbiausias potemės žinias

Užduotis,

kviečianti

pasidomėti

ir tyrinėti,

naudojantis

papildomais

informacijos

šaltiniais

Potemės

pavadinimas

Temos

pavadinimas

Iliustracijos, susijusios su

tekste analizuojamais aspektais

I SKYRIUS. Visuotinė istorija. Tarptautiniai santykiai

III

Klausimai ir užduotys

1. Nurodykite du šaltinyje minimus Aleksandro Makedoniečio nuopelnus.

2. Paaiškinkite, kodėl, anot istorijos šaltinio autoriaus, Aleksandro vardas žymi senosios pasaulio

epochos pabaigą ir naujosios epochos pradžią.

3. Kuriai kultūros epochai pradžią davė Aleksandras Makedonietis?

4. Kaip šaltinio autorius vertina Aleksandrą Makedonietį? Atsakymą pagrįskite šaltinio citata.

C šaltinis Romėnų istorikas Titas Livijus apie Hanibalo ir jo kariuomenės žygį per Alpes

Hanibalas nuo Druencijos [Diuranso] upės, eidamas daugiausia per lygumą, kur gyveno taikingai nusitei-

kę galai, atžygiavo prie Alpių. Nors apie jas kareiviai ir anksčiau žinojo iš gandų, kurie nežinomus dalykus

paprastai smarkiai išpučia, tačiau dabar, iš arti pažvelgus į kalnų viršūnes ir beveik dangų remiančius snie-

gynus, į sukrypusias ant uolų prigludusias lūšnas, į gyvulius bei galvijus, tirtančius nuo šalčio, apžėlusius ir

apskretusius žmones, visą gyvąją ir negyvąją gamtą, apsitraukusią šerkšnu, – kur kas šiurpiau tat matyti negu

išgirsti, – visa tai vėl iš naujo sukėlė jiems siaubą. Vos tik Hanibalo kariuomenė ėmė kopti į pirmąsias kalvas,

stūksančiose aukštumose pasirodė susispietę kalniečiai; jeigu jie būtų išsidėstę nepastebėti slėnyje ir iš karto

pakilę į kovą, tai Hanibalui būtų sudavę didžiulį smūgį ir privertę bėgti. Hanibalas davė ženklą sustoti, pa-

siuntė galus išžvalgyti vietovės, o po to, patyręs, kad nėra perėjimo, pasistatė stovyklą tarp visokių skardžių

ir prarajų, pačiame erdviausiame slėnyje. Tada, sužinojęs iš tų pačių galų, įsileidusių su kalniečiais į pašneke-

sius, – jie vieni nuo kitų mažai tesiskyrė kalba ir papročiais, – tarpeklis saugomas tik dieną, o naktį kiekvienas

gynėjas smunka į savo lūšną, Hanibalas, vos prašvitus, prisėlino prie kalvų, tarsi ketindamas iš atviros vietos

ir dienos metą prasibrauti pro tarpeklį jėga. <…>

Pagaliau, bergždžiai nusikamavus gyvuliams ir žmonėms, Hanibalas Alpių viršūnėje pasistatė stovyklą,

prieš tai su didžiausiu vargu nuvalęs parinktą vietą – šitiek sniego teko nukasti ir pašalinti! Po to kareiviai

buvo suvaryti prakirsti tako per uolą – vien per ją buvo galima pereiti, o kadangi reikėjo daužyti akmens

luitus, tai, nuleidę čia pat didžiulių medžių ir juos apgenėję, ėmė krauti iš jų ant tos uolos milžinišką laužą;

pakilus smarkiam vėjui, galinčiam įpūsti liepsną, jį užkūrė ir, užpylę acto ant jau pleškančios uolos, ją tokiu

būdu suminkštino. Taip nuo karščio supleišėjusią uolą kareiviai prakapoję geležiniais kirtikliais. <…>

Šitaip tad maždaug Hanibalas pasiekė Itãliją, kai kurių istorikų nuomone, po penkių mėnesių nuo išžygia-

vimo iš Naujosios Kartaginos, Alpes pereidamas per penkiolika dienų. Kiek Hanibalas turėjo kariuomenės,

įžengęs į Italiją, istorikai tiksliai nežino. Tie, kurie laikosi didžiausio skaičiaus, rašo buvus šimtą tūkstančių

pėstininkų ir dvidešimt tūkstančių raitelių, o kurie mažiausiojo, sako, kad dvidešimt tūkstančių pėstininkų ir

šešis tūkstančius raitelių.

Livijus, „Nuo miesto įkūrimo“, iš lotynų k. vertė Janina Mažiulienė, in: Romėnų literatūros chrestomatija,

sud. Dalia Dilytė, Eugenija Ulčinaitė, Vilnius: Mokslas, 1992, p. 342, 346.

Klausimai ir užduotys

1. Kas Hanibalo kariams kėlė siaubą?

2. Nurodykite sunkumus, su kuriais susidūrė Hanibalo kariuomenė siekdama patekti į Italiją.

3. Kokio dydžio galėjo būti Hanibalo vadovaujama kariuomenė?

4. Kaip manote, kodėl Hanibalas, nepaisydamas sunkumų, siekė pereiti Alpes ir patekti į Romos

teritoriją?

D šaltinis Julijus Cezaris apie savo veiklą Galijoje ir planus kovoti su germanais

Pabaigęs karą su germanais, Cezaris nutarė, kad daugybė priežasčių verčia jį persikelti per Reiną. Pati

svarbiausia buvo ta, jog matė, kaip lengvai germanai paakinami veržtis Galijon, todėl norėjo, kad jie imtų

bijoti dėl savo padėties supratę, jog romėnų tautos kariuomenė ir gali, ir drįsta persikelti per Reiną. Prisidėjo

ir tai, kad minėtoji usipetų ir tenkterų raitelių dalis, kuri buvo persikėlusi per Mozą [Mozelį] grobti ir ieš-

koti maisto ir dėl to nedalyvavo kautynėse, pabėgus saviškiams pasitraukė už Reino į sugambrų šalį ir su-

sijungė su jais. Kai Cezaris nusiuntė pas juos pasiuntinius, reikalaudamas išduoti jam tuos, kurie pradėjo

karą prieš jį ir prieš Galiją, šie atsakė: romėnų tautos valdžia pasibaigia ties Reinu; jeigu Cezaris mano, kad

germanai neteisėtai persikėlė į Galiją, tai kodėl reikalauja, kad už Reino kas nors priklausytų nuo jo val-

džios ir galios? Iš gyvenančių už Reino germanų tik vieni ubijai [gentis] atsiuntė pasiuntinius pas Cezarį,

užmezgė draugiškus santykius, davė įkaitų ir primygtinai prašė ateiti jiems į pagalbą, nes buvo smarkiai

engiami svebų [genties]. <…>

Dėl tų priežasčių, kurias minėjome, Cezaris nusprendė persikelti per Reiną, bet manė, kad keltis laivais nėra

saugu ir netinka nei jo, nei romėnų tautos orumui. Taigi, nors dėl plačios, sraunios ir gilios upės tilto statyba

žadėjo būti labai sunki, jis manė, kad reikia pasistengti iš visų jėgų, antraip pervesti kariuomenės neverta. <…>

Po dešimties dienų, kai buvo pradėtos gabenti statybos medžiagos, darbas buvo baigtas ir kariuomenė

perkelta. Cezaris paliko abiejose tilto pusėse tvirtą apsaugą ir patraukė į sugambrų [genties] valdas. Tuo me-

tu pas jį atvyko pasiuntiniai iš daugelio valstybių. Tiems, kurie prašė taikos ir draugiškų santykių, jis atsakė

maloniai ir liepė atvesti įkaitų. O sugambrai nuo pat tilto statybos pradžios susiruošė bėgti, raginami tenkte-

rų ir usipetų, kuriuos buvo priėmę; jie paliko savo šalį, išsigabeno visą savo turtą ir pasitraukė į negyvenamas

vietas ir miškus.

Cezaris užtruko jų šalyje keletą dienų, sudegino visus kaimus ir sodybas, nupjovė laukuose visus javus ir,

atėjęs į ubijų šalį, pažadėjo jiems savo pagalbą, jei juos spaustų svebai.

Gaius Iulius Caesar, Galų karo užrašai, iš lotynų k. vertė Violeta Radvilienė, Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 75–77.

Klausimai ir užduotys

1. Nurodykite dvi šaltinyje minimas priežastis, paskatinusias Cezarį persikelti per Reino upę.

2. Kokių sunkumų iškilo Cezariui, sumaniusiam persikelti per Reino upę?

3. Kaip Cezario kariuomenė persikėlė per Reiną? Kodėl būtent taip?

4. Įvertinkite Cezario ir jo vadovaujamos kariuomenės veiksmus Galijoje.

SAMPROTAUKITE!

Remdamiesi vadovėlio medžiaga, pateiktais šaltiniais ir savo žiniomis, parašykite argumentuotą

tekstą tema „Graikų ir persų karai, Aleksandro Makedoniečio užkariavimai, Pūnų karai, romėnų

kovos su germanais vadinami civilizacijų susidūrimais. Ar pritariate tokiam apibūdinimui?“.

Sąvokos

Falánga (sen. gr. phálanx – mūšio rikiuotės eilė) – taktinis karinis darinys, sudarytas iš sunkiųjų pėstininkų,

stovinčių vienas šalia kito keliomis eilėmis. Šio karinio taktinio darinio pagrindu IV a. pr. Kr. sukurta ma-

kedonų falanga, kurią sudarė kariai, ginkluoti beveik šešių metrų ilgio ietimis (sarisomis).

Fòrtas (lot. fortis – stiprus, tvirtas) – romėnų pasienio gynybos statinys. Paprastai buvo įrengiamas kaip

tam tikro pasienio pylimo punktas, kuriame telkėsi Romos karinis dalinys, buvo saugomos maisto at-

sargos, ginklai, kiti ištekliai.

Helenìzmas (sen. gr. hellēnismós – graikiškumas) – graikų kultūros (kalbos, rašto, dailės, mokslo, architek-

tūros) plėtra, prasidėjusi IV a. pr. Kr. antroje pusėje, kai Aleksandras Makedonietis užkariavo Anatoliją,

Vakarų Aziją, Vidurio Aziją, Egiptą. Graikų kultūra Aleksandro Makedoniečio užkariautose teritorijose

sklido IV–I a. pr. Kristų.

Hoplìtai (sen. gr. hoplon – ginklas) – senovės graikų sunkieji pėstininkai, ginkluoti maždaug dviejų metrų

ilgio ietimis, dviašmeniais kalavijais, apskritais skydais. Hoplitų rikiuotės sudarė taktinius karinius dari-

nius – falangas.

Legiònas (lot. legio – kariuomenė, ginkluotosios pajėgos) – pagrindinis Romos kariuomenės taktinis dari-

nys, sudarytas iš kelių tūkstančių sunkiųjų pėstininkų, kelių šimtų raitelių (kavalerijos), lankininkų. Sun-

kieji pėstininkai buvo ginkluoti ietimis ir kalavijais. Vieną legioną sudarė apie 6 000 karių. Jie sudarė 60

centurijų (lot. centum – šimtas), arba 10 kohortų (lot. cohors – dešimtoji legiono dalis, pulkas). Nors per

visą senovės Romos istoriją legionų skaičius svyravo, galima manyti, kad Romos valstybės kariuomenę

sudarė apie 30 legionų, pasklidusių po visą teritoriją.

Ròmos pýlimai (lot. limes) – imperijos pasienio gynybos įtvirtinimai, sienos, kurių didžioji dalis pastatyta

per intensyvią Romos valstybės ekspansiją I–II amžiuje. Šie gynybiniai įrenginiai žymėjo Romos imperi-

jos ribas ir juosė didelę dalį jos teritorijos (Šiaurės Afrikoje, Vakarų Azijoje, Europoje). Palei juos ėjo keliai,

buvo išdėstyti fortai – stebėjimo ir gynybos punktai. Romos pylimų liekanų galima aptikti ir šiandien.

1. Senojo Pasaulio civilizacijų susidūrimai ir jų palikimas

Šaltiniai ir jų analizei skirti klausimai,

į kuriuos galima atsakyti remiantis

savo žiniomis ir pateiktais tekstais

I SKYRIUS. Visuotinė istorija. Tarptautiniai santykiai

III

1.9 pav. Aleksandro Makedoniečio sukurta valstybė, IV a. pr. Kr. 4–3 dešimtmetis

1.7 pav. Aleksandras Makedonietis mūšyje, romėniška mozaika,

Pompėjai, I a. pr. Kr.

1.8 pav. Iš Gaugamelų mūšio bėgantis Persijos valdovas Darėjas III

ir jį besivejanti falanga, ginkluota sarisomis, grindų mozaikos

fragmentas, Pompėjai, I a. pr. Kr.

1.10 pav. Uoloje iškalto Al Kaznė mauzoliejaus (kapavietės) Petro-

je fasadas. Jo architektūroje galima įžvelgti helenizmo detalių,

dab. Jordãnija, apie I a. pr. Kr.

Klausimai ir užduotys

1. Su kurio valdovo valdymu siejamas Makedo-

nijos iškilimas? Paaiškinkite, kodėl.

2. Nurodykite ne mažiau kaip tris Aleksandro

Makedoniečio valdymo bruožus. Kuris iš jų,

jūsų manymu, aiškiausiai atspindi jo politi-

nius siekius? Nuomonę pagrįskite.

3. Ar Aleksandrui Makedoniečiui pavyko įgy-

vendinti savo politinius siekius? Atsakymą

pagrįskite.

4. Kas yra helenizmas? Nurodykite mažiausiai

dvi jo ypatybes.

Makedonų falanga neabejotinai buvo to meto karybos

naujovė. Tačiau ne mažiau svarbi šios karinės reformos

dalis buvo mūšio taktika ir organizavimas – glaudes-

nis skirtingų kariuomenių (pėstininkų ir kavalerijos)

veiksmų mūšyje derinimas ir naudojamų ginklų koor-

dinavimas. Remdamasis taip pertvarkyta kariuomene,

Pilypas II pradėjo Makedonijos ekspansiją. Vienas iš jo

skelbiamų tikslų buvo atkeršyti Persijai už graikams

primestą valdžią. Kariams buvo pažadėta dalis būsimo

karo grobio ir žemės valdų. Pilypo II užmojus vėliau

įgyvendino jo sūnus Aleksandras.

Aleksandras Makedonietis (356–323 m. pr. Kr., 1.7 pav.)

Makedonijos valdovu tapo 336 m. pr. Kr., kai buvo nu-

žudytas jo tėvas. Jaunystėje kelerius metus jį mokė ir

auklėjo jums jau pažįstamas graikų filosofas Aristotelis,

mokęs filosofijos ir įvairių mokslų. Tačiau būsimasis

karvedys ir filosofas bendravo neilgai, nes ėmė nesu-

tarti. Vienas iš nesutarimų – Aristotelis laikėsi nuomo-

nės, kad graikai iš prigimties pranašesni už kitas tau-

tas. Makedonas Aleksandras negalėjo su tuo sutikti.

Dar tėvui esant gyvam jis pasižymėjo kaip talentingas

karvedys. Po Pilypo II mirties armija vieningai pripa-

žino Aleksandrą Makedonijos valdovu. Naujasis val-

dovas nusprendė pirmiausia susidoroti su priešais

Makedonijoje. Galutinai įtvirtinęs savo valdžią gimti-

nėje, Aleksandras patraukė į pietus – graikų polių gi-

lumą. Jam pavyko priversti graikų polius pripažinti jo

viršenybę ir sudaryti sąjungą. Graikų poliuose prievar-

ta įtvirtinusiam savo hegemoniją Aleksandrui atsivėrė

Azijos platybės. Kodėl jam turėjo rūpėti Azija? Ne taip

seniai Persija buvo primetusi savo valią Makedonijai,

o tokį pažeminimą pamiršti sunku. Pasak legendų,

Pilypas II kartą pasakęs, kad Aleksandrui Makedonijos

per mažai, todėl jis turįs sukurti valstybę, vertą jo vardo.

Dabar gali atrodyti, kad tai keistos, stebuklinės pasakos,

tačiau tais laikais pasakojimai apie legendinius protė-

vius, tikėjimas valdančiosios dinastijos dieviškumu ar

valdovui dievų patikėta didinga misija buvo svarbi ti-

krovės dalis. Tikėjimas tokia tikrove kartais vertė imtis

sunkiai suvokiamų žygių ir ekspansijos.

334 m. pr. Kr. prasidėjo didysis Aleksandro žygis

į Aziją. Pirmiausia Aleksandras, panašiai kaip prieš

pusantro šimto metų į Europą pavergti graikų polių

žygiavęs Persijos valdovas Kserksas I, persikėlė per

Dardanelų sąsiaurį ir pasiekė Anatoliją. Savo valdžią

įtvirtinęs joje, patraukė į Vakarų Aziją ir Egì ptą. Čia

įkūrė Aleksandrijos miestą (ilgainiui Aleksandrija ta-

po vienu didžiausių Senojo Pasaulio kultūros ir mokslo

centrų). Netoli buvo Tigro ir Eufrato upės, Persijos vals-

tybės širdis – Tarpupis (Mesopotamija). 331 m. pr. Kr.

Gaugamelų lygumoje įvyko svarbiausias Aleksandro ir

paskutinio Achaimenidų dinastijos valdovo Darėjo III

kariuomenių mūšis. Aleksandras ir jo falangų rikiuo-

tės, sudarytos iš makedonų karių ir graikų polių samdi-

nių (iš viso apie 40 000 pėstininkų ir apie 7 000 raitelių),

įveikė daug gausesnę daugiatautę Persijos kariuome-

nę. Šiame mūšyje Aleksandras naudojo sau jau įprastą

kovos taktiką: didžiąją kariuomenės dalį sudarančios

pėstininkų falangos iš pradžių smarkiai ginasi, o reikia-

mą akimirką į puolimą pasiunčiama sunkioji kavalerija

(1.8 pav.). Po šio pergalingo mūšio Aleksandras užėmė

svarbiausius Persijos valstybės miestus – Babiloną ir

Persepolį. Pastarajame jis atliko simbolinį nugalėtojo

ritualą – sugriovė Kserkso I rūmus. Toliau į rytus ply-

tėjo mažai žinomos teritorijos: Vidurinė Azija ir Ìndija.

326 m. pr. Kr. prie Indo upės Aleksandro ekspansija į

Aziją baigėsi. Manoma, kad dėl nuovargio kariai at-

sisakė toliau žygiuoti. Tuo metu Ìndijoje buvo liūčių

sezonas, upių vanduo smarkiai pakilo ir itin apsun-

kino kariuomenės žygį. Aleksandras, nors ir laiko-

mas dievišku, buvo priverstas sustoti. 323 m. pr. Kr.

jis grįžo į savo valstybės sostinę Babiloną ir netikėtai

mirė. Per beveik dešimtmetį trukusį žygį Aleksandras

užimtose teritorijose steigė gyvenvietes, vadinamą-

sias Aleksandrijas, jos tapo graikų kultūros židiniais.

Aleksandro Makedoniečio sukurta imperija netrukus

po jo mirties suskilo į keletą tarpusavyje kovojančių

politinių darinių, tačiau jo užkariautoje erdvėje plačiai

pasklido graikų kultūra (1.9 pav.).

Be abejonės, po kiekvieno karo lieka išdeginta že-

mė ir griuvėsiai, o padariniai jaučiami dešimtmečiais

ir šimtmečiais. Kai kada po karų susikūrę politiniai

dariniai sudaro sąlygas sklisti užkariautojų kultū-

rai, ji krašte palieka gilių pėdsakų. Nors Aleksandro

Makedoniečio sukurta valstybė pradėjo byrėti tik jam

mirus, šioje didžiulėje teritorijoje plačiai pasklido grai-

kų kultūra (dailė, architektūra, kalba, mokslas). Graikų

kultūros sklaida liudija šios kultūros universalumą ir

prestižą. Pagrindiniu graikų kultūros plėtros kanalu

tapo ne tik įkurtos Aleksandrijos, bet ir atsivėrę nauji

prekybos keliai, sujungę graikų polius su Azijos platy-

bėmis. Kelis šimtmečius (IV–I a. pr. Kr.) trukęs graikų

kultūros sklaidos Aleksandro Makedoniečio užkariau-

tose teritorijose laikotarpis šiandien vadinamas hele-

nizmù (B šaltinis, 1.10 pav.).

1. Senojo Pasaulio civilizacijų susidūrimai ir jų palikimas

Žemėlapiai, papildantys istorinę

informaciją ir ugdantys gebėjimą

orientuotis istorinėje erdvėje

Paaiškintos

svarbiausios

temos sąvokos

Užduotis, kvie-

čianti parašyti

tekstą, sampro-

taujamąjį rašinį

ar esė nurodyta

tema, remiantis

reikalavimais,

keliamais istori-

jos samprotau-

jamojo pobūdžio

tekstui (rašiniui)

Tarpvalstybiniai santykiai, apimantys diplomatiją

ir karus, valstybių vadovų priimamus sprendimus

ir kariuomenių manevrus mūšio lauke, dažnai

suvokiami kaip didžioji istorijos vyksmo arena. Tai

laukas, kuriame susiduria, varžosi nepamatuotos

asmeninės ambicijos, politiniai interesai, siekis

išsaugoti, pakeisti ar atkurti tarptautinę politinę

tvarką. O neretai čia reiškiasi tik banalus, senas

kaip pasaulis galios siekis. Galiausiai tai erdvė,

kurioje formuojasi tarptautinė teisė ir taisyklės

didžiojo žaidimo, kuriame mažosios tautos ir

valstybės siekia išlikti savarankiškais tarptautinės

politikos subjektais. Pirmame skyriuje jus pasitinka

dvylika temų, apžvelgiančių civilizacijų susidūrimus

Senajame Pasaulyje, ikimoderniosios Europos

konfliktus, didžiąsias XX a. katastrofas ir šių laikų

tarptautinės politikos problemas.

I SKYRIUS

Visuotinė istorija.

Tarptautiniai santykiai

I SKYRIUS. Visuotinė istorija. Tarptautiniai santykiai

III

Temos reikšmingumas

Civilizacija – istoriškai susiklosčiusi ekonominė ir kultūrinė visuomenės struktūra. Kiekviena

civilizacija turi tik jai būdingą vertybių sistemą ir kultūrą (meną, visuomenės santvarką, religiją,

karybą), darančią įtaką jos raidai. Šiandien dažnai kalbama apie įvairias civilizacijas, jų vertybes ir

interesus.

Žmonijos rašytinės istorijos pradžia siejama su pirmosiomis civilizacijomis. Jos formavosi

didelėse teritorijose, kurios dažniausiai sutapo su Senojo Pasaulio valstybių teritorijomis

Viduržemio jūros regione, Vakarų Azijoje ir Vidurio Rytuose. Šių valstybių valdovai turėjo siekių

įtvirtinti ir plėsti savo galią sau suvokiamu būdu – ekspansija. Buvo užkariaujamos naujos

žemės, jų ištekliai ir gyventojai. Todėl tarp civilizacijų įvykdavo susidūrimų – kildavo karų, kuriuos

ilgainiui apipindavo legendos.

Šie civilizacijų susidūrimai paliko pėdsakų. Kai kuriuos iš jų dar ir šiandien galime aptikti Azijoje,

Europoje ir Šiaurės Afrikoje, kiti įsirėžė į tautų ir visuomenių atmintį. Kuriuos Senojo Pasaulio

civilizacijų susidūrimus bei karus būtų galima išskirti? Kaip išsiaiškinti, kas jiems buvo būdinga?

Kaip pamatyti, kas šiandien juos primena?

SENOJO PASAULIO CIVILIZACIJŲ

SUSIDŪRIMAI IR JŲ PALIKIMAS

e-lankos.lt/erfa

1.1 pav. Achaimenidų dinastijos valdovų nekropolis (laidojimo

vieta), Irãnas, VI–V a. pr. Kr.

Ne kartą esame aptarę, kokie svarbūs buvo valdovai

ir valdančiosios dinastijos Viduramžių ir ankstyvųjų

Naujųjų laikų Europos valstybėse. Valdovo asmuo įkū-

nijo valstybę ir užtikrino jos stabilumą. O valdančiosios

dinastijos tęstinumas, t. y. valdovo sosto paveldėjimas

ir perdavimas iš kartos į kartą, saugojo valstybės vien-

tisumą ir stiprino gebėjimą valdyti dideles teritorijas,

administruojamas paskirtų valdovui lojalių pareigūnų.

Tai buvo būdinga ir daugeliui Senojo Pasaulio valsty-

bių bei civilizacijų. Pirmiausia toms valstybėms, kurių

valdovai turėjo neribotą valdžią. VI a. pr. Kr. viduryje

senovės Pèrsijos valstybėje įsitvirtino Achaimenidų di-

nastija (1.1 pav.). Ji pradėjo sparčią Persijos valstybės

ekspansiją. VI a. pr. Kr. pabaigoje Persijos valstybė ply-

tėjo nuo Aralo jūros šiaurėje iki Arabijos jūros pietuo-

se, nuo Indo upės rytuose iki Anatolijos (dab. Tur̃ kija)

ir netgi Balkanų pusiasalio vakaruose (1.2 pav.).

Juodosios ir Viduržemio jūrų pakrantėse jau kelis šim-

tmečius poliuose (miestuose-valstybėse) gyveno grai-

kai. Būtent šiose labiausiai į vakarus nutolusiose milži-

niškos Persijos valstybės graikų apgyventose žemėse,

graikų poliuose, pačioje V a. pr. Kr. pradžioje prasidė-

jo bruzdėjimai.

Graikų ir persų karai: graikų poliai prieš Persiją

Nors į satrapijas (teritorijos administracinius viene-

tus) padalyta didžiulė Persijos teritorija buvo adminis-

truojama valdovui pavaldžių satrapų, persų užimtose

žemėse buvo išlaikoma vietinė visuomeninė ir politinė

tvarka. Svarbiausia buvo iš šių žemių surinkti mokes-

čius. Centrinė Persijos valdžia rėmė ir palaikė lojalius

graikų miestų-valstybių pareigūnus, savo statytinius,

III

1. Senojo Pasaulio civilizacijų susidūrimai ir jų palikimas

1.2 pav. VI–V a. pr. Kr. sandūroje, valdant Darėjui I, Persijos teritorija buvo didžiausia per visą valstybės istoriją.

1.3 pav. Rinktiniai Persijos kariai, Herodoto vadinti nemirtingai-

siais, bareljefas, Persepolis, dab. Iranas, VI–V a. pr. Kr.

paprastai turinčius neribotą valdžią. Dėl vienvaldystės

ir nesiskaitymo su gyventojais vietiniai juos vadino ti-

ronais (sen. gr. tyrannos – viešpats). Paprastai tirono sa-

vybėmis pasižymintis asmuo pasikeitus aplinkybėms

persimeta pas priešus. Būtent taip nutiko ir tą kartą,

kai vienam iš tironų nepavyko užkariauti gretimos sa-

los, todėl, bijodamas Persijos valdovo nemalonės, jis

pakurstė graikų polius Anatolijoje sukilti prieš Pèrsiją.

Viduržemio jūros pakrantėse įsikūrę Persijos valdomi

graikų poliai susivienijo, tačiau jie buvo per silpni prie-

šintis, todėl kreipėsi pagalbos į stipriausius Balkanų

pusiasalyje laisvus graikų polius. Sparta padėti nega-

lėjo, nes neturėjo laivyno. Į pagalbos šauksmą atsilie-

pė Atė́ nai – pasiuntė keliolika triremų (irklinių karo lai-

vų). Ši laisvų Atė́ nų pagalba sukilusiems graikų poliams

davė pradžią karams, kurie truko kelis dešimtmečius

(V a. pr. Kr. pirmoje pusėje) ir buvo pavadinti graikų ir

persų karais. Jau tada graikų autoriai karus su persais

suvokė kaip išskirtinį epochos reikšmės reiškinį, civiliza-

cijos ir barbarų (sen. gr. bárbaros – svetimšalis, nesupran-

tamai kalbantis), laisvės ir vergovės, savarankiškumo ir

despotijos kovą. Jų žodžiuose būta tiesos, nes senovės

Persijos valstybės valdovas turėjo neribotą valdžią, grai-

kų supratimu, didžioji dauguma žmonių jam buvo be-

teisiai valdiniai, o jis – tarsi dievas. O graikai save laikė

laisvais žmonėmis. Be to, Atėnai į kovą su Persijos vals-

tybe įsitraukė ne tik siekdami palaikyti persų valdomus

graikų polius, bet ir suprasdami, kad Persijos valstybės

ekspansija gali pasiekti ir Atė́ nus. Juk dar VI a. pr. Kr.

pabaigoje Persijos valdovas Darėjas I buvo nusprendęs

užimti Europą ir priversti graikų polius pripažinti jo val-

džią. Kokius galima išskirti pagrindinius mūšio lauke

susidūrusių civilizacijų ir šalių karo eigos bei karybos

bruožus? Kaip vyko graikų ir persų karai?

Pirmieji graikų ir persų mūšiai įvyko V a. pr. Kr. pra-

džioje Egėjo jūroje ir jos pakraščių salose. Kelerius me-

tus truko graikų polių sukilimas, tačiau Pèrsijai pavyko

jį nuslopinti. Tai lėmė dvi priežastys. Pirma, Persijos iš-

tekliai buvo nepalyginamai didesni. Antra, graikų po-

liams trūko organizuotumo, bendro centro ir vadovy-

bės, kuri koordinuotų pasipriešinimą. Graikų polių

sukilimas tik trumpam sustabdė Darėją I, siekiantį už-

kariauti Europą. Netrukus Darėjo I kariuomenė, judė-

dama sausuma iš šiaurės, užėmė Makedòniją (1.3 pav.).

Atsivėrė visas Balkanų pusiasalis ir jame įsikūrę sti-

priausi graikų poliai. Konkuravę ir nesutarę du sti-

priausi poliai – Atėnai ir Sparta – šios grėsmės akivaiz-

doje buvo priversti vienytis ir bendradarbiauti. Jiems

nespėjus galutinai susivienyti, 490 m. pr. Kr. Persijos

laivynas Egėjo jūra pasiekė Euboją, joje išsilaipino apie

I SKYRIUS. Visuotinė istorija. Tarptautiniai santykiai

III

1.4 pav. Graikų sunkiojo pėstininko – hoplito – statulos fragmentas,

marmuras, V a. pr. Kr. pradžia

1.5 pav. Vaizduojami du graikų kariai – hoplitai

25 000 Persijos karių. Maratono lygumoje Persijos pa-

jėgos susikovė su daug mažesne Atėnų kariuomene,

sudaryta iš maždaug 10 000 karių. Atėnų kariuomenės

pagrindą sudarė sunkieji pėstininkai – hoplìtai, kuriais

tapdavo laisvi, žemės turintys vyrai (1.4 ir 1.5 pav.).

Hoplitai buvo ginkluoti apie dviejų metrų ilgio ieti-

mis, dviašmeniais kalavijais, apskritais skydais ir dė-

vėjo geležinius arba odinius šarvus. Graikų kariuome-

nės mūšio organizacinis vienetas buvo falanga – glaudi

hoplitų rikiuotė. Atėnų ir jų sąjungininkų kariuomenė,

pasinaudojusi tuo, kad sunkioji Persijos kavalerija buvo

nutolusi nuo pėstininkų, staigiai puolė persų pajėgas ir

jas įveikė. Šią pergalę Atė́nams pasiekti padėjo tinkama

taktika: buvo sustiprinti rikiuotės šonai, o vidurys pa-

liktas silpnesnis. Traukdamasis vidurys sudarė tam ti-

krus spąstus besiveržiantiems persams, juos ėmė supti

graikų rikiuotės šonai.

Graikams pavyko kuriam laikui sustabdyti Persijos

ekspansiją į Balkanų pusiasalio gilumoje įsikūrusius

graikų polius. Netrukus mirė Persijos valdovas Darėjas I.

Tačiau stipri valdančioji dinastija leidžia įkūnyti prancū-

zų šūkį „Karalius mirė, tegyvuoja karalius!“.

Darėjo I sūnus Kserksas I neatsisakė tėvo siekių plėsti

valdas Europoje ir užimti graikų polius. Jis surengė tais

laikais sunkiai suvokiamą karo žygį. Milžiniška Persijos

kariuomenė iš Azijos per Anatoliją ir Dardanelų są-

siaurį pasiekė Balkanų pusiasalį. Čia sunkiai perei-

namoje vietovėje Kserkso I kariuomenei kelią į grai-

kų polių gilumą pastojo Spartos valdovas Leonidas

(508–480 m. pr. Kr.). Gynybai tai buvo itin palanki vie-

ta – kalnų perėja, vadinama Termopilais. Šioje siauroje

kalnų perėjoje Spartos valdovo Leonido vadovaujamos

jungtinės graikų polių kariuomenės (apie 7 000 hopli-

tų) turėjo sulaikyti maždaug dešimt kartų gausesnę (ne

mažiau kaip 70 000 karių) priešo kariuomenę. Taigi jė-

gos buvo nelygios, be to, persų pajėgos atrado kal-

nų perėją ir patekusios į graikų užnugarį juos apsupo

(A šaltinis). Leonido vadovaujami graikai pralaimėjo ir

Kserksui I atsivėrė kelias į Balkanų pusiasalio gilumą.

Tačiau sėkmė kare itin permaininga. Kserkso I žygyje,

be Persijos sausumos kariuomenės, dalyvavo ir milži-

niškas karinis jūrų laivynas. Netrukus po Termopilų

mūšio įvyko jūrų mūšis. Čia paaiškėjo, kad karių gausa

pergalės vis dėlto negarantuoja. Jūrų mūšis vyko tarp

rifų, seklumų, salų ir uolėtų krantų. Graikų irkliniai

laivai, dar vadinami triremomis, priešingai nei persų

laivai, buvo nedideli ir manevringi. Graikams pavyko

įvilioti persų laivus į nedidelę įlanką, kurioje buvo sun-

ku manevruoti. Pakilęs vėjas ir didelės bangos persų

padėtį dar labiau apsunkino – jų laivai daužėsi vienas

į kitą. Pasinaudoję šiomis gamtos sukurtomis aplinky-

bėmis ir tarp persų kilusia sumaištimi, graikai sutriuš-

kino kelis kartus didesnį priešo laivyną. Šis jūrų mūšis

buvo pavadintas Salamino mūšiu. Jis tapo V a. pr. Kr.

pirmos pusės graikų ir persų karų lūžiu.

Graikų ir persų karai truko dar kelis dešimtmečius,

bet Persija nebeturėjo ankstesnės galios. Šie karai iškėlė

Atėnus ir Spartą kaip nugalėtojus, įgavusius didžiausią

galią ir autoritetą tarp graikų polių. Atėnai pasistatė ga-

lingą karinį ir prekybos laivyną ir kurį laiką dominavo

Viduržemio jūroje. Graikų ir persų karų padariniai bu-

vo ne tik politiniai. V a. pr. Kr. suklestėjo Atėnų mies-

to-valstybės politinis (Atėnų demokratija), kultūrinis

(dailė ir architektūra) ir mokslinis (filosofija ir gamtos

mokslai) gyvenimas. Atė́nuose graikų kultūra pasiekė

aukštumas ir ilgainiui peržengė polio ribas. Ji tapo be-

ne plačiausiai paplitusia kultūra Senajame Pasaulyje –

ne tik Viduržemio jūros regione, bet ir Azijoje.

III

Klausimai ir užduotys

1. Nurodykite ne mažiau kaip du Persijos užimtos teritorijos valdymo būdus.

2. Kam – graikų poliams ar persams – labiau sekėsi karo pradžioje? Nurodykite dvi sėkmę lėmusias

priežastis.

3. Kurie du graikų poliai buvo svarbiausi graikų ir persų karuose? Nurodykite jų vaidmenis.

4. Kuo baigėsi graikų ir persų karai? Kaip pasikeitė graikų polių padėtis pasibaigus karams su persais?

TYRINĖKITE!

Apie graikų ir persų karus sukurtas ne vienas vaidybinis filmas. Pažiūrėkite vieną iš jų ir pateikite

ne mažiau kaip po penkis filme pavaizduotus istorinę realybę atitinkančius ir jos neatitinkančius

faktus.

1.6 pav. Supaprastinta ir idealizuota makedonų falanga

Aleksandro Makedoniečio užkariavimų pasekmė – helenizmas

Senojo Pasaulio politinis žemėlapis dažnai keitėsi:

kito valstybių sienos ir teritorijos, valdovų dinastijos ir

valstybių pavadinimai. Viena ar kita staigiai iškilusi ir

didžiulę galią įgijusi valstybė netrukus nusmukdavo,

suskildavo ir žlugdavo. Dažnai viena valdovų dinasti-

ja, pasiskelbusi amžina, savo kilmę siejusi su dievais ir

save laikiusi dieviška, prarasdavo galią ar buvo pakei-

čiama kita. Minėto Balkanų pusiasalio šiaurės rytuose

kelis amžius gyvavo teritorinis darinys Makedonija.

Dėl graikų ir persų karų nusilpus Persijos valstybei,

Makedonija sugebėjo išsilaisvinti. IV a. pr. Kr. ji iški-

lo ir pradėjo varžytis su stipriausiais graikų poliais,

tokiais kaip Atėnai, Sparta ar Tėbai. Makedonija, ki-

taip nei dauguma Balkanų pusiasalyje, Viduržemio ir

Juodosios jūrų pakrantėse įsikūrusių graikų polių, bu-

vo monarchija. Su kuo susijęs Makedonijos iškilimas?

Kaip klostėsi jos likimas ir koks yra jos palikimas?

Makedonijos iškilimas siejamas su IV a. pr. Kr. vi-

duryje sostą paveldėjusiu Pilypu II. Taigi, Makedonijoje

buvo įsitvirtinusi ir jau kelis šimtmečius gyvavo val-

dančioji dinastija. Panaudodamas diplomatiją Pilypas II

įtvirtino Makedoniją tarp politiškai regione dominuo-

jančių graikų miestų-valstybių ir savo valstybėje įvyk-

dė karinę reformą. Tai ir tapo Makedonijos pagrindu

kilti. Karinę reformą vykdyti baigė ir jos vaisiais pasi-

naudojo Pilypo II sūnus Aleksandras Makedonietis.

Makedonijos karinės reformos esmė buvo ginkluotės ir

kovos organizavimo bei taktikos pertvarka. Pėstininkai

buvo apginkluoti beveik šešių metrų ilgio ietimis (sa-

risomis) ir sudarė falángą – glaudžią keliomis eilėmis

sustojusių pėstininkų rikiuotę (1.6 pav.). Falanga buvo

pagrindinis Makedonijos kariuomenės kovos darinys,

o jos šonus dengė kavalerija ir pėstininkai, ginkluoti

apskritais skydais, lengvesnėmis ietimis ir kalavijais.

1. Senojo Pasaulio civilizacijų susidūrimai ir jų palikimas

I SKYRIUS. Visuotinė istorija. Tarptautiniai santykiai

III

1.7 pav. Aleksandras Makedonietis mūšyje, romėniška mozaika,

Pompėjai, I a. pr. Kr.

1.8 pav. Iš Gaugamelų mūšio bėgantis Persijos valdovas Darėjas III

ir jį besivejanti falanga, ginkluota sarisomis, grindų mozaikos

fragmentas, Pompėjai, I a. pr. Kr.

Makedonų falanga neabejotinai buvo to meto karybos

naujovė. Tačiau ne mažiau svarbi šios karinės reformos

dalis buvo mūšio taktika ir organizavimas – glaudes-

nis skirtingų kariuomenių (pėstininkų ir kavalerijos)

veiksmų mūšyje derinimas ir naudojamų ginklų koor-

dinavimas. Remdamasis taip pertvarkyta kariuomene,

Pilypas II pradėjo Makedonijos ekspansiją. Vienas iš jo

skelbiamų tikslų buvo atkeršyti Persijai už graikams

primestą valdžią. Kariams buvo pažadėta dalis būsimo

karo grobio ir žemės valdų. Pilypo II užmojus vėliau

įgyvendino jo sūnus Aleksandras.

Aleksandras Makedonietis (356–323 m. pr. Kr., 1.7 pav.)

Makedonijos valdovu tapo 336 m. pr. Kr., kai buvo nu-

žudytas jo tėvas. Jaunystėje kelerius metus jį mokė ir

auklėjo jums jau pažįstamas graikų filosofas Aristotelis,

mokęs filosofijos ir įvairių mokslų. Tačiau būsimasis

karvedys ir filosofas bendravo neilgai, nes ėmė nesu-

tarti. Vienas iš nesutarimų – Aristotelis laikėsi nuomo-

nės, kad graikai iš prigimties pranašesni už kitas tau-

tas. Makedonas Aleksandras negalėjo su tuo sutikti.

Dar tėvui esant gyvam jis pasižymėjo kaip talentingas

karvedys. Po Pilypo II mirties armija vieningai pripa-

žino Aleksandrą Makedonijos valdovu. Naujasis val-

dovas nusprendė pirmiausia susidoroti su priešais

Makedonijoje. Galutinai įtvirtinęs savo valdžią gimti-

nėje, Aleksandras patraukė į pietus – graikų polių gi-

lumą. Jam pavyko priversti graikų polius pripažinti jo

viršenybę ir sudaryti sąjungą. Graikų poliuose prievar-

ta įtvirtinusiam savo hegemoniją Aleksandrui atsivėrė

Azijos platybės. Kodėl jam turėjo rūpėti Azija? Ne taip

seniai Persija buvo primetusi savo valią Makedonijai,

o tokį pažeminimą pamiršti sunku. Pasak legendų,

Pilypas II kartą pasakęs, kad Aleksandrui Makedonijos

per mažai, todėl jis turįs sukurti valstybę, vertą jo vardo.

Dabar gali atrodyti, kad tai keistos, stebuklinės pasakos,

tačiau tais laikais pasakojimai apie legendinius protė-

vius, tikėjimas valdančiosios dinastijos dieviškumu ar

valdovui dievų patikėta didinga misija buvo svarbi ti-

krovės dalis. Tikėjimas tokia tikrove kartais vertė imtis

sunkiai suvokiamų žygių ir ekspansijos.

334 m. pr. Kr. prasidėjo didysis Aleksandro žygis

į Aziją. Pirmiausia Aleksandras, panašiai kaip prieš

pusantro šimto metų į Europą pavergti graikų polių

žygiavęs Persijos valdovas Kserksas I, persikėlė per

Dardanelų sąsiaurį ir pasiekė Anatoliją. Savo valdžią

įtvirtinęs joje, patraukė į Vakarų Aziją ir Egì ptą. Čia

įkūrė Aleksandrijos miestą (ilgainiui Aleksandrija ta-

po vienu didžiausių Senojo Pasaulio kultūros ir mokslo

centrų). Netoli buvo Tigro ir Eufrato upės, Persijos vals-

tybės širdis – Tarpupis (Mesopotamija). 331 m. pr. Kr.

Gaugamelų lygumoje įvyko svarbiausias Aleksandro ir

paskutinio Achaimenidų dinastijos valdovo Darėjo III

kariuomenių mūšis. Aleksandras ir jo falangų rikiuo-

tės, sudarytos iš makedonų karių ir graikų polių samdi-

nių (iš viso apie 40 000 pėstininkų ir apie 7 000 raitelių),

įveikė daug gausesnę daugiatautę Persijos kariuome-

nę. Šiame mūšyje Aleksandras naudojo sau jau įprastą

kovos taktiką: didžiąją kariuomenės dalį sudarančios

pėstininkų falangos iš pradžių smarkiai ginasi, o reikia-

mą akimirką į puolimą pasiunčiama sunkioji kavalerija

(1.8 pav.). Po šio pergalingo mūšio Aleksandras užėmė

svarbiausius Persijos valstybės miestus – Babiloną ir

Persepolį. Pastarajame jis atliko simbolinį nugalėtojo

ritualą – sugriovė Kserkso I rūmus. Toliau į rytus ply-

tėjo mažai žinomos teritorijos: Vidurinė Azija ir Ìndija.

326 m. pr. Kr. prie Indo upės Aleksandro ekspansija į

Aziją baigėsi. Manoma, kad dėl nuovargio kariai at-

sisakė toliau žygiuoti. Tuo metu Ìndijoje buvo liūčių

sezonas, upių vanduo smarkiai pakilo ir itin apsun-

kino kariuomenės žygį. Aleksandras, nors ir laiko-

mas dievišku, buvo priverstas sustoti. 323 m. pr. Kr.

jis grįžo į savo valstybės sostinę Babiloną ir netikėtai

mirė. Per beveik dešimtmetį trukusį žygį Aleksandras

užimtose teritorijose steigė gyvenvietes, vadinamą-

sias Aleksandrijas, jos tapo graikų kultūros židiniais.

III

1.9 pav. Aleksandro Makedoniečio sukurta valstybė, IV a. pr. Kr. 4–3 dešimtmetis

1.10 pav. Uoloje iškalto Al Kaznė mauzoliejaus (kapavietės) Petro-

je fasadas. Jo architektūroje galima įžvelgti helenizmo detalių,

dab. Jordãnija, apie I a. pr. Kr.

Klausimai ir užduotys

1. Su kurio valdovo valdymu siejamas Makedo-

nijos iškilimas? Paaiškinkite, kodėl.

2. Nurodykite ne mažiau kaip tris Aleksandro

Makedoniečio valdymo bruožus. Kuris iš jų,

jūsų manymu, aiškiausiai atspindi jo politi-

nius siekius? Nuomonę pagrįskite.

3. Ar Aleksandrui Makedoniečiui pavyko įgy-

vendinti savo politinius siekius? Atsakymą

pagrįskite.

4. Kas yra helenizmas? Nurodykite mažiausiai

dvi jo ypatybes.

Aleksandro Makedoniečio sukurta imperija netrukus

po jo mirties suskilo į keletą tarpusavyje kovojančių

politinių darinių, tačiau jo užkariautoje erdvėje plačiai

pasklido graikų kultūra (1.9 pav.).

Be abejonės, po kiekvieno karo lieka išdeginta že-

mė ir griuvėsiai, o padariniai jaučiami dešimtmečiais

ir šimtmečiais. Kai kada po karų susikūrę politiniai

dariniai sudaro sąlygas sklisti užkariautojų kultū-

rai, ji krašte palieka gilių pėdsakų. Nors Aleksandro

Makedoniečio sukurta valstybė pradėjo byrėti tik jam

mirus, šioje didžiulėje teritorijoje plačiai pasklido grai-

kų kultūra (dailė, architektūra, kalba, mokslas). Graikų

kultūros sklaida liudija šios kultūros universalumą ir

prestižą. Pagrindiniu graikų kultūros plėtros kanalu

tapo ne tik įkurtos Aleksandrijos, bet ir atsivėrę nauji

prekybos keliai, sujungę graikų polius su Azijos platy-

bėmis. Kelis šimtmečius (IV–I a. pr. Kr.) trukęs graikų

kultūros sklaidos Aleksandro Makedoniečio užkariau-

tose teritorijose laikotarpis šiandien vadinamas hele-

nizmù (B šaltinis, 1.10 pav.).

1. Senojo Pasaulio civilizacijų susidūrimai ir jų palikimas

I SKYRIUS. Visuotinė istorija. Tarptautiniai santykiai

III

1.11 pav. Apytikrės Kartaginos ir Romos respublikos teritorijos III a. pr. Kr.

Kai Aleksandras Makedonietis, plėsdamas savo

valstybę rytų kryptimi, pasiekė Indo upę, o jo valstybės,

nors ir neilgaamžės, teritorijoje sklido graikų kultūra

(raštas ir kalba, menas ir mokslas), Viduržemio jūros re-

giono viduryje, Apeninų pusiasalyje, jau kelis šimtme-

čius gyvavo senovės Ròmos valstybė. VI a. pr. Kr. su-

sikūręs Romos miestas III a. pr. Kr. antroje pusėje iš-

augo į Romos valstybę ir ne tik apėmė Apeninų pusia-

salį, bet ir pradėjo plėstis į artimiausias Viduržemio

jūros vakarų pakrantes bei salas. Aptardami graikų ir

persų karus ir Aleksandro Makedoniečio pergales kal-

bėjome apie valdovų dinastijas ir konkrečius valdovus,

siekusius padidinti savo valdomas teritorijas tais lai-

kais įprasta valstybių gyvavimo praktika – ekspansi-

ja. Senovės Romos valstybės raidai ekspansija nebuvo

svetima, tačiau jos atvejis sudėtingesnis dėl dviejų da-

lykų. Pirma, intensyvią savo teritorijos plėtrą ši vals-

tybė pradėjo kaip respublika, tačiau viršūnę pasiekė

būdama imperija. Antra, senovės Romos valstybė bu-

vo ilgalaikis politinis ir teritorinis darinys, ne tik turė-

jęs neįtikėtiną politinę galią ir didžiulę teritoriją, bet ir

sukūręs milžinišką kultūrinį palikimą. Kaip senovės

Romos valstybės teritorija augo jai vykdant ekspansiją?

Kokį šios ekspansijos palikimą galime pamatyti šian-

dien? Siekdami atsakyti į šiuos klausimus atkreipsime

dėmesį į du didžiausius metų metus vykusius Romos

ginkluotus susidūrimus. Per pirmąjį Romà kariavo su

Kartagina. Šis civilizacijų susidūrimas su pertraukomis

truko daugiau nei šimtą metų ir istorikų vadinamas

Pūnų karais. Per antrąjį susidūrimą Romos valstybė

kelis šimtmečius kovojo su Europos gentimis, kurias

romėnai vadino barbarais.

Greitai auganti Romos valstybė III a. pr. Kr. susidūrė su

Šiaurės Afrikoje įsikūrusia Kartagina. Šiai priklausė

Pirėnų pusiasalio pakrantės ir kai kurios Viduržemio

jūros salos. Dviejų prie Viduržemio jūros gyvuojančių

Senojo Pasaulio valstybių ir civilizacijų susidūrimas

virto karu, kuris truko daugiau nei šimtą metų (III–

II a. pr. Kr., 1.11 pav.). Galima sakyti, kad tai buvo ka-

ras dėl dominavimo Viduržemio jūroje ir jos pakran-

tėse. Pirmasis dviejų valstybių ginkluotas konfliktas

kilo dėl Sicilijos salos. Karo pradžioje romėnams pa-

vyko įsitvirtinti Sicilijoje, nes Kartagina kontroliavo

tik dalį salos. Tačiau Kartagina, priešingai nei Roma,

turėjo galingą karinį jūrų laivyną, todėl reaguodama

į priešiškus Romos veiksmus ėmė blokuoti jos uos-

tus. Siekdama konkuruoti su tokia jūrų valstybe kaip

Kartagina, Roma turėjo vienintelę išeitį – pasistaty-

ti galingą karinį jūrų laivyną. Per gana trumpą lai-

ką Roma tapo jūrų valstybe ir mokydamasi iš prie-

šo jūreivystės subtilybių sugebėjo jį įveikti kovoje dėl

Sicilijos.

Po kelių dešimtmečių tarp valstybių vėl įsiplieskė

konfliktas. Šįkart kova persikėlė į žemyninę Europą.

Kartagina norėjo įsigalėti Pirėnų pusiasalyje ir to sie-

kė jėga. Tačiau ir jos seno priešo – Romos apetitas au-

go. Šiame dviejų Viduržemio jūros valstybių ginkluo-

tame susidūrime pasižymėjo Kartaginos karvedys

Senovės Romos ekspansija

III

1.12 pav. Hanibalui priskiriamo biusto detalė ant Tunìso penkių

dinarų banknoto, 2013 m.

Klausimai ir užduotys

1. Koks buvo Hanibalo vaidmuo per Pūnų karus?

2. Kokios valstybės kovojo Pūnų karuose?

3. Nurodykite Pūnų karų priežastis.

4. Kuo baigėsi Pūnų karai? Nurodykite svar-

biausią politinę šių karų pasekmę.

ir valstybės veikėjas Hanibalas (247–181 m. pr. Kr.,

1.12 pav.). Šiandien Tunisè jis laikomas nacionaliniu

didvyriu. Hanibalo tėvas taip pat buvo karo vadas ir

dalyvavo pirmuosiuose Kartaginai nesėkminguose

karuose su Romà. Pasak kiek vėliau gyvenusių grai-

kų ir romėnų istorikų, Hanibalas augo ir gyveno mąs-

tydamas apie kerštą amžinam priešui – Ròmai. Dar

kartą įsitikiname, kad netolima praeitis ir jos įvykiai

esmingai veikia žmogaus ir netgi vėlesnių kartų gy-

venimą. Tai rodo karo vadu tapusio Hanibalo veikla.

Iš pradžių jis plėtė Kartaginos teritoriją Pirėnų pusia-

salyje, o netrukus susidūrė su savo gyvenimo priešu.

Tai buvo neišvengiama, nes Kartaginos ir Romos in-

teresai susikirto būtent Pirėnų pusiasalyje, kur gimė

ir užaugo Hanibalas. Dar tėvui esant gyvam jaunasis

Hanibalas pasižymėjo mūšiuose, tačiau nemarią ka-

ro vado ir taktiko šlovę įgijo kovose su Roma. Puikiai

suvokdamas tiekimo (šiandien sakytume – logistikos)

reikšmę kariuomenei, jis nutarė priešą nugalėti jo teri-

torijoje. Kadangi Romos valstybė jau buvo įsigalėjusi

Viduržemio jūroje ir pasiekti jos sausumos teritoriją

jūra buvo neįmanoma, Hanibalas ėmėsi to, kas anais

laikais atrodė neįtikėtina. Per gana trumpą laiką jo ka-

riuomenė įveikė Alpes ir atsidūrė Apeninų pusiasalyje

(C šaltinis). Nugalėjusi romėnus dviejuose mūšiuose,

Kartaginos kariuomenė 216 m. pr. Kr. susikovė su pa-

grindinėmis Romos pajėgomis. Šis mūšis istorijoje ži-

nomas kaip Kanų mūšis. Mūšis įvyko atvirame lauke,

romėnai į jį pasiuntė apie 85 000 karių. Hanibalo pajė-

gas sudarė apie 50 000 karių. Šiame mūšyje Hanibalo

pademonstruotus karo vado gebėjimus ir pasirinktą

taktiką ir dabar analizuoja būsimieji karybos specialis-

tai. Jis užėmė tokias pozicijas mūšio lauke, kad romė-

nai būtų priversti kautis tarp kalvų ir upės, smarkiam

vėjui į veidus pučiant dulkes. Sumaniai Hanibalo vado-

vaujami kariai prispaudė priešo kariuomenę prie gam-

tinių kliūčių, o šonuose išsidėsčiusi kavalerija ją beveik

apsupo. Romėnų kariuomenė atsidūrė spąstuose. Puiki

kovos taktika ir gebėjimas pasinaudoti gamtos teikia-

mais pranašumais padėjo Kartaginos kariuomenei su-

triuškinti Romos kariuomenę. Tačiau laimėtas mūšis

toli gražu nereiškia laimėto karo.

Nors Hanibalo vedama Kartaginos kariuomenė lai-

mėjo Kanų mūšį, Romos respublikos ištekliai buvo

didesni. Pasinaudodama kariniu jūrų laivynu ji su-

gebėjo kare perimti iniciatyvą. Hanibalas netgi bu-

vo priverstas bėgti iš gimtosios Kartaginos po nesė-

kmingo mėginimo apriboti kilmingų giminių įtaką

šalyje. Vėliau, II a. pr. Kr. pirmoje pusėje, aktyviai

Viduržemio jūroje prekiaujanti Kartagina atsigavo.

Tai nedavė ramybės senam priešui – Romai. Jos vi-

suomenėje ir senate vis garsiau pasigirsdavo balsų,

kad negalima taikstytis su ekonomiškai stiprėjan-

čia Kartagina. Mūsų dienas netgi pasiekęs tų laikų

Romos politikų šūkis „Kartagina turi būti sunaikinta!“

(lot. delenda est Carthago). Negana to, Kartagina buvo

apkaltinta pažeidusi susitarimus su Romos respubli-

ka. Tai buvo dingstis romėnams pradėti trečiąjį Pūnų

karą. Po jo Kartaginos sostinė Kartagina buvo visiškai

sunaikinta, o pati valstybė išnyko iš politinio žemė-

lapio. Šiaurės Afrikos dalis, kurioje buvo susikūrusi

Kartaginos valstybė, tapo Romos provincija.

1. Senojo Pasaulio civilizacijų susidūrimai ir jų palikimas

I SKYRIUS. Visuotinė istorija. Tarptautiniai santykiai

III

1.13 pav. Paminklas galų vadui Vercingetorigui, pastatytas paskuti-

nio jo mūšio vietoje. Daug vėliau Vercingetorigas tapo galų pasi-

priešinimo romėnams simboliu, Alezija, Prancūzijà, XIX a. pab.

Antrame didžiajame ilgalaikiame ginkluotame susi-

dūrime, trukusiame kelis šimtmečius, Romos valstybės

priešininkės buvo įvairios Europos gentys (germanai,

galai ir kt.), romėnų vadintos barbarais. Šį žodį romė-

nai parėmė iš graikų. Barbarais graikai vadino tuos,

kurie buvo ne graikai ir kalbėjo jiems nesuprantama

kalba, atrodė nekultūringi. Romėnai barbarais laikė vi-

sas to meto Europos gentis, kurios ne tik nemokėjo lo-

tynų kalbos, bet ir neturėjo rašto, gyveno kitaip, laikė-

si kitokių papročių. Trumpai tariant, barbarai, pasak

to laiko šaltinių, buvo nesuprantamai kalbantys lau-

kiniai, kurie, kitaip nei romėnai, gėrė gryną, vandeniu

neskiestą, vyną. Intensyvi romėnų ekspansija į Europos

žemyno gilumą prasidėjo I a. pr. Kristų. Ji sietina su

Julijaus Cezario vardu. Iš patricijų giminės kilęs Gajus

Julijus Cezaris (Gaius Iulius Caesar, 100–44 m. pr. Kr.)

buvo valstybės veikėjas ir aukštas Romos pareigūnas.

Didžiausią autoritetą ir galią jam pelnė jo kaip karve-

džio gebėjimai ir pergalės mūšiuose. Būtent dėl savo

karinės šlovės ilgainiui Cezaris įgijo beveik neribotą

politinę galią. Tai rodo, kokia svarbi Romos valstybė-

je ir visuomenėje buvo karyba, karo kultūra ir perga-

lės karuose.

I a. pr. Kr. viduryje Gajaus Cezario vadovauja-

mi Romos respublikos kariuomenės daliniai peržen-

gė Alpes ir atsidūrė kalnų šiaurėje. Būtent Gajaus

Cezario legionai nukariavo visas galų žemes ir pra-

dėjo kovą su germanų gentimis, įsikūrusiomis į rytus

nuo Reino (D šaltinis). Taip prasidėjo Romos valstybės

ekspansija šiaurės kryptimi (šiauriausia užimta terito-

rija – Didžióji Britãnija), ji truko beveik du šimtmečius.

Romos respublikos, o vėliau imperijos pergales lėmė

dvi svarbios aplinkybės. Nors galų gentys turėjo vadų,

siekiančių jas suvienyti, jie arba nesutarė tarpusavyje,

arba pavėlavo imtis bendrų veiksmų, o romėnai, visų

pirma Gajus Cezaris, gudriai išnaudojo genčių negebė-

jimą susivienyti ir veikti strategiškai (1.13 pav.). Antra

sėkmingų karų su Europos gentimis aplinkybė – ro-

mėnų karo meno, strategijos ir taktikos išmanymas

bei išplėtota karo inžinerija. Romėnai, priešingai nei

gentys, su kuriomis jie susidūrė, turėjo karo apgulties

mašinų – katapultų, svaidančių akmenis ar padega-

mąsias statines. Be to, jie gebėjo gana greitai pastaty-

ti pontoninius tiltus, naudojamus kariuomenei sku-

biai perkelti į kitą upės pusę. O svarbiausia – Roma

turėjo reguliariąją kariuomenę, sudarytą iš legionų.

Romėnų legiònai buvo gerai organizuoti, turėjo aiš-

kias pareigas, laikėsi vidinės hierarchijos, drausmės

ir vieningai kovėsi mūšio lauke. Trumpai tariant, jie

veikė darniai ir tiksliai vykdė nurodymus. Vieną le-

gioną sudarė apie 6 000 karių. Jie buvo suskirstyti į

60 centurijų (lot. centum – šimtas). Legiono pagrindas

buvo sunkieji pėstininkai, ginkluoti dviejų metrų ilgio

ietimis ir pusmetriniais kalavijais. Šie pėstininkai dė-

vėjo šarvus, šalmus, turėjo skydus. Sunkiuosius pėsti-

ninkus rėmė kavalerija ir lengvieji pėstininkai – lanki-

ninkai. Kiekvienas legionas turėjo katapultų ir balistų

įtvirtintoms sienoms griauti ar priešų pulkams iš toli

apšaudyti. Taigi, palyginti su dažnai stichiškai kovo-

jančiomis gentimis, Romos legionai buvo organizuoti,

aprūpinti karo technika ir drausmingi. Įdomumo dėlei

reikia pasakyti, kad Gajus Cezaris karuose su galais

vadovavo maždaug dešimčiai legionų.

Kova su Europos gentimis

III

1.14 pav. Paminklas Teutoburgo Miško mūšiui atminti, Detmoldas, Vokietijà, XIX a. pab.

Tačiau ne kartą įsitikinome, kad kiekviena ekspansi-

ja anksčiau ar vėliau baigiasi. Svetimos žemės, į kurias

Romos valstybė toliau veržėsi, romėnams buvo menkai

pažįstamos ir sunkiai prieinamos, nes infrastruktūros,

kokia ilgainiui buvo sukurta užkariautose teritorijose,

čia nebuvo. Romos legionams dažnai didžiausia kliū-

timi tapdavo menkai žmogaus veiklos paliesta gamta:

milžiniškos sunkiai įžengiamos girios, pelkės, šlapynės,

kalvų ir uolų masyvai. Tokioje gamtoje vietinės gen-

tys jautėsi kaip žuvys vandenyje ir stengėsi nekvies-

tus romėnus įvilioti į pasalas, užklupti nepasiruošu-

sius, besistengiančius bekelėse įveikti gamtos sukurtas

kliūtis. Taigi gamta ir dažnai sėkmės deivė Fortūna pa-

laikė vietinius, kaip antai per Teutoburgo Miško mū-

šį, įvykusį 9 m. po Kr. Teutoburgo Miške (dab. Šiaurės

Vakarų Vokietija, 1.14 pav.). Pasak istorijos šaltinių, tai

būta itin miškingos, pelkėtos ir klampios vietovės. Čia

pasalą surengė germanai. Pasinaudoję tuo, kad romėnų

kariuomenės vilkstinė ištįso kelis kilometrus, legionai

nesilaikė tvarkos, vadai ir kariai buvo pakrikę, germa-

nai netikėtai puolė ir sutriuškino tris romėnų legionus,

apie 18 000 karių. Tokiomis aplinkybėmis Romos

legionų drausmė ir organizuotumas patirdavo sun-

kumų. Po Teutoburgo Miško mūšio romėnai toliau į

germanų žemes nebesiskverbė ir galutinai sustojo prie

Reino ir Dunojaus upių.

Šios upės tapo riba, skiriančia Romos imperiją

nuo barbarų genčių. Romėnai siekė apsaugoti nuo

barbarų savo teritoriją ir vien natūraliomis, gamtos

sukurtomis, kliūtimis neapsiribojo. Kad išsaugotų

užkariautas žemes, Romos valstybė turėjo sukurti

infrastruktūrą (kelius, paštą) ir užtikrinti jos veiki-

mą. Buvo pradėti statyti Ròmos pýlimai (lot. limes) –

imperijos pasienio įtvirtinimai, sienos. Tai įvairių

gynybinių įtvirtinimų grandinė, sudaryta iš žemės

pylimo arba akmeninės sienos, griovio ir sargybos

bokštų. Šių pasienio įtvirtinimų statybai buvo nau-

dojamos vietoje randamos gamtinės aplinkos medžia-

gos. Tokią Romos pylimų grandinę reikėjo aprūpin-

ti, todėl išilgai jos ėjo keliai, susiejantys pagrindinius

įtvirtinimų punktus – fortus. Fòrtai buvo įtvirtinti gy-

nybos statiniai, įkurti palei pasienio pylimą ir skirti

1. Senojo Pasaulio civilizacijų susidūrimai ir jų palikimas

I SKYRIUS. Visuotinė istorija. Tarptautiniai santykiai

III

Klausimai ir užduotys

1. Kaip romėnai vadino kitas Europoje

gyvenančias tautas? Kodėl būtent taip?

2. Nurodykite ne mažiau kaip du Julijaus

Cezario kaip karvedžio bruožus. Kuris iš jų,

jūsų manymu, Romos valstybės raidai buvo

svarbesnis? Nuomonę pagrįskite.

3. Kokią reikšmę Romos saugumui turėjo

gynybiniai pylimai?

TYRINĖKITE!

Julijus Cezaris yra palikęs „Galų karo

užrašus“. Perskaitykite juos ir parenkite

pristatymą apie Julijaus Cezario požiūrį į

kitas tautas arba sudarykite įdomiausių

jo frazių dešimtuką.

1.15 pav. Romos imperijos pasienio įtvirtinimų punkto – forto liekanos, Jordanija, IV–V a.

1.16 pav. Romos imperijos pasienį nuo germanų antpuolių saugo-

jusio forto liekanos, Einingas, Vokietija, I a. pab.

sienai apsaugoti. Juose telkėsi Romos imperijos ka-

riniai daliniai (1.15 ir 1.16 pav.). Dauguma imperi-

jos pasienio įtvirtinimų buvo pastatyti I–II amžiuje,

vykstant didžiausiai Romos ekspansijai. Ši gynybi-

nė infrastruktūra apėmė visą imperijos teritoriją, bu-

vo sukurta Didžiõjoje Britãnijoje, Europoje, Šiaurės

Afrikoje, Vakarų Azijoje. Dar ir šiandien galima ap-

tikti šių senovės Romos valstybės ekspansiją liudi-

jančių pėdsakų. Nemaža jų dalis įtraukta į UNESCO

Pasaulio paveldo sąrašą. Tokios ekspansijos įtvirtini-

mų liekanos verčia susimąstyti apie žmogaus gebė-

jimą ne tik kurti tūkstančius metų išliekančius daly-

kus, bet, visų pirma, kelti grobiamuosius karus.

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31 32 33 34 35 36 37 38 39 40 41