Irena Kanišauskaitė, Nijolė Šervenikaitė, Saulius Žukas9
Literatūra
Vadovėlis
I dalis
Irena Kanišauskaitė
Nijolė Šervenikaitė
Saulius Žukas
Vilnius
Literatūra 9
Vadovėlis
klasei
(I gimnazijos)
I dalis
Irena Kanišauskaitė, Nijolė Šervenikaitė, Saulius Žukas
Literatūra
Vadovėlis 9 (I gimnazijos) klasei, I dalis
Vadovėlis atitinka kalbos taisyklingumo reikalavimus
(Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvada, 2023-09-05, Nr. S2-159 (6.1)
Projekto vadovė Erika Laumytė
Vertintojos: Kristina Nugarienė, Živilė Račkauskienė, Jolita Šalomskienė
Redaktorė Elona Makselytė
Viršelio dailininkė Milda Abraitytė
Dizainerė ir maketuotoja Jurgita Čeberiakaitė
ISBN 978-609-470-223-5
© Irena Kanišauskaitė, 2023
© Nijolė Šervenikaitė, 2023
© Saulius Žukas, 2023
© Milda Abraitytė, 2023
© „Baltos lankos Klett“, 2024
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu,
viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiute-
rių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą
ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip per-
duoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstai-
gose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar
asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar pada-
ryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose
terminaluose tų įstaigų patalpose.
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų
informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
Išleido UAB „Baltos lankos Klett“
Gedimino pr. 28, 01104 Vilnius
+370 5 208 0358
vadoveliai@elankos.lt
www.baltulankuvadoveliai.lt
Pirmas leidimas 2023, 2024
Literatūra 9
Vadovėlis
klasei
(I gimnazijos)
I dalis
Irena Kanišauskaitė
Nijolė Šervenikaitė
Saulius Žukas
Turinys
1. Literatūros rūšys ir žanrai ...............................................................5
1.1. Literatūros rūšys..................................................................................................6
1.2. Kodėl reikalingi žanrai?......................................................................................8
2. Smulkioji proza: novelė ir apsakymas ........................................ 11
2.1. Novelė ir apsakymas........................................................................................ 12
2.2. Džovanio Bokačo novelė apie Federigą ir jo sakalą................................... 13
2.3. Gi de Mopasanas. „Virvagalys“....................................................................... 17
2.4. Žemaitė. „Marti“ (ištraukos)............................................................................ 22
2.5. Vincas Krėvė-Mickevičius. „Skerdžius“ (ištraukos)...................................... 41
2.6. Petras Cvirka. „Bernas, norėjęs amžinai žirgu joti“..................................... 51
2.7. Antanas Vaičiulaitis. „Rogės“.......................................................................... 58
2.8. Danutė Kalinauskaitė. „Ilga kaip šimtmečiai diena“.................................. 62
2.9. Kuriame novelę................................................................................................. 69
3. Stambioji proza: romanas ir apysaka .......................................... 73
3.1. Kas yra romanas?.............................................................................................. 74
3.2. Apysaka.............................................................................................................. 75
3.3. Oskaras Vaildas. „Doriano Grėjaus portretas“ (ištraukos)......................... 76
3.4. Ėrichas Marija Remarkas. „Vakarų fronte nieko naujo“ (ištraukos).......... 83
3.5. Džeromas Deividas Selindžeris. „Rugiuose prie bedugnės“ (klausimai).... 106
3.6. Ignas Šeinius. „Kuprelis“ (ištraukos)............................................................ 109
3.7. Kazys Boruta. „Baltaragio malūnas“ (ištraukos)........................................ 124
3.8. Antanas Vaičiulaitis. „Valentina“ (ištraukos)............................................... 153
Žodynėlis................................................................................................................. 161
Literatūros šaltinių sąrašas................................................................................... 166
Iliustracijų šaltinių sąrašas.................................................................................... 167
Literatūros rūšys ir žanrai
• Kuo skiriasi literatūros rūšys?
• Ar žanrai būdingi tik literatūrai?
• Kodėl svarbu atpažinti kūrinio žanrą?
1
skyrius
e-lankos.lt/ep6y
Literatūra 9 (I gimnazijos) klasė | 1 dalis
1.1. Literatūros rūšys
Perskaitykite tris Antikos autorių kūrinių ištrau-
kas ir atsakykite į klausimus.
1.
Hektorą be atvangos tebevijo greitkojis Achilas.
Lygiai kaip šuo kalnuos kad jauną elniuką užtinka,
Veja daubom jį ir šlaitais, pašokusį staigiai iš guolio;
Jei pasislėptų žvėris, kur nors tankmynan įlindęs,
Užuodžia jo pėdsaką šuo ieškodamas, kolei suranda,
– Taip pasislėpt negalėjo ir Hektoras nuo Pelėjono1.
Homeras. Iliada, XXII giesmė, 188–193 eilutės
2.
KREONTAS
Kas pasidarė? Ko tu nusiminęs toks?
SARGYBINIS
Pirmiausia pasakysiu dėl savęs: ne aš
Tai padariau ir, kas padarė, nežinau,
Ir neteisinga bėdą versti ant manęs.
KREONTAS
Gudrauti moki ir sukiesi vis ratu,
Vis vietoj, bet naujieną pasakyt reikės.
SARGYBINIS
Naujienos tos baisumas verčia neskubėti.
1
Pelėjonas – Achilas, Pelėjo sūnus.
KREONTAS
Sakyki viską tuoj ir dinki iš akių.
SARGYBINIS
Tuojau ir pasakysiu: mirusį kažkas
Palaidojo ir dingo, kūną apibėręs
Sausa smiltim, kaip reikalauja paprotys.
KREONTAS
Ką pasakei? Kas drįso padaryti tai?
Sofoklis. Antigonė, 237–248 eilutės
3.
Vengia jis tavęs? – Greit sekios iš paskos.
Neima dovanų? – Duos patsai netrukus.
Meilės nėr jame? – Bet turės mylėti
Nori nenori!
Sapfo. Iš dainų draugėms
2019 m. spektaklis „Antigonė“, rež. Birutė Mar
I a. freska iš Pompėjos, vaizduojanti poetę Sapfo
Hektoro ir Achilo kova
1 skyrius. Literatūros rūšys ir žanrai
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
1. Kuo skiriasi ir kuo panašios šios ištraukos? Apie ką ir
kaip kalbama kiekvienoje iš jų?
2. Kokiai kultūros ir literatūros epochai priklauso pa-
teiktų ištraukų autoriai? Pasvarstykite, kodėl būtent
nuo šios epochos kūrinių pradedame pokalbį apie
literatūros rūšis ir žanrus.
3. Pasvarstykite (ar prisiminkite), kuo baigėsi Hektoro
gaudynės.
4. Kaip manote, kodėl po sargybinio žodžių taip supy-
ko Kreontas?
5. Kaip Sapfo eilėraščio lyrinis subjektas, tikėtina, tai
yra „ji“, guodžia savo draugę?
Epika, lyrika ir drama
Nuo Antikos laikų literatūra skirstoma į tris rū-
šis: epiką, lyriką ir dramą.
Epikoje pasakotojas dažniausiai žvelgia į įvy-
kius iš šalies, kalba trečiuoju asmeniu. Čia kalba-
ma apie svarbius įvykius, juose dalyvauja daug
veikėjų, plačiai aprašoma veiksmo vieta, piešia-
mi veikėjų portretai. Lyrikoje žmogaus vidinis
pasaulis dažniausiai atskleidžiamas kalbant pir-
muoju asmeniu. Siekiama išsakyti žmogaus san-
tykį su aplinka, kitais žmonėmis, daugiau dėme-
sio skiriama žmogaus jausmų pasauliui. Dramoje
veikėjų dialogai ir monologai papildomi remar-
komis, kurios paaiškina veiksmo aplinkybes. Dra-
moje ypač svarbūs žmonių santykiai, vaizduoja-
mi tik patys svarbiausi dramatiški įvykiai, mažiau
dėmesio kreipiama į veiksmo aplinką.
Šiandien, skirstant kūrinius į literatūros rūšis,
dažniau vadovaujamasi formaliais požymiais:
prozinė kalba, eiliuota kalba, draminis dialogas.
Tačiau ir senojoje, ir naujojoje ar šiuolaikinėje lite-
ratūroje eiliuota gali būti ir epika, ir lyrika, ir dra-
ma, visų laikų epiniame pasakojime gausu drami-
nių dialogų. Kartais ir lyrinis kūrinys parašomas
prozine kalba. Moderniojoje literatūroje rūšiniai
skirtumai dažnai nusitrina – viename kūrinyje
jungiami skirtingoms rūšims būdingi bruožai.
Jau Antikoje literatūros rūšys pagal vienus ar
kitus požymius buvo pradėtos skirstyti į smul-
kesnius darinius – žanrus. Šis skirstymas išliko ir
vėlesniais laikais. Kai kuriuos žanrus jau esame
aptarę žemesnėse klasėse (pasaka, pasakėčia,
poema, apsakymas, daina, eilėraštis, drama ir
kt.). Šiame vadovėlyje juos aptarsime detaliau.
EPIKA
LYRIKA
DRAMA
1) pasakojami įvykiai
1) atskleidžiamas vidinis
žmogaus gyvenimas
1) rodomas veiksmas, kurio centre
dviejų priešingų jėgų konfliktas
2) pasaulio vaizdą
perteikia pasakotojas
2) centre – lyrinis subjektas
2) veiksmas perteikiamas veikėjų
dialogais ir monologais
3) kuriami veikėjų paveikslai
3) išorinio pasaulio vaizdai perteikia
kalbėtojo jausmus, nuotaikas
3) veikėjus, scenovaizdį
apibūdina remarkos
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
1. Iki šiol minėjome tik svarbiausius literatūros rūšių
bruožus. Kokių dar epikos, lyrikos ir dramos požy-
mių galite nurodyti remdamiesi savo, kaip skaityto-
jo, patirtimi?
2. Papasakokite apie pasirinktą literatūros rūšį. Patei-
kite konkrečių pavyzdžių. Paaiškinkite, kodėl jūsų
pasirinktas kūrinys yra epinis, lyrinis ar draminis.
3. Literatūros rūšys nėra griežtai atskirtos, jos veikia
viena kitą. Jų sąlytį kartais nurodo žanro apibūdi-
nimas – eilėraštis proza, lyrinė novelė. Taigi epinis
kūrinys gali turėti lyrikos ypatybių ir atvirkščiai. Pa-
grįskite šią mintį remdamiesi skaitytais kūriniais.
4. Apibūdinkite prozos kūrinio pasakotoją ir eilėraščio
lyrinį subjektą.
4.1. Paaiškinkite, kodėl prozos pasakotojo ir eilėraš-
čio lyrinio subjekto negalima tapatinti su kūri-
nio autoriumi.
4.2. Įvardykite keletą kūrinių, kuriuose pasakoto-
jas yra stebėtojas, kalbantis trečiuoju asmeniu,
arba veikėjas, kalbantis pirmuoju asmeniu. Kurį
pasakotoją lengviau charakterizuoti? Kodėl?
4.3. Kaip skiriasi įvykių vertinimas, kai kalbama „aš“
vardu ir kai pasakojama trečiuoju asmeniu?
Literatūra 9 (I gimnazijos) klasė | 1 dalis
1.2. Kodėl reikalingi žanrai?
Pagal kokius požymius galėtumėte suskirstyti šiuos paveikslus? Kaip pavadintumėte kiekvieną grupę?
Aptarkite, kuo skiriasi kiekvienos grupės paveikslai.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
1. Kokius vaizduojamojo meno žanrus atpažįstate? Atsaky-
mą pagrįskite.
2. Internete raskite daugiau vaizduojamojo meno pavyz-
džių, pasirinkite kelis labiausiai patinkančius ir pasirenki-
te juos aptarti žanriniu požiūriu.
1 skyrius. Literatūros rūšys ir žanrai
Tiriame
Patyrinėkite pasirinktus socialinius tinklus (Facebook,
Snapchat, Instagram ar kt.) ir pasvarstykite, ar galima į
juos žiūrėti kaip į socialinių tinklų žanrus, turinčius savitų
bruožų. Pasirinkite kurį nors socialinį tinklą ir jį aptarkite
detaliau.
Kas būdinga žanrui?
Ar kalbėsime apie vaizduojamuosius menus,
ar aptarsime socialinius tinklus, susidursime su
skirtingais tos srities žanrais ir jų taisyklėmis. Pa-
vyzdžiui, vaizduojamuosiuose menuose išskiria-
mi portretas, natiurmortas, peizažas ir kiti žanrai.
Jie skiriasi pagal tai, ką vaizduoja: žmogaus vei-
dą, ant stalo sudėliotą vaisių, indų kompoziciją ar
vietovaizdį. Bet šis turinys gali būti perteikiamas
skirtingais būdais, pavyzdžiui, portretai gali būti
tapyti dailininko ranka arba sukurti kaip grafinis
atspaudas ar fotografija. Taigi žanrui būdingas
tam tikras turinys ir išraiškos būdas.
Literatūros žanrai – tai pasaulio regėjimo,
suvokimo ir vaizdavimo būdai, aprėpiantys skir-
tingas to pasaulio sritis, pavyzdžiui, eilėraštyje
gilinamasi į žmogaus vidinį pasaulį, o romane
pateikiami platūs veiksmo vietos, veikėjų ir pa-
ties veiksmo aprašymai ir pan. Žanrą formuoja
tema bei formalūs išraiškos bruožai. Tarkime, pa-
sakojimas gali būti ilgas kaip romane arba trum-
pesnis kaip apsakyme, romane paprastai būna
daugiau veikėjų, aprėpiamas ilgesnis laikotarpis,
apsakyme apsiribojama vienu ar keliais veikėjais,
koncentruojamasi į vieną ar kelis svarbesnius
įvykius.
Atpažinus skaitomo kūrinio žanrą, lengviau
suprasti tekstą. Tada galime lyginti kūrinį su jau
žinomais to žanro pavyzdžiais, sieti su to žanro
kontekstu. Pavyzdžiui, skaitomą pasaką siejame
su liaudies kūryba ir pasakų pasauliu, detektyvi-
nį romaną – su jau mums žinomais detektyvais.
Naujųjų laikų literatūroje rašytojas ne visada
laikosi tradicinio žanro reikalavimų, pavyzdžiui,
eilėraštis parašomas proza, prozinis pasakojimas
atveria sudėtingą vidinį veikėjo pasaulį, o ne pa-
teikia veikėjų ir veiksmo aprašymą.
Žanrai
Epikos žanrai
Lyrikos žanrai
Dramos žanrai
epas
romanas
apysaka
apsakymas
miniatiūra
pasaka
novelė
poema
pasakėčia
eilėraštis
sonetas
elegija
epigrama
trioletas
daina
romansas
poema
drama
tragedija
absurdo drama
komedija
tragikomedija
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
1. Kaip žanro atpažinimas padeda suvokti skaitomą
kūrinį?
2. Apibūdinkite pasirinktą žanrą, pateikite 2–3 litera-
tūros kūrinių pavyzdžius. Aptarkite juos kreipdami
dėmesį į tam žanrui būdingus bruožus.
3. Išrinkite iš lentelės tuos žanrus, kurių neatpažįstate,
negalite apibūdinti. Pasidalykite darbą su bendra-
klasiais ir pasirenkite paaiškinti po vieną jums ne-
aiškų žanrą. Medžiagos ieškokite bibliotekoje arba
internete.
4. Pasvarstykite, kodėl poema įrašyta ir prie epikos, ir
prie lyrikos žanrų.
10
Literatūra 9 (I gimnazijos) klasė | 1 dalis
5. Kuriems dramos žanrams priskirtumėte šias frazes:
a) veikėjas – turtingos dvasios, galingų aistrų, di-
delių siekių asmenybė;
b) atsisakoma pagrindinių dramos požymių: nuo-
seklaus veiksmo, konflikto, charakterių;
c) sudėtingi gyvenimo klausimai keliami tarsi juo-
kais.
6. XVII a. viduryje, Klasicizmo laikais, Europoje susi-
formavo griežta literatūros žanrų teorija. Manyta,
kad poetinėje kūryboje pagrindinis vaidmuo tenka
protui, o ne vaizduotei ar įkvėpimui. Todėl poetas,
jei nori sukurti tobulą kūrinį, privalo laikytis griežtų
taisyklių. Nikola Bualo (Nicolas Boileau, 1636–1711),
prancūzų poetas ir literatūros kritikas, šias taisykles
sueiliavo ir savo kūrinį pavadino „Poezijos menas“
(1674). Perskaitykite keletą kūrinio ištraukų ir pa-
svarstykite, kurį lyrikos žanrą galima įrašyti praleistų
žodžių vietoje.
***
................. – kitokia: veidas jos išbalęs,
Ir palaidais plaukais su liūdinčiais kartu
Kaip gyvas gedulas ji stovi ties karstu.
***
Veržli, valdinga ............. verpias į padanges
Ir įspūdingai šneka su dievais tenai;
Orumo nepraranda niekados jinai,
Ar kai Olimpijoje šlovina atletą,
Ar kai lenktynininką sveikina dulkėtą,
Ar kai Achilą veda žygdarbių keliais <...>.
***
<...> Dievas kaprizingas, kaip girdėt man teko,
Nubaust norėdamas posmuotojus šaunius,
Išrado jiems .................... rėmus plieninius, <...>.
Ir skaičius skiemenų, ir ritmas – nustatytas;
Toksai eilėraštis – nelyginant granitas.
***
................. – laisvesnė; pašaipi, glausta,
Dažnai ji tenkinas dviem rimais pagreta <...>.
Linksma, gera išdaiga – aišku, ne bėda,
Tik saiko peržengti nereikia niekada.
Tuo ničnieko nepešit, galit būti ramūs,
Kad ir labai nuodingos jūsų ................. .
Vertė Aleksys Churginas
7. Aptarkite, kaip apibūdinami ištraukose minimi lyri-
kos žanrai, kokios jų savybės išryškinamos.
Prozos žanrai
Ankstesniais mokslo metais jau buvo aptarti
pasakojamieji tautosakos žanrai: padavimai, le-
gendos, mitai, pasakos, liaudies kūrybai artimos
literatūrinės pasakos. Buvo minėti ir apsakymas,
novelė, apysaka, romanas. Dabar juos aptarsime
detaliau. Pirmiausia jie skiriasi apimtimi – apsa-
kymas ir novelė yra trumpi pasakojimai, juose
vaizduojami keli veikėjai, įvykių laikas ir erdvė
riboti. Apysaka ir romanas būna gerokai ilgesni,
neretai rašomi romanų ciklai, sudaryti iš kelių
knygų. Skirtumai tarp apsakymo ir novelės ar
apysakos ir romano ne visuomet aiškūs, dažnai
autorius pats priskiria savo kūrinį kuriam nors
žanrui. Pavyzdžiui, smulkiosios prozos meistrės
Bitės Vilimaitės kūriniai vadinami apsakymais,
nors sandara jie panašesni į noveles.
Žanrines taisykles turi ir negrožinės prozos
tekstai: laiškai, atsiminimai, reportažai, apybrai-
žos (pasakojimas apie kokį nors asmenį ar įvykį),
interviu ir kt.
Šiame vadovėlyje prozinius pasakojimus skirs-
tysime į dvi dalis: smùlkiąją pròzą (novelė ir ap-
sakymas) ir stabiąją pròzą (apysaka ir roma-
nas).
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
1. Prisiminkite anksčiau skaitytus kūrinius ir pateikite
tiek smulkiosios, tiek stambiosios prozos pavyzdžių,
nurodykite jų žanrus.
2. Pasirinkite mėgstamą lietuvių ar užsienio rašytoją ir
aptarkite jo kūrybą žanriniu požiūriu.
Smulkioji proza: novelė ir apsakymas
• Kaip atpažinti novelę ir kuo novelė skiriasi nuo apsakymo?
• Kaip analizuoti ir interpretuoti noveles bei apsakymus?
• Kokie vertybiniai pokyčiai įvyko lietuvių literatūroje vaizduojant
lietuvišką kaimą? Žemaitės ir Vinco Krėvės apsakymų palyginimas
• Kaip parašyti novelę?
2
skyrius
2019 m. spektaklis „Marti“, rež. Gabrielė Tuminaitė
e-lankos.lt/53gt
12
Literatūra 9 (I gimnazijos) klasė | 1 dalis
2.1. Novelė ir apsakymas
Novelė
Kas yra novèlė? Istorijos pamokose jau esa-
te kalbėję apie Viduramžius ir po jų atėjusią Re-
nesanso kultūros ir literatūros epochą. Būtent
Renesanso epochoje susiformuoja mažasis pa-
sakojamosios literatūros žanras – novelė. Kuo
ypatingas jos pasakojimas? Novelės bruožai:
• veiksmas yra glaustas;
• nebūdingi šalutiniai epizodai, antraeiliai per-
sonažai, platesni aprašymai;
• pasakojimo veiksmą sudaro svarbūs pagrin-
dinio veikėjo gyvenimo įvykiai, vykstantys
dažniausiai neilgą laiko tarpą;
• pasakojimas remiasi ryškiomis priešpriešo-
mis ir pasikeitimais, vieną situaciją netikėtai
keičia kita, jai priešinga;
• įvykiai pateikiami dinamiškai, skubant į svar-
biausią tašką – ryškią kulminaciją, kurioje
sprendžiamas pagrindinio veikėjo likimas;
• atomazga paprastai yra netikėta, dramatiška.
Novelėje iš veikėjo biografijos paimamas vie-
nas ar keli tarpusavyje susiję epizodai, atsklei-
džiantys svarbiausius jo charakterio bruožus.
Daugiausia dėmesio skiriama tai akimirkai, kai
žmogus turi apsispręsti, kaip jam elgtis, ir tai kei-
čia jo tolesnį gyvenimą.
Apsakymas
Kas yra apsãkymas? Tai nedidelės apimties
pasakojimas, atsiradęs maždaug XIX a., būdin-
gas jaunai literatūrai, kuri neturi gilesnių literatū-
rinio pasakojimo tradicijų. Apsakymui būdinga:
• glaustas pasakojimo laikas, nedidelė erdvė;
• pagrindinis įvykis, nedaug veikėjų;
• daugiau dėmesio nei novelėje skiriama veiks-
mo aplinkos, veikėjų aprašymams;
• veiksmas vystosi ramiai, pamažu artėdamas
prie pagrindinio įvykio, kuris nėra netikėtas;
• palyginti su novele, pasakojimo ritmas lėtesnis.
Kas yra fabula ir kas siužetas?
Skaitydami Dž. Bokačo novelę atkreipki-
te dėmesį į vieną svarbų pasakojimo bruožą.
Prieš prasidedant pasakojimui apie Federigą ir
jo sakalą, yra prisimenamas Kopas di Borgezė
Domenikis, kuris esą mėgo pasakoti šią istoriją.
Tiesiogiai su novelės veiksmu jis nesusijęs, bet
sustiprina pasakojamos istorijos tikroviškumo
įspūdį ir ją įrėmina. Taigi turime istoriją ir tai, kaip
ji pateikiama, papasakojama. Literatūros moksle
tai įvardija dvi sąvokos: fãbula ir siužètas.
Fabula vadinama nuosekli kūrinyje vaizduo-
jamų įvykių seka. Fabulos įvykius sieja laiko, er-
dvės, priežastingumo ir kitokie loginiai ryšiai.
Fabuloje įvykiai išdėliojami nuoseklia tvarka:
užuomazgoje pristatomi veikėjai, veiksmo laikas
ir erdvė, aiškėja problematika; veikėjų susidū-
rimai atveda veiksmą į kulminaciją; kulminaciją
vainikuoja atomazga.
Nuoseklus įvykių pasakojimas gali būti įrė-
mintas komentaru, kaip Dž. Bokačo novelėje,
nuoseklų pasakojimą gali pertraukti ankstesnių
veikėjo gyvenimo įvykių paminėjimas, istorija
gali būti prisimenama po tam tikro laiko (pavyz-
džiui, Jono Biliūno apsakymo „Kliudžiau“ pasa-
kotojas prisimena savo vaikystę ir vienintelį gy-
venime šūvį). Toks pasakojimas labiau intriguoja,
yra įdomesnis skaitytojui. Tai, kokia seka įvykiai
pateikiami kūrinyje, vadinama siužetu.
Modernus pasakojimas dažniau yra fragmen-
tiškas, peršokama iš vienos erdvės ar laiko į kitą,
įvykių seka gali būti sumaišoma, atsiranda spra-
gų. Tokio pasakojimo autorius pasikliauja skaity-
tojo gebėjimu iš pateikto siužeto epizodų atkurti
nuoseklią įvykių eigą, kitaip sakant, fabulą.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
1. Kuo panašūs ir kuo skiriasi novelės ir apsakymo žan-
ro kūriniai?
2. Pateikite novelės ir apsakymo pavyzdžių. Palyginki-
te jų pabaigas.
13
2 skyrius. Smulkioji proza: novelė ir apsakymas
2.2. Džovanio Bokačo novelė
apie Federigą ir jo sakalą
Džovanio Bokačo (Giovanni Boccaccio, 1313–
1375) „Dekameronas“ – vienas žymiausių Rene-
sanso epochos novelių rinkinių pasaulyje. Jis su-
darytas kaip pasakojimų grandinė. Iš miesto nuo
maro pabėgę jaunuoliai dešimt dienų pasikeisda-
mi pasakoja istorijas. Kiekvienai dienai išrenkamas
pasakojimų vadovas, vadinamas karaliumi arba
karaliene. Jie yra pasakojimus jungianti grandis; kai
baigiamas vienas pasakojimas, karalienė arba kara-
lius nurodo, kam tęsti toliau. Penktos dienos devin-
ta novelė pavadinta „Federigas delji Alberigis ir jo
šaunusis sakalas“.
Skaitydami atkreipkite dėmesį į kelias svarbias
užuominas, kurios suprantamos, jei žinote, kas Vidur-
amžiais laikyta riterio idealu. Tai kilnus žmogus, daž-
nai turintis savo širdies damą, kuri gali būti ir ištekė-
jusi moteris, riteris nekaupia turtų ir atiduoda net ir
brangiausią daiktą, jeigu jo paprašoma. Laikai kei-
čiasi, ir novelės pagrindinis veikėjas Federigas – nebe
riteris, tik šaunus, garbingas jaunuolis, vis dėlto pasa-
kojime remiamasi riteriško elgesio pavyzdžiu.
PENKTA DIENA
Devinta novelė
FEDERIGAS DELJI ALBERIGIS MYLI, BET
NĖRA MYLIMAS; JIS IŠŠVAISTO DĖL MYLIMO-
SIOS VISĄ TURTĄ, IR JAM BELIEKA VIENAS SA-
KALAS, KURIUO, NIEKO KITO NEBETURĖDA-
MAS, PAVAIŠINA SAVO DAMĄ, ATĖJUSIĄ JO
APLANKYTI. SUŽINOJUSI TAT, JINAI PAKEIČIA
SAVO NUSISTATYMĄ, IŠTEKA UŽ JO, IR FEDE-
RIGAS VĖL TAMPA TURTUOLIU.
Nutilus Filomenai, karalienė, matydama, kad
daugiau nebėra kas pasakoja, be Dionėjo, kuris
buvo išsirūpinęs sau teisę kalbėti paskutinis, links-
mu veidu prabilo:
– Dabar ateina man eilė, ir aš, brangiosios da-
mos, papasakosiu jums novelę, bent kiek panašią į
pirmesniąją; iš jos ne vien įsitikinsite, kaip galingai
jūsų grožis veikia taurias širdis, bet ir suprasite, kad
jūs pačios turite teikti, kam dera, savo malones, ne
visada pasikliaudamos likimu, kuris savo dovanas
skirsto atsitiktinai, o kartais ir neteisingai.
„Dekameronas“, dail. Francas Ksaveras Vinterhalteris, 1837 m.
14
Literatūra 9 (I gimnazijos) klasė | 1 dalis
Turbūt žinote, kad mūsų mieste gyveno, o gal
dar dabar tebegyvena Kopas di Borgezė Dome-
nikis1, žmogus įtakingas ir visų gerbiamas ne tiek
už aukštą kilmę, kiek už savo būdą ir dorumą. Tas
šviesus vyras, vertas amžinos šlovės, net ir žilos se-
natvės sulaukęs, mėgo porinti kaimynams ir bičiu-
liams praeities nutikimus, o kalbėdavo jis geriau ir
sklandžiau už kiekvieną kitą, nes pasižymėjo puikia
atmintimi ir gražbylyste.
Be kitų įdomių dalykų, ypač dažnai jis pasako-
davo apie vieną jaunikaitį vardu Federigas, mesero
Filipo delji Alberigio sūnų2, kadaise gyvenusį Flo-
rencijoj ir savo šaunumu bei išsiauklėjimu toli pra-
nokusį visus kitus Toskanos jaunuolius. Kaip dau-
guma kilmingų vyriškių, jis įsimylėjo žymią damą,
doną Džovaną, savo metu laikomą viena gražiausių
ir maloniausių Florencijos moterų. Norėdamas įsi-
gyti jos meilę, jis dalyvaudavo turnyruose ir kari-
niuose žaidimuose, kėlė puotas, dalijo dovanas ir be
jokios atodairos švaistė savo turtą. Bet dorovingoji
gražuolė nekreipė nė mažiausio dėmesio nei į patį
garbintoją, nei į jo pastangas. Švaistydamas pinigus
ne pagal kišenę, o nieko nelaimėdamas, Federigas,
kaip lengva numanyti, veikiai prašvilpė savo turtą
ir nuskurdo: jam beliko mažas dvarelis, iš kurio pa-
1 Kopas di Borgezė Domenikis (Coppo di Borghese
Domenichi) – kilęs iš garbingos Florencijos giminės.
2 Alberigiai (Alberighi) – senovinė florentiečių šeima,
Dž. Bokačo laikais jau gerokai nuskurdusi.
jamų vos ne vos vertėsi, ir dar sakalas, gal geriausias
visame pasaulyje3. Tačiau skurdas ne tik neatvėsi-
no jo meilės, bet dar labiau kurstė; nebegalėdamas
gyventi mieste taip, kaip troško, persikėlė į Kampį,
kur buvo jo dvarelis. Čia jis medžiodavo paukščius,
kada tik galėdavo, ir, niekieno pagalbos neprašyda-
mas, kantriai kentė savo vargą.
Kai Federigas nusigyveno iki paskutiniosios,
vieną dieną ėmė ir apsirgo donos Džovanos vyras.
Matydamas, kad ateina mirtis, surašė testamentą.
Didžiulius savo turtus jis pavedė sūnui, jau gerokai
paūgėjusiam; bet pažymėjo, kad jeigu sūnus mirtų
nepalikęs teisėto įpėdinio, tai viską paveldi dona
Džovana, kurią jis labai mylėjo.
Netrukus po to vyras mirė. Likusi našlė, dona
Džovana, kaip įprasta mūsų damoms, vasarą drau-
ge su sūnum išvykdavo kaiman, į vieną savo dvarą,
gan arti Federigo. Taigi berniukas ėmė bendrauti
su Federigu, žavėdamasis jo paukščiais ir šunimis;
daugel kartų jis buvo matęs skraidant Federigo sa-
kalą, ir šaunus paukštis jam labai patiko; vaikinukas
geiste geidė to sakalo, bet prašyti nedrįso, žinoda-
mas, koks jis brangus šeimininkui.
Po kiek laiko berniukas apsirgo. Motina baisiai
susikrimto, nes begaliniai mylėjo savo vienturtį. Per
dienų dienas jį slaugydama, be paliovos guodė ir
tolydžio klausinėjo, ar jis ko nenorėtų, pasiruošu-
si, jeigu tik galės, patenkinti kiekvieną jo troškimą.
Berniukas, dažnai girdėdamas tokius pasiūlymus,
tarė:
– Jeigu pasistengtumėt man gauti Federigo sa-
kalą, aš manau, greit pasveikčiau.
Išgirdusi tai, motina susimąstė ir ėmė galvoti,
kaip čia pasielgus. Ji žinojo, kad Federigas ilgai ją
mylėjo, niekad iš jos nelaimėdamas netgi meilaus
žvilgsnio. Šit kodėl ji tarė sau: „Kaip aš siųsiu žmo-
gų ar pati eisiu to sakalo, kuris, kaip girdėjau, ge-
riausias pasaulyje, o be to, jį ir išlaiko? Kaip aš būsiu
tokia storžievė, kad iš garbingo žmogaus, kuriam
nebeliko jokios kitos paguodos, kėsinsiuos atimti
šitą paskutinę?“
Tokių minčių apnikta, nors ir buvo tikra, kad
gautų sakalą, jeigu tik paprašytų, ji tylėjo, nežinoda-
ma, ką atsakyti. Galų gale meilė sūnui ją nugalėjo:
3 Viduramžiais buvo mėgstama medžioti su sakalais.
Itãlijoje tokias medžiokles įvedė Neapolio karalius
Henrikas VI. Ilgainiui sakalas tapo kilmingumo simbo-
liu ir labai dažnai figūruodavo didžiūnų herbuose.
Džovanis Bokačas
15
2 skyrius. Smulkioji proza: novelė ir apsakymas
ji ryžosi žūtbūt patenkinti jo norą ir nusprendė ne
siųsti ką, o pati eiti parnešti sakalo; ir tarė sūnui:
– Nusiramink, sūneli, ir stenkis kuo greičiau pa-
sveikti, nes aš prižadu, kad rytoj rytą pirmučiausia
nueisiu pas Federigą ir tau parnešiu sakalą!
Vaikas taip prasidžiugo, kad dar tą pačią dieną
pasijuto bent kiek geriau. Kitą rytą dona Džovana,
pasikvietusi draugėn palydovę, lyg pasivaikščioda-
ma atėjo prie Federigo namelio ir liepė pašaukti
šeimininką. Kadangi oras tą dieną nebuvo palankus
medžioklei, jis triūsė savo darže. Išgirdęs, kad dona
Džovana jo teiraujasi prie durų, smarkiai nustebo
ir džiugus nubėgo ten. Išvydusi jį artinantis, dama
pakilo, su moterišku meilumu pasitiko, ir kai Fede-
rigas pagarbiai ją pasveikino, ji tarė:
– Labą dieną, Federigai! Aš atėjau tau atsilyginti
už tuos nuostolius, kurių turėjai, mylėdamas mane
labiau, negu derėjo. Ir mano atpildas bus štai koks:
aš norėčiau sykiu su savo palydove šiandien bičiu-
liškai pas tave papietauti.
Federigas kukliai atsakė:
– Ponia, aš nepamenu, kad būčiau dėl jūsų turė-
jęs kokių nuostolių: priešingai, aš patyriau tik gero,
kad jeigu ir buvau ko nors vertas, tai vien tik dėka
jūsų taurumo ir meilės, kurią jums jaučiau, ir iš ti-
krųjų šis jūsų apsilankymas man daug brangesnis
už visus prarastus turtus: juk jūs atėjot į svečius pas
vargšą.
Po šių žodžių jis drovėdamasis pakvietė ją vi-
dun, o iš čia nusivedė į sodą ir ten, neturėdamas ko
kito, kas tiktų joms į draugiją, tarė:
– Ponia, kadangi nieko čia nėra, tai ši moterėlė,
to darbininko žmona, pabus su jumis, kol aš nueisiu
ir liepsiu padengti stalą.
Nors ir begaliniame skurde atsidūręs, Federigas
dar nebuvo kaip reikiant įsisąmoninęs, kad vėjais
iššvaistė savo turtus. Bet šįkart, nežinodamas, kuo
pavaišinti damą, dėl kurios anksčiau vaišindavo
tiek ir tiek žmonių, jis praregėjo; baisiai susikrim-
tęs, keikdamas savo likimą, it paklaikęs blaškėsi šen
ir ten, nerasdamas nei pinigų, nei kokio daikto, kurį
būtų galima užstatyti; bet kadangi jau buvo pietų
metas ir jis labai troško kuo nors pavaišinti kilmin-
gą damą, o nenorėjo kreiptis ne tik į ką kitą, bet
netgi į savo darbininką, jam krito į akis brangusis
jo sakalas, kurį pamatė kambarėlyje betupintį ant
laktos. Neturėdamas ko nusigriebti, čiupo sakalą
ir matydamas, kad paukštis riebus, nusprendė, jog
čia bus atsakantis skanėstas mylimajai damai. Ilgai
negalvodamas, nusuko jam galvą ir liepė tarnaitei
greit jį nupešti, išdarinėti ir, pasmeigus ant iešmo,
rūpestingai iškepti. Užtiesęs stalą balčiausiomis
staldengtėmis, kurių turėjo dar keletą, linksmu vei-
du grįžo pas damą į sodelį ir pranešė, kad pietūs,
nors ir labai kuklūs, jau gatavi. Viešnia su savo pa-
lydove pakilo ir nuėjo prie stalo; nežinodamos, ką
valgančios, jiedvi drauge su Federigu, nuoširdžiau-
siai joms patarnaujančiu, suvalgė puikųjį sakalą.
Pakilusi nuo stalo ir valandžiukę maloniai su
juo pasišnekučiavusi, dama nusprendė, kad jau lai-
kas pasakyti, ko ji čion atėjusi, ir, meiliai kreipda-
masi į jį, prabilo:
– Federigai, jeigu atmeni savo praeitį ir mano
garbingą elgesį, kuris gal tau atrodė žiaurus ir at-
šiaurus, tai neabejoju, kad labai nustebsi dėl mano
įžūlumo, kai sužinosi, ko aš čion atėjau. Jeigu turė-
tum ar būtum turėjęs vaikų ir žinotum, kokia galin-
ga yra meilė jiems, esu tikra, bent iš dalies atleistum
man. Bet tu jų neturi, o aš turiu vienintelį ir nega-
liu išvengti dėsnio, bendro visoms motinoms; ir šit,
tos galios veikiama, prieš savo pačios valią ir prieš
bet kokį padorumą bei mandagumą, atėjau prašyti
dovanos, kuri, žinau, nepaprastai tau brangi (ir ne
be pagrindo, nes apgailėtina tavo dalia nepaliko tau
jokio kito malonumo, jokios pramogos, jokios pa-
guodos); o toji dovana – tavo sakalas, kuriuo taip
Novelės apie Federigą ir jo sakalą iliustracijos
fragmentas, XV a.
16
Literatūra 9 (I gimnazijos) klasė | 1 dalis
susižavėjo mano berniukas, kad jeigu neparnešiu
jo, sūnaus liga tiek gali pasunkėti, jog aš jį prarasiu.
Todėl prašau tave ne dėl meilės, kurią man jauti ir
kuri niekam tavęs neįpareigoja, bet dėl savo kilnu-
mo ir riteriško mandagumo, kuriuo tu pralenkei
visus, padovanoti jį man, idant galėčiau pasakyti,
jog šia dovana tu išgelbėjai mano sūnui gyvybę, ir
amžinai būčiau tau dėkinga.
Federigas, išgirdęs, ko prašo dama, ir supratęs,
kad negali jai padėti, nes sakalas jau suvalgytas, jos
akivaizdoje pravirko, neįstengdamas nė žodžio iš-
tarti. Dama iš pradžių pamanė, jog tas ašaras jam
išspaudė ne kas kita, o širdgėla, kad reiks skirtis su
šauniuoju paukščiu, ir jau buvo benorinti atsižadėti
savo prašymo; bet susitvardžiusi laukė, kol jis nu-
stos verkęs ir jai atsakys. Po valandžiukės Federigas
tarė:
– Ponia, nuo tada, kai iš dievo valios aš jus įsi-
mylėjau, likimas iškrėtė man daug bjaurių pokštų, ir
aš juo skundžiausi; bet visa tai buvo tik menkniekis,
palyginti su tuo smūgiu, kurį jis sudavė man dabar!
Šito aš amžindie jam neatleisiu! Tik pamanykit: jūs
atėjot į mano varganus namus, kur niekad nesiteik-
davot įeiti, kol jie buvo turtingi, ir prašote mažytės
dovanos, o lemtis susiklostė taip, kad aš nebega-
liu jos dovanoti; kodėl – trumpai jums apsakysiu.
Išgirdęs, kad malonėsite pas mane pietauti, aš, at-
sižvelgdamas į jūsų prakilnybę ir taurumą, pama-
niau, kad jus dera pavaišinti kiek galint brangesniu
ir tinkamesniu patiekalu negu kitus svečius; todėl
prisiminiau savo puikųjį sakalą, kurio jūs iš manęs
prašote, ir nusprendžiau, kad tai bus tinkamas jums
valgis, ir šiandien jis buvo patiektas jums keptas; aš
maniau, kad sunaudojau jį kuo geriausiai; o dabar,
sužinojęs, kad jūs norite jo gyvo, aš taip kremtuosi
negalėdamas jums patarnauti, kad, man regis, nie-
kados nenusiraminsiu.
Taip taręs, jis liepė paberti prie damos kojų sa-
kalo plunksnas, pentinus ir snapą.
Išvydusi ir išgirdusi tai, dama iš pradžių apibarė
Federigą, kad jis moteriai pavaišinti nužudė šitokį
sakalą; paskui ėmė širdyje liaupsinti jo sielos kilnu-
mą, kurio neįstengė nuslopinti skurdas. Netekusi
vilties gauti sakalą ir todėl nuogąstaudama dėl vai-
ko sveikatos, nusiminusi atsisveikino su Federigu
ir grįžo pas sūnų, kuris, gal iš liūdesio, kad negavo
sakalo, ar gal pati liga jį prie to privedė, po kele-
to dienų, didžiausiam motinos skausmui, apleido
šį pasaulį. Kai ji kiek laiko pagedėjo ir paašarojo,
o buvo dar jauna ir turtinga, broliai ėmė kalbinti ją
vėl ištekėti. Nors ji ir nenorėjo, bet, tolydžio spiria-
ma, prisiminusi Federigo šaunumą ir paskutinę jo
dosnybę – šitokio sakalo paaukojimą jos vaišėms –
tarė savo broliams:
– Jeigu jūs neprieštarautumėt, aš mielai našlau-
čiau; bet jeigu geidžiate, kad ištekėčiau, tai, dievaži,
nepasirinksiu nieko kito, kaip vien tik Federigą delji
Alberigį.
Broliai, tyčiodamiesi iš jos, atkirto:
– Kvaile, ką tu čia šneki? Nori tekėti už žmo-
gaus, kuris plikas kaip tilvikas?
O jinai jiems atšovė:
– Broleliai, aš puikiai žinau, kad sakote teisybę,
bet man verčiau žmogus be turto negu turtas be
žmogaus4!
Broliai, matydami jos ryžtą ir žinodami, kad
Federigas, nors ir vargšas, bet šaunus vyras, atida-
vė jam seserį su visais jos turtais. Vedęs šią taurią,
taip mylimą moterį, ir dar tokią turtingą, nuo šiol jis
geriau šeimininkavo ir džiaugsme bei linksmybėje
leido su Džovana savo dienas.
Vertė Edvardas Viskanta
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
1. Dėl ko pasakojime paminimas Kopas di Borgezė Do-
menikis? Kodėl šį kūrinį galima pavadinti pasakoji-
mu pasakojime?
2. Kuo ypatingas jaunikaitis vardu Federigas?
3. Ką motina pažada sergančiam sūnui? Kodėl ji tokia
įsitikinusi, kad Federigas atiduos savo sakalą?
4. Kodėl donai Džovanai nebuvo lengva prašyti Fede-
rigo sakalo?
5. Kaip pirmasis donos Džovanos ir Federigo pokalbis
charakterizuoja šiuos veikėjus?
6. Kas įvyksta donai Džovanai apsilankius Federigo na-
muose?
7. Kuo baigiasi ši istorija? Ar jos pabaigą galima vadinti
laiminga?
4 Žynaus Atėnų valstybės veikėjo, karvedžio Temisto-
klio (V a. pr. Kr.) žodžiai, kuriais jis atsakė daugeliui
didžiūnų, prašančių jo dukters rankos.
17
2 skyrius. Smulkioji proza: novelė ir apsakymas
Apibendriname
1. Aptarkite šio kūrinio fabulą. Kuriuos epizodus laiky-
tumėte pasakojimo užuomazga, kulminacija? Apie
ką pasakojama atomazgoje?
2. Kaip apibūdinami novelės veikėjai? Išrinkite iš teksto
Federigo ir donos Džovanos išorinių ir vidinių bruo-
žų apibūdinimus.
3. Kaip pasikeičia veikėjų santykiai? Palyginkite Fede-
rigo ir donos Džovanos santykius pasakojimo pra-
džioje ir pabaigoje.
4. Kuris veikėjas nesikeičia, o kuris keičiasi? Kaip tai
vertinate?
5. Novelėje Federigo elgesys pavadinamas riterišku.
Kokie Federigo poelgiai leidžia taip teigti?
6. Kaip vertintumėte donos Džovanos požiūrį į Federi-
gą? Ar ją galima pavadinti kilnia?
7. Ar šio pasakojimo pabaiga yra netikėta?
8. Pateikite tris argumentus, kodėl šis kūrinys laikomas
novele.
9. Ar šio pasakojimo pabaiga yra pamokanti? Jeigu
taip, koks tai galėtų būti pamokymas?
10. Kaip apibūdintumėte šios novelės pasakotoją ir pa-
sakojimo aplinkybes?
11. Kaip manote, kokiu tikslu novelės pradžioje didžio-
siomis raidėmis pateikta jos santrauka?
12. Kaip novelės veikėjų elgesys galėtų būti vertinamas
šiais laikais?
Tiriame
Pasidomėkite, koks yra riterio elgesio kodeksas, ir pa-
lyginkite jį su Federigo elgesiu. Kaip pasakotojas ir kiti
veikėjai vertina riteriškumą?
Diskutuojame
Pasidalykite į dvi komandas ir surenkite diskusiją
tema „Ar riteriškas elgesys suprantamas ir vertinamas
šių dienų gyvenime?“.
Rašome
Kartais žmonės būna apdovanojami už kilnius poel-
gius (pavyzdžiui, sportininkai per varžybas). Apdovano-
jimų yra gavę ir lietuviai. Internete susiraskite informa-
cijos apie tokius poelgius ir parašykite įsivaizduojamam
naujienų portalui poros pastraipų pranešimą apie tokį
įvykį. Parinkite tinkamą iliustraciją.
2.3. Gi de Mopasanas
„Virvagalys“
Prancūzas Gi de Mopasanas (Henry René Albert
Guy de Maupassant, 1850–1893) – vienas ryškiau-
sių XIX a. antros pusės prozininkų. Per neilgą laiką
(apie dvylika metų) rašytojas išleido aštuoniolika
novelių rinkinių ir šešis romanus, be to, rašė kelio-
nių apybraižas, publicistinius ir kritinius straipsnius
apie savo amžininkų kūrybą.
To meto prozininkai atskleidžia naują požiūrį į
žmogų ir jo santykius su aplinka. Manyta, kad ra-
šytojas turi moksliškai analizuoti žmonių santykius,
vaizduodamas veikėjus, turi pabrėžti žmogaus
prigimtį ir instinktus. Kita vertus, vaizduojamuose
įvykiuose, aprašymo detalėse turi slypėti apiben-
drinantis turinys.
G. de Mopasanas nepritaria vien tiksliam faktų
kopijavimui ir mano, kad neįmanoma pavaizduo-
ti visos žmogų supančios aplinkos ir visų veikėjo
viduje vykstančių procesų, nes tada tektų „rašyti
bent po tomą kasdien“. Jis gina mintį, kad kūrėjas iš
Gi de Mopasanas, 1885 m.
18
Literatūra 9 (I gimnazijos) klasė | 1 dalis
visos sukauptos gyvenimo medžiagos turi atsirinkti
tai, kas svarbiausia.
Daugiausia G. de Mopasanas nusipelnė novelis-
tikai. Rašytojas keliomis detalėmis įtaigiai perteikia
žmogaus sąmonės procesus, tikrovišką vaizdą pa-
kylėja iki poetinio apibendrinimo.
VIRVAGALYS
Visais keliais sodiečiai ir jų žmonos traukė į
Godervilės miestelį: buvo turgaus diena. Vyrai ėjo
iš lėto, sulig kiekvienu žingsniu palinkdami prie-
kin ir ramiai dėdami ilgas, klišas kojas, suluošintas
sunkaus darbo ir plūgo, kuris, be to, iškreipia kairį
petį ir liemenį, dalgio, nes kertant javus prasiske-
čia keliai, kad būtų tvirta stovėsena, žodžiu, visokio
gaišaus ir varginančio žemdirbių triūso. Jų mėlynos
palaidinės, iškrakmolytos, blizgančios tarytum nu-
lakuotos, ties apykakle ir ties riešais apkraštuotos
baltais siūlais, išsipūtusios aplink jų kaulėtus stuo-
menis, atrodė lyg balionai, kurie, žiūrėk, tuoj ims ir
pakils, o iš jų kyšojo galva, dvi rankos ir dvi kojos.
Vieni tempė už virvės karvę ar veršį. O jų žmo-
nos, eidamos paskui galviją, plakė per strėnas dar la-
puota šaka, kad jis pasiskubintų. Rankoje jos nešėsi
nedideles pintines, iš kurių vienur kyšojo viščiukų
galvos, kitur – ančių. Jos ėjo smulkesniu ir greites-
niu žingsniu negu jų vyrai, liesą ir tiesų stuomenį
apsisupusios siaura skepeta, ant plokščios krūtinės
susegta smeigtuku, o galvą glotniai apsirišusios bal-
ta skarele, virš kurios stypsojo kykas5.
Paskui pravažiavo ratai, kuriuos traukė kuinas
nelygia risčia, keistai purtydamas du vyriškius, sė-
dinčius greta kits kito, ir užpakaly jų moterį, besilai-
kančią už vežimo kraštų, kad ne taip kratytų.
Godervilės aikštėje buvo spūstis, susigrūdimas,
žmonių ir gyvulių maišatis. Bulių ragai, aukštos tū-
binės6 turtingų ūkininkų skrybėlės ir sodiečių mo-
terų gobtuvai šmėkščiojo virš minios. Rėksmingi,
šaižūs, spiegiami balsai liejosi į vieną audringą kle-
gesį, kuriame protarpiais išsiskirdavo garsus kvato-
jimas, išsiveržęs iš galingos krūtinės kokio įsilinks-
minusio kaimiečio, arba pratisas mykimas karvės,
pririštos prie namų sienos.
Visa tai dvelkė tvartu, pienu ir mėšlu, šienu ir
prakaitu, skleidė tą aitrų, šleikštų žmonių ir gyvulių
kvapą, įprastą kaimo gyventojams.
Ūkininkas Oškornas iš Breotės atvyko į Goder-
vilę ir jau suko į turgų, bet staiga pamatė ant žemės
virvagalį. Oškornas, taupus kaip kiekvienas nor-
mandietis, pagalvojo: ne pro šalį paėmus tai, kas gali
praversti. Ir jis vargais negalais pasilenkė, nes jį kan-
5 Kỹkas – moteriškas galvos apdangalas su lankeliu.
6 Tūbà (lot. tuba – vamzdis) – muz. pučiamasis instru-
mentas. Čia tūbos formos skrybėlė.
Novelės „Virvagalys“ iliustracija, dail. Gerda Miuler, 1968 m.
19
2 skyrius. Smulkioji proza: novelė ir apsakymas
kino reumatas. Jis pakėlė nuo žemės ploną virvagalį
ir, kai jau buvo kruopščiai jį bevyniojąs, pastebėjo
šikšnių7 Malandeną, kuris nuo savo namų slenksčio
žiūrėjo į jį. Kadaise jie susivaidijo dėl pavadžio ir
nuo to laiko negalėjo atlyžti, nes ir vienas, ir kitas
apmaudãvo. Oškornas šiek tiek susigėdo, kad prie-
šas jį pamatė nei šiaip, nei taip – besikapstantį pur-
ve dėl virvagalio. Jis skubiai paslėpė savo radinį po
palaidine, paskui įsidėjo į kelnių kišenę; lyg ketino
dar kažko ieškoti ant žemės, bet nieko neradęs nuė-
jo į rinką, ištiesęs kaklą, dvilinkas iš skausmo.
Jis tučtuojau pasimetė rėksmingoje ir lėtoje
minioje, įsikarščiavusioje nuo nesibaigiančių dery-
bų. Kaimiečiai čiupinėjo karves, ėjo šalin, vėl grįžo,
svyruodami, vis bijodami apsigauti, niekaip nesi-
ryždami pirkti, įtariamai žvalgydamiesi į pardavėją,
vis stengdamiesi susekti žmogaus klastą ar gyvulio
kliautį.
Moterys, pasidėjusios prie kojų dideles pintines,
ištraukė iš jų paukščius, ir tie gulėjo ant žemės su-
rištomis kojomis, išsigandusiomis akimis, vaiskiai
raudonomis skiauterėmis.
Jos klausėsi pasiūlymų šaltu, abejingu veidu ir
laikėsi savo kainų; arba staiga, ryždamosi nuleisti,
rėkavo iš lėto besitolinančiam pirkėjui:
– Na gerai, ponas Antimai. Imkit.
Paskui aikštė pamažu ištuštėjo, ir kai dvyliktą
valandą suskambėjo bažnyčios varpas, visi, kuriems
iki namų buvo toli, išsiskirstė į smukles.
Pas Žurdeną didžioji salė buvo pilna svečių, o
erdvus kiemas pristatytas visokiausių vežimų: ka-
brioletų, vežėčių, šarabanų, dviračių, karietų, – žo-
džiu, įvairiausių ratų, pageltusių nuo mėšlo, iškle-
rusių, sukalinėtų, keliančių dangun lyg dvi rankas
savo ienas arba sukniubusių žemėn ir stiebiančių
aukštyn pasturgalį.
Prieš pat pietaujančius skaidriai liepsnojo mil-
žiniška krosnis, žerdama savo karštį į nugaras tų,
kurie sėdėjo dešinėj. Sukosi trys iešmai su pasmeig-
tais ant jų viščiukais, balandžiais ir avienos kum-
piais; stebuklingas kvapas – keptos mėsos ir sulčių,
lašančių nuo apskrebusios odos, kvapas – sklido
nuo ugnies, žadindamas linksmumą, pripildydamas
burną seilių.
Visa žagrės aristokratija valgė čia, pas smukli-
ninką Žurdeną, apsukrų ir pinigingą verteivą.
7 Ši̇̀kšnius – kas šikšnas (odas) išdirba, pardavinėja.
Patiekalai keitėsi vienas po kito; juos greitai
ištuštindavo, lygiai kaip ir ąsočius geltono sidro.
Kiekvienas pasakojo apie savo reikalus, kas ką pir-
kęs ir pardavęs. Teiravosi kits kito apie derlių. Oras
buvo palankus daržams, nors šiek tiek per drėgnas
javams.
Staiga kieme, ties namu, sudundėjo būgnas. Visi
tuojau pakilo, išskyrus keletą abejingųjų, ir nubėgo
prie durų, prie langų, dar pilnomis burnomis ir su
servetėlėmis rankose.
Pabūgnijęs šauklys išrėkė nelygiu balsu, ne
vietoje kapodamas frazes: „Pranešama Godervilės
gyventojų žiniai ir visiems asmenims, dalyvaujan-
tiems turguje, kad šiandien rytą, tarp devintos ir
dešimtos valandos, kelyje į Bezevilę buvo pamesta
juodos odos piniginė su penkiais šimtais frankų ir
su reikalų raštais. Prašoma nedelsiant ją pristatyti į
meriją arba ponui Fortiunė Ulbrekui iš Manevilės.
Atlyginimo – dvidešimt frankų.“
Ir žmogus pasišalino. Dar sykį kažkur toli pa-
sigirdo duslūs būgno garsai ir prislopintas šauklio
balsas.
Tada visi ėmė kalbėti apie šį įvykį, spėliodami,
ar ponui Ulbrekui pasiseks, ar nepasiseks rasti savo
piniginę.
Visi jau buvo papietavę.
Baigiant gerti kavą, ant slenksčio staiga pasiro-
dė žandarų brigados vadas.
Jis paklausė:
– Ar čia yra ponas Oškornas iš Breotės?
Oškornas, sėdėjęs kitam gale stalo, atsiliepė:
– Aš čia.
O brigados vadas pridūrė:
– Pone Oškornai, malonėkit eiti drauge su ma-
nim į meriją. Ponas meras nori su jumis pasikalbėti.
Kaimietis nustebęs, susijaudinęs vienu mauku
išgėrė savo stikliuką, atsistojo ir dar labiau sulinkęs
negu rytą (po poilsio pirmieji žingsniai jam būdavo
ypač sunkūs) nuėjo kartodamas:
– Aš čia, aš čia.
Ir nusekė paskui vadą.
Meras jo laukė, sėdėdamas fotely. Tai buvo vie-
tinis notaras, žmogus storas, rimtas, mėgstąs kalbėti
išpūstu stiliumi.