Literatūra. Vadovėlis 7 klasei, I dalis

Welcome to interactive presentation, created with Publuu. Enjoy the reading!

Inga Gresienė, Gitana Notrimaitė-Muzikevičienė,

Saulius Žukas

Literatūra

Vadovėlis

I dalis

Literatūra 7

Vadovėlis

Inga Gresienė

Gitana Notrimaitė-Muzikevičienė

Saulius Žukas

klasei

I dalis

Vilnius

Inga Gresienė, Gitana Notrimaitė-Muzikevičienė, Saulius Žukas

Literatūra

Vadovėlis 7 klasei, I dalis

Vadovėlis atitinka kalbos taisyklingumo reikalavimus

(Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvada, 2023-07-31, Nr. S2-143 (6.1)

Projekto vadovė Erika Laumytė

Vertintojos: Lina Misiuvienė, Kristina Nugarienė, Živilė Račkauskienė

Redaktorė Elona Makselytė

Viršelio autorė Milda Abraitytė

Dizainerė ir maketuotoja Jurgita Čeberiakaitė

Dailininkė Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė

Išleido UAB „Baltų lankų“ vadovėliai“

Gedimino pr. 28, 01104 Vilnius

+370 5 208 0358

vadoveliai@elankos.lt

www.baltulankuvadoveliai.lt

ISBN 978-609-470-173-3

© Inga Gresienė, 2023

© Gitana Notrimaitė-Muzikevičienė, 2023

© Saulius Žukas, 2023

© Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė, 2023

© Milda Abraitytė, 2023

© „Baltų lankų“ vadovėliai“, 2023

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu,

viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kom-

piuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo

originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai

ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įs-

taigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų

ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar

padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam

skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų

informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

Literatūra 7

Vadovėlis

klasei

I dalis

Turinys

1 skyrius. Kai susiduri su sunkumais

1. Kalbėtis, kad išliktum.......................................................................................... 12

Vanda Juknaitė „Tariamas iš tamsos“ (ištrauka)

2. Akistata su tėvais................................................................................................. 17

Aldona Liobytė „Sunki mama“

3. Ar tikrai esu kitoks............................................................................................... 28

Alanas Maršalas „Aš moku šokinėti per balas“ (ištrauka)

4. Išdrįsti nepaklusti................................................................................................. 35

Nijolė Miliauskaitė-Bložienė „kokia pagela, iš mokyklos grįžti...“

5. Netektis.................................................................................................................. 37

Ketrina Paterson „Tiltas į Terabitiją“ (ištraukos)

Įsivertiname.............................................................................................................. 45

2 skyrius. Akistatos su istorija

1. Kaip suvokti, kas vyksta aplinkui...................................................................... 48

Icchokas Meras „Kai nebenori valgyti“

2. Kai darai daugiau, nei gali.................................................................................. 54

Kimberli Brubeiker Bredli „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“ (ištrauka)

3. Gyvybės kaina...................................................................................................... 69

Sonja Hartnet „Sidabrinis asiliukas“ (ištraukos)

4. Teisė į gyvybę ir laisvę......................................................................................... 78

Lois Lauri „Suskaičiuotos žvaigždės“ (ištraukos)

5. Apie karo patirtis kitaip...................................................................................... 87

Arturas Dronis „Kai nusisegam liemenes...“

Įsivertiname.............................................................................................................. 89

3 skyrius. Kai netenkina dabartis

1. Noriu gyventi amžinai......................................................................................... 92

Natali Bebit „Amžinieji Takiai“ (ištrauka)

2. Kai netenki linksmumo....................................................................................... 96

Džeimsas Kriusas „Timas Taleris, arba Parduotas juokas“ (ištraukos)

3. Kai nusitrina ribos.............................................................................................. 108

Ursula Poznanski „Erebas“ (ištraukos)

4. Kodėl ieškoma paramos?.................................................................................. 117

Ilona Ežerinytė „Sutikti eidą“ (ištraukos)

5. Ar laikytis „išnykusios praeities“?.................................................................... 125

Rebeka Una „Atjunk“ (ištraukos)

6. Kodėl praeities negalima pamiršti?................................................................ 133

Lois Lauri „Siuntėjas“ (ištraukos)

Įsivertiname............................................................................................................ 145

Žodynėlis................................................................................................................. 146

Literatūros šaltinių sąrašas................................................................................... 150

Iliustracijų šaltinių sąrašas.................................................................................... 151

Mieli septintokai!

Šiais metais atidžiai, pamažu skaitydami ir aptardami įvairius tekstus, svarstysime jau-

no žmogaus santykius su artimaisiais, bendraamžiais ir netikėtai gyvenimo kelyje sutiktais

žmonėmis. Kartu su skaitomų kūrinių veikėjais kelsime ir kasdienius, ir gyvenimo prasmės

klausimus, aptarsime žmogiškąsias vertybes, stebėsime, kaip veikėjams pavyksta tas vertybes

atsirinkti ir išsaugoti sudėtingomis asmeninio gyvenimo ir istorinėmis aplinkybėmis.

Literatūros pamokose mokysimės stebėti ir suprasti, kaip kuriamas literatūros kūrinio

pasakojimas: kada siekiant įtaigumo rašoma realistiškai, kada ir kaip pasitelkiami istoriniai

faktai, detalės, o kada ir kaip – fantastiniai elementai, aiškinsimės, kokį įspūdį tai sukuria, kaip

veikia skaitytoją. Skaitydami eilėraščius patirsime, kaip esminius, dažnai net sunkiai įvardija-

mus dalykus galima pasakyti vos keliomis eilutėmis.

Kiekvieno skyriaus pradžioje pateiktas QR kodas – tai nuoroda į skaitmeninius vadovėlio

plėtinius. Jais galima naudotis ir klasėje, ir individualiai.

Visi skyriai pradedami trumpai įvardytais teiginiais, ko mokysimės, – „Ką turėtumėte

išmokti?“. Toliau rasite trumpą įžanginį tekstą „Skyriaus įvadas“, pristatantį to skyriaus temati-

ką. Dar toliau – mūsų tradicinis skyrelis „Kaip suprasti?“. Čia pristatomos naujos sąvokos, pa-

vyzdžiui, „metafora“, „lyrinis subjektas“ ir pan., kurias pratinsimės vartoti aptardami kūrinius.

Kiekvienas skyrius baigiamas įsivertinimo lentele, kurią galima atsispausdinti. Ji pagrįsta

skyriaus pradžioje suformuluotais teiginiais ir kviečia mokinius įsivertinti pažangą – ko jie

išmoko, kokius gebėjimus išsiugdė – keturiais lygiais.

Visi aptariami tekstai kairėje yra sunumeruoti – taip pažymėti epizodai, kad būtų lengviau

dirbti su tekstu. Po kiekvieno teksto pateikiami jį suvokti padedantys klausimai. Jie suskirstyti

į dvi dalis – „Aptariame tekstą“ ir „Apibendriname“.

Pirmoji klausimų ir užduočių dalis – „Aptariame tekstą“. Čia klausimai nėra sudėtingi,

bet jie kviečia atidžiau perskaityti kūrinį, atpažinti svarbias detales, išsiaiškinti sunkiau su-

prantamus žodžius ar posakius. Prie šios dalies klausimų laužtiniuose skliaustuose nurodomi

teksto epizodai, susiję su pateikiamomis užduotimis. Aptariant eilėraščius, klausimų numerius

sudaro du skaičiai: pirmasis skaičius nurodo posmą, apie kurį kalbama, antrasis – tam posmui

skirto klausimo numerį.

Minėti klausimai padeda ruoštis platesniam ir gilesniam teksto aptarimui – antrajai klau-

simų ir užduočių daliai „Apibendriname“. Atlikdami jas būsite kviečiami apžvelgti teksto vi-

sumą, nagrinėti veiksmą, jo aplinkybes, apibūdinti veikėjus, jų santykius, poelgių priežastis ir

pasekmes, nusakyti pasakojimo pobūdį, lyginti tekstus, svarstyti juose keliamas problemas,

vertinti, remdamiesi savo patirtimi. Šioje dalyje klausiama, kokia teksto tema, pagrindinė

mintis, skatinama ieškoti kuo įvairesnių perskaitymo variantų.

Tarp klausimų ir užduočių įsiterpia dvi rubrikos – „Tyrimas“ ir „Diskusija“. Pirmoji kvie-

čia išsiaiškinti sunkiai suprantamas teksto vietas, pasidomėti kūrinio kontekstu, kūrinyje esan-

čiomis užuominomis ir pan. Visos užduotys gali būti atliekamos savarankiškai, dirbant poro-

mis arba grupėmis. „Diskusijos“ rubrika dažniausiai siūlo pašnekesį apie tekste svarstomas

vertybes, kviečia išsakyti savo nuomonę.

Teksto aptarimas dažniausiai baigiamas užduotimi „Kuriame tekstą“. Ši užduotis skatina

kūrybiškumą, argumentuotą savo požiūrio išsakymą tiek raštu, tiek žodžiu.

Vadovėlio pabaigoje rasite sąvokų žodynėlį.

Tikimės, kad parinktos ištraukos paskatins perskaityti visą kūrinį ir literatūros skaitymas,

kalbėjimas ir rašymas apie ją jums taps įdomia ir įtraukiančia veikla.

Autoriai

10

11

Ką turėtumėte išmokti?

y

Atpažinti realistišką ir fantastinį vaizdavimo būdą.

y

Remiantis tekstu paaiškinti, kaip kuriamas tikroviškas pasakojimas.

y

Apibūdinti pasakojimo sandarą: įvardyti pasakojimo dalis – užuomazgą, veiksmo eigą,

kulminaciją, atomazgą.

y

Įvardyti ir apibūdinti eilėraščio lyrinį subjektą.

y

Apibūdinti veikėjus: išvaizdą, charakterį, vertybes ir paaiškinti, kaip vieni veikėjai yra

susiję su kitais.

y

Kurti pasakojimą apie mėgstantį rizikuoti draugą ar draugę, taikant žinias apie pasako-

jimo sandarą.

1 skyrius

Kai susiduri su sunkumais

e-lankos.lt/xko2

Skyriaus įvadas

Kartais apie save, savo gyvenimą ir galbūt visą pasaulį šį tą esmingo suprantame

patekę į keblią padėtį su artimiausiais žmonėmis – tėvais. Augdami vaikai dažnai maiš-

tauja prieš tėvų siūlomą tvarką ar net gėdijasi jų. Tačiau prabėgus laikui, apsvarsčius

tai, kas nutiko, jų požiūris į tėvus gali ir pasikeisti. Kartais apie save šį tą suprantame su-

sidūrę su draugais ar kitais ne tokiais artimais žmonėmis. Kiekvienas esame ypatingas,

o savąjį ypatingumą ypač aiškiai pamatome stovėdami prieš kitą – tik bendraudami su

kitais žmonėmis suprantame, kokie esame patys...

O kaip jaučiasi gyvenimo išbandymų patiriantys vaikai? Ypač liūdina artimųjų netek-

tys, tėvų ar kitų artimų žmonių nesupratimas. Susitikimai su nelaimingais, paliegusiais

žmonėmis trikdo, skatina elgtis visai nevaikiškai. O kaip gyventi užkluptam ligų ar tu-

rinčiam negalią? Kaip tuomet neprarasti pasitikėjimo savimi, apginti savo orumą?

Apie visa tai šiame skyriuje kalba įvairūs skirtingų literatūros rūšių, tipų tekstai. Vie-

nuose kūriniuose vaizduojamos konfliktinės situacijos – jose žmogus turi apsispręsti,

koks jis nori būti ir kaip turi gyventi toliau. Kituose tekstuose svarstoma, kokia apskritai

žmogaus gyvenimo prasmė. Dar kituose šie klausimai sprendžiami tiesiog stebint pa-

saulį, įsižiūrint į kitus žmones ir save, susidūrus su neišvengiamais gyvenimo dėsniais.

Kaip suprasti?

Šiais metais skaitydami vadovėlyje pateiktus literatūros kūrinius arba jų iš-

traukas aptarsime kelis svarbiausius vaizdavimo būdus. Vienas iš jų – realstiškas

vaizdãvimo bdas. Tai yra toks įvykių ir veikėjų vaizdavimas, kurį skaitytojas lai-

ko tikėtinu, tikrovišku, artimu realiam gyvenimui. Priešingas jam būtų rašymas

apie sugalvotus, įsivaizduojamus, neįtikėtinus dalykus ir tai vadinama fantãstiniu

vaizdãvimo būdù. Bet čia reikia stabtelėti ir pabrėžti vieną svarbų dalyką. Visa

literatūrinė kūryba paremta rašytojo – poeto, prozininko ar dramaturgo – išmone.

Net ir labai tikroviškas pasakojimas, kuriame daug realaus gyvenimo faktų, detalių,

yra rašytojo sukurtas. Rašytojas atsirenka ir pamini tik tuos faktus, detales, kurie

jam atrodo labiausiai tinkantys aprašant kokį nors įvykį, piešiant veikėjo paveikslą,

išreiškiant savo vertybines nuostatas ir pan. Be to, net ir tikroviškiausius gyvenimo

įvykius rašytojas sudėlioja taip, kad pasakojimas būtų intriguojantis, įtraukiantis

skaitytoją, pamažu keliant pasakojimo įtampą iki aukščiausio jos taško – kulmi-

nacijos. Literatūros kūrinyje tikrovė ir išmonė susipina, bet autorius siekia įtikinti

skaitytoją, kad tai, ką jis pasakoja, iš tiesų galėjo įvykti. Visa tai turėdami galvoje

grįžkime prie jau minėtų realistiško ir fantastinio vaizdavimo būdų. Vieni rašyto-

jai labiau mėgsta būtent realistišką vaizdavimo būdą. Jie mano, kad kuo aprašo-

mi įvykiai ar žmonės atrodo artimesni realybei, tuo kūryba yra įtikimesnė, labiau

sudominanti skaitytoją. Kiti autoriai pasakojime drąsiai jungia realaus gyvenimo

įvykius su sapnais, svajonėmis, virtualia realybe.

Aišku, gali kilti klausimas, o ką vadinsime „realiu gyvenimu“, su kuriuo ly-

giname literatūros kūrinyje aprašytus dalykus. Juk vienam skaitytojui tai gali būti

panašu į realybę, o kitam tas pats dalykas atrodys kaip fantazija. Arba gali būti ir

taip, kad veikėjas negali patikėti tuo, kas iš tikrųjų įvyko, nes realybė per daug sle-

gianti (tai matysime Ketrinos Paterson kūrinyje „Tiltas į Terabitiją“).

Realistiškas vaizdavimas priklauso ir nuo pasirinkto pasakojimo būdo. Kai

pasakojama trečiuoju asmeniu, veiksmas ir veikėjai stebimi iš šalies, atrodo, kad

veiksmas tarsi pats vystosi, veikėjai elgiasi savarankiškai ir visa tai kuria tikroviš-

kumo įspūdį. Bet kai pasakojama pirmuoju asmeniu, žvelgiant į aplinką veikėjo

akimis, vaizduojamas pasaulis yra matomas savitai, subjektyviai. Pirmame vado-

vėlio skyriuje pateiktas Aldonos Liobytės apsakymas „Sunki mama“ prasideda to-

kiais žodžiais:

Žmonės sako, kad dabar vaikai sunkūs, o mano sunki mama. Tiesiog nesugyve-

nama. Viskas jai kliūva: palaidi mano plaukai, – sako, kaip urvinio žmogaus, ilgas

mažojo piršto nagas, – sako, žiūrėk, kad akių kam neiškabintum. Pernai mano si-

jonas buvo jai per trumpas, šiemet – ištįsęs. Sako, kad per anksti mados vaikytis, o

man jau trylika metų.

Tokį vaizdavimą vadinsime irgi realistišku, tikrovišku, bet tai mergaitės mato-

mas pasaulis, jos realybė, nesutampanti su mamos požiūriu.

Apie fantastinio ir realistiško vaizdavimo būdų sąlytį plačiau kalbėsime tre-

čiame skyriuje, o antrasis skirtas istoriniam pasakojimui, kuris taip pat gali būti

itin tikroviškas, nes remiasi istoriniais šaltiniais, istoriniais faktais.

Literatūra 7 klasė • I dalis

Kai netenkina dabartis • 3 skyrius

96

97

2. Kai netenki linksmumo

Džeimsas Kriusas (James Krüss, 1926–1997 m.) – vokiečių rašytojas, sukūręs

per 70 knygų vaikams. Jis gimė Helgolando saloje, Vokietjoje. 1943 m. baigęs

gimnaziją, Dž. Kriusas nutaria studijuoti ir įgyti mokytojo profesiją. Po karo

jis baigė studijas ir 1948 m. gavo mokytojo diplomą, tačiau niekada nemoky-

tojavo. Nuo 1956 m. kūrė radijo vaidinimus vaikams. Išleidęs romaną „Mano

prosenelis, herojai ir aš“, rašytojas tapo labai populiarus. Už šį romaną 1968 m.

jis apdovanotas Hanso Kristiano Anderseno premija.

Fantastinė-filosofinė vokiečių rašytojo apysaka „Timas Taleris, arba Parduo-

tas juokas“ (1962 m.) yra pirmoji trilogijos apie Timą Talerį dalis. Joje pasakojama apie berniuko Timo

Talerio ir barono Sanomedo sandėrį, kuris pakeitė jų abiejų gyvenimus. Antroje dalyje „Timo Talerio lė-

lės“ (1977 m.) jau suaugęs Timas Taleris vėl susitinka baroną Sanomedą – ir šįkart jo taikiniu tampa Timo

sūnus Krešas. Trečioje dalyje „Nelė, arba Vunderkindas“ (1986 m.) pasakojama apie mergaitę Nelę, kuri

svajoja tapti žymia dainininke, – ji taip pat netikėtai susitinka baroną Sanomedą.

Apysakos „Timas Taleris, arba Parduotas juokas“ pradžioje pasakotojas užsimena, kad šią istoriją

išgirdęs Leipcigo spaustuvėje iš kokių penkiasdešimties metų vyriškio, kurio juokas buvo toks skambus ir

nuoširdus kaip dešimties metų berniuko. Šios istorijos įvykiai galėjo, pasakotojo spėjimu, prasidėti maž-

daug 1930-aisiais.

Skaitydami ištraukas, atkreipkite dėmesį, koks buvo ankstesnis našlaičio Timo Talerio gyvenimas ir

kaip jis pasikeitė po susitikimo su nepažįstamuoju. Rekomenduojame perskaityti visą šį kūrinį.

Timas Taleris, arba Parduotas juokas

Parduotas juokas

IV skiltis

yra kam pasmaližiauti, aš tikrai žinau, mano

vaike!

Šie žodžiai Timui net kvapą užgniaužė.

Tiesa, retkarčiais jis gaudavo iš pamotės kokį

riestainį ar gabalėlį meduolio. Bet už dvide-

šimt šešias markes! Tai juk ištisas kalnas! Negi

pamotė viską slapčiom suvalgo kartu su kai-

myne, kai ta ateina gerti kavos? Jis žinojo, jos

mėgsta paplepėti, kai juodu su Ervinu išeina į

mokyklą. O gal čia Ervinas smaguriauja?

– Ar tai mano brolis perka saldumynus

skolon? – paklausė Timas.

– Perka ir jis, – burbtelėjo frau Beber. –

Bet dažniausiai mama perka pusryčiams.

Tiesa, ji tau juk pamotė. Gal tu net nieko ne-

žinai?

– Žinau, – greit atsakė Timas. – Be abejo,

žinau!

Iš tiesų jis nieko nežinojo. Bet jam nebu-

vo pikta, jam tik buvo labai skaudu, kad pa-

motė smaguriauja taip paslapčia, o skola vis

didėja.

– Taip, – tarė frau Beber baigdama, – o

dabar keliauk namo tuščiomis ir perduok, ką

tau sakiau. Aišku?

Timas stovėjo lyg įbestas. („Neklausyk

jos pamokslų. Be pyrago nė negalvok grįžti

namo! Kad nė žingsnio nežengtum, kol ta

sena ragana neduos, ko prašiau!“)

– Šiandien, – tarė Timas, – mano tėvelio

ir mamos, tai yra pamotės, vedybų metinės.

Ir, be to...

Staiga Timas prisiminė sandėrį su lan-

guočium, hipodromą, lenktynes ir greitai iš-

pyškino:

– Ir, be to, frau Beber, aš atnešiu jums pi-

nigus šį vakarą; ir už pyragaitį, kurį man da-

bar duosit, irgi. Tikrai tikrai!

– Tu nori man sumokėti?

Frau Beber valandėlę abejojo, bet Timo

balsas jai tarytum sakė, kad jis tikrai atneš

visą skolą arba bent dalį.

Dėl tikrumo ji paklausė:

– O iš kur tu imsi pinigų?

Timas nutaisė baisų veidą, kaip plėšikas

teatre, ir grėsmingu balsu tarė:

– Pavogsiu, frau Beber! Iš hidroelektrinės

direktoriaus.

Berniukas taip juokingai suvaidino plė-

šiką, kad frau Beber nusijuokė, jos širdis su-

minkštėjo, ir Timas gavo šešis pyragaičius

skolon, o septintą priedo, šiaip, už dyka.

3

Kai Timas grįžo su pyragaičiais namo, pa-

motė stovėjo prie durų. Ji buvo dar (o gal jau

vėl) kažko susijaudinus ir be atokvėpio išpoš-

kino:

– Geriaujau patibūčėjus, arjikąsakė apies-

kolą? Pyragų parnešei, na, kotutyli?

Timas verčiau liežuvį būtų prarijęs, negu

išsiplepėjęs, ką kalbėjo su frau Beber. Be to,

jis skubėjo į hipodromą, o aiškindamasis su

pamote būtų sugaišęs daug laiko. Jis tiek te-

pasakė:

– Ji man davė vieną pyragaitį veltui. Ar

galiu pažaisti, ma? (Jam niekaip nepavykda-

vo iki galo ištarti žodžio „mama“.)

Ji tuoj pat leido jam išeiti. Ir dar pyragaitį

davė.

– Tau juk visai neįdomu klausytis, ką

kalba moterys. Eik pažaisk, bet laiku grįžk

namo. Ne vėliau šeštos!

Timas kaip patrakęs bėgo į hipodromą ir

valgė pyragaitį. Kokie trys kremo lašai cakte-

lėjo žemėn, o vienas ant tamsiai mėlynų išei-

ginių kelnių.

4

Languotasis ponas stovėjo prie vartų.

Nors pirmas jojimas jau buvo prasidėjęs, po-

nas atrodė ramus, nerūpestingas ir malonus

kaip niekad. Timas turėjo eiti su juo į sodą,

gerti ten limonadą ir vėl valgyti pyragaitį.

Antrą pyragaitį tą pačią dieną! Nepažįsta-

masis, nutaisęs rimčiausią veidą, išdarinėjo

tokius pokštus, kad Timas raitėsi iš juoko.

„Jis iš tiesų malonus žmogus, – galvojo

berniukas. – Dabar aš suprantu, kodėl tėvas

jį mėgo.“

O nepažįstamasis taip maloniai žvelgė į

jį geromis rudomis akimis. Jei Timas būtų

buvęs akylesnis, jis būtų prisiminęs, kad pra-

ėjusį sekmadienį nepažįstamojo akys buvo

dygios ir pavandenijusios kaip žuvies. Bet

Timas nebuvo pratęs įsidėmėti tokių dalykų.

Gyvenimas jį nedaug ko dar buvo teišmokęs.

Galop languočius užvedė kalbą apie san-

dėrį.

1

Sulaukęs sekmadienio, Timas norėjo kuo

anksčiau ištrūkti iš namų ir bėgti į hipo-

dromą. Bet lyg tyčia apie pusę trijų pamotė

žvilgterėjo į kalendorių ir staiga prisiminė,

kad šiandien kaip tik ta diena, kai ji ištekėjo

už Timo tėvo. Ji truputį pavirkavo (tai buvo

nebe naujiena), ir tada atsirado tūkstančiai

darbų: nunešti gėlių tėvui ant kapo, nubėgti

saldumynų, sumalti kavą, pakviesti kaimynę,

apsivilkti naują suknelę, tiesa, pirma ją išly-

ginti; Timas turėjo nublizginti visiems batus,

o Ervinas nupirkti gėlių.

Timas būtų daug mieliau nešęs gėlių tė-

vui ant kapo. Jis būtų truputį paskubėjęs ir

spėjęs jotynių pradžiai. Tačiau kai pamotė

susinervina (o dabar taip būna labai dažnai),

nė nebandyk jai prieštarauti, nes tada ji visai

nebetenka savitvardos ir raudodama kren-

ta į kėdę; taigi nori nenori turi jai nusileisti.

Todėl Timas nepasakė nė žodžio ir klusniai

nuėjo pas kepėją.

(„Belsk iš lauko pusės. Triskart. Sakyk,

kad labai svarbus reikalas!“)

2

Jį pasitiko surūgęs šeimininkės veidas,

bet Timui tai nerūpėjo. („Neklausyk jos pa-

mokslų! Be pyrago nė negalvok grįžti namo!

Kad nė žingsnio nežengtum, kol ta sena ra-

gana neduos, ko prašiau!“)

Deja, kepyklos šeimininkė prabilo vi-

sai kitaip, negu buvo sakiusi pamotė. Frau

Beber – tokia kepyklos šeimininkės pa-

vardė – štai kaip atsakė:

– Pirma užsimokėkit, tik tada aš vėl pra-

dėsiu užrašinėti skolon. Gali šitaip ir pasaky-

ti namie! Kas neturi pinigų, gali ir be pyragų

apsieiti. Taip ir pasakyk! Už dvidešimt šešias

markes saldumynų prisipirko. Norėčiau ži-

noti, kas visa tai suryja! Šitiek tortų nė hi-

droelektrinės direktorius neperka! O ten jau

Akistatos su istorija • 2 skyrius

87

5. Apie karo patirtis kitaip

Arturas Dronis – jaunas (22 m.) ukrainiečių poetas,

patyręs Ukranoje vykstančio karo realybę fronte.

Jo poezijos vertėjas į lietuvių kalbą Marius Buro-

kas pasakoja: „Susitikom Lvive trumpam. Talentingas,

protingas, puikus pasakotojas. Jis buvo grįžęs iš fron-

to – kontūzytas, apšalęs kojų pirštus. Jam reikėjo iš-

sikalbėti – pasakojo mums fronto istorijas. Pasakojo,

kaip sėdint kelias dienas apkasuose, kai šaltis –20 °C,

ištinka haliucinacijos. Pasakojo daug. Ir tai, kaip išėjęs

į frontą, galvojo neberašyti, žodžiai buvo netekę prasmės. Bet žuvus bičiuliui ir mokytojui, kuriam pats

užmerkė akis, pradėjo rašyti vėl.“

Kaip suprasti?

Eilėraštis neaprašinėja veikėjo, nepasakoja jo nuotykių. Eilėraštis kalba apie žmogaus

jausmus ir išgyvenimus. Kartais tai būna netikėtai aplankęs įspūdis, kuris tarsi apnuogina

lyrinį subjektą, išryškina slegiantį, neretai dramatišką, konfliktą. Eilėraštis yra labiausiai in-

formacine prasme įkrautas tekstas. Rašyti eilėraštį – tai menas kalbėti trumpai, paminint tik

aprašomų dalykų detales, pasitikint skaitytoju, kad šis atpažins užuominas, perkeltines reikš-

mes. Eilėraštis – tai bandymas rasti žodžius tam, ką sunku papasakoti, rasti žodžius savo iš-

skirtinei patirčiai.

Ukrainiečio A. Dronio eilėraštyje neminimas Rùsijos karas prieš Ukraną. Kas šio eilė-

raščio autorius ir apie ką konkrečiai kalbama jame, mes sužinome iš poeto ir vertėjo į lietuvių

kalbą M. Buroko komentaro. Pačiame eilėraštyje tik iš vienos kitos detalės suprantame, kad

kalbama, kaip fronte esantys kovotojai per atvangos valandėlę valgo mandariną.

Mandarinas šiame eilėraštyje yra svarbi detalė. Jo valgymas yra metãfora – vaizdin-

gas paslėptas palyginimas, siejantis skirtingus, bet turinčius panašių savybių dalykus. Šiuo

atveju – tai netikėtas persikėlimas iš rūsčios karo realybės į jaukų, saugų vaikystės pasaulį.

***

1

Kai nusisegam liemenes,

nusiimam šalmus, nusivelkam

striukes, nusimaunam pirštines

ir valgom mandarinus prie krosnelės,

ir tampam panašūs į vaikus,

kartais galvoju,

kad tu kažkur čia, gretimam kambary.

2

Kaime

kažkokia vietinė moteris

pašaukė vaiką: „Sūneli!“

3

Ir visi mes

atsigręžėm.

Papildoma medžiaga,

kurią galima atidaryti

išmaniajame įrenginyje

nuskaičius QR kodą

Mokymosi tikslai

Susipažinimas su

autoriumi

Informacija, padedanti

suprasti skaitomą tekstą

Kūrinio pristatymas,

įžanginė užduotis

Skaičius, žymintis

teksto epizodą

Skyriaus įvadas

Skyriaus teorijos ir

sąvokų pristatymas

Kviečiame susipažinti su vadovėliu

Skaičius, žymintis

eilėraščio posmą

44

45

Literatūra 7 klasė • I dalis

Kai susiduri su sunkumais • 1 skyrius

8. Šioje ištraukoje tėvai vaikams daug ką leidžia

ir jų nekontroliuoja. Ar pritartumėte tokiam jų

požiūriui?

9. Užpildykite lentelę ir pakomentuokite, kaip vai-

kai jaučiasi Terabitijoje, ką apie ją mano ir kalba.

Vaikai Terabitijoje

Džesas

Leslė

Savijauta,

mintys,

žodžiai

Citata

Savijauta,

mintys,

žodžiai

Citata

Kuo skiriasi vaikų kalbėjimo būdas įprastiniame

gyvenime ir Terabitijoje? Kaip manote, kodėl?

10. Kodėl, jūsų nuomone, vaikams taip reikalinga

jų susikurta Terabitija? Kaip Džesas ir Leslė ją

vadina, kuo joje tampa?

11. Paaiškinkite Džeso mintis, jog „jam pačiam bai-

su, kad jis bijo“, „geriau gimti be rankų negu be

dvasios“.

Diskusija

Ar pritartumėte minčiai, kad Džesą val-

dančią baimę galima vadinti savisauga, o

Leslė gyvena svajonių pasaulyje, todėl ma-

žiau saugosi? Atsakymą pagrįskite.

Kuriame tekstą

Gal jūs turėjote ar turite draugą, kuris irgi

mėgsta labiau negu jūs rizikuoti? Detaliai pa-

pasakokite apie tokį įvykį: kaip ir kodėl elgėsi

draugas ir kaip elgėtės ir jautėtės jūs.

Pradėkite nuo pradinės situacijos, t. y.

veiksmo užuomazgos. Vėliau plėtokite pa-

sakojimą, aprašykite, kaip, kur ir kada vyksta

veiksmas, aprašykite savo ir draugo veiksmus

ir jausmus. Apgalvokite aukščiausią pasako-

jimo įtampos tašką, po kurio įvyksta esminis

pasikeitimas. Pasakojimą baikite užsklęs-

dami – atomazga.

12. Pažiūrėkite pagal šią knygą sukurtą Gaboro

Čupo (Gábor Csupó) filmą „Tiltas į Terabitiją“.

12.1. Pakomentuokite, kaip režisierius sumano

pavaizduoti Terabitijos karalystę. Kokius

vaizdus ir specialiuosius efektus pasitel-

kia?

12.2. Palyginkite veikėjus – kaip jie vaizduoja-

mi knygoje ir kaip kine.

13. Kodėl Džesas negali suvokti žinios apie Leslės

mirtį? Kokia būsena jį apėmusi?

14. Pakomentuokite namiškių elgesį ir žodžius,

skirtus Džesui, netekusiam draugės. Ar, jūsų

manymu, jie elgiasi tinkamai? Kodėl?

15. Kaip manote, ar Džeso mintys apie galimą po-

kalbį su Lesle naktį yra svajonės ar sapnas? Savo

nuomonę pagrįskite.

16. Raskite tekste ir pacituokite žodžius, rodančius,

kad Leslė Džesui buvo labai artima ir svarbi, kad

berniukas ją suprato ir gerai pažinojo, kad Les-

lės pasaulis traukė Džesą.

Diskusija

Kaip reikėtų pranešti žinią apie skaudžią

netektį? Kas ir kaip gali padėti, paguosti ne-

tekties akivaizdoje? Į kokių sričių profesio-

nalus galima kreiptis pagalbos išgyvenant

netektį ar padedant ją išgyventi artimam

draugui?

17. Kaip manote, ar Džeso prisipažinimas, kad bijo

šokti per upelį, būtų pakeitęs Leslės planus eiti į

svajonių mišką?

18. Ar, jūsų nuomone, Džesas gali save kaltinti, kad

nebuvo kartu su Lesle nelaimės valandą? Kodėl

taip manote?

19. Visuose šiame skyriuje skaitytuose tekstuose

kalbama apie sunkumus, išbandymus, su ku-

riais susiduria vaikai. Kuriuose tekstuose vaikai

su jais bando susidoroti savarankiškai, o kuriuo-

se ieško pagalbos? Kaip išbandymai pakeičia

vaikus?

Kūrinys

Veikėjas

(vaikas)

Patiriamas

išbandymas

Kaip (savarankiškai ar kam

nors padedant) mėginama

įveikti išbandymą

Kaip išbandymas paveikia /

pakeičia veikėją

Kaip ir ką gebu

Turiu labai

pasistengti

Vidutiniškai

Gerai

Puikiai

Atpažįstu realistišką ir

fantastinį vaizdavimo būdą.

Remdamasis tekstu paaiški-

nu, kaip kuriamas tikroviškas

pasakojimas.

Apibūdinu pasakojimo

sandarą: įvardiju pasakojimo

dalis – užuomazgą, veiksmo

eigą, kulminaciją, atomazgą.

Įvardiju ir apibūdinu

eilėraščio lyrinį subjektą.

Apibūdinu veikėjus: išvaizdą,

charakterį, vertybes ir

paaiškinu, kaip vieni veikėjai

yra susiję su kitais.

Kuriu pasakojimą apie

mėgstantį rizikuoti draugą

ar draugę, taikydamas žinias

apie pasakojimo sandarą.

Įsivertiname

Literatūra 7 klasė • I dalis

88

Aptariame tekstą

1.1. Kieno vardu kalbama?

1.2. Iš ko galima suprasti, kas yra lyrinis subjek-

tas ir kiti, kurių vardu kalbama? Kokie veiks-

mai išvardijami?

1.3. Iš kokių detalių galima spręsti, kur ir kada

tai vyksta?

1.4. Kaip manote, ar skanėstų valgymas įpras-

tas dalykas tokiomis aplinkybėmis? Kodėl

šiuo atveju svarbi nuoroda, kad valgoma

prie krosnelės?

1.5. Kaip mandarino valgymas susiejamas su

vaikyste? Ar galima sakyti, kad jų valgymo

epizodas tarsi nukelia į vaikystę?

1.6. Kaip pasikeičia kalbėjimo būdas šeštoje ei-

lutėje? Kuriuo asmeniu prabylama?

1.7. Apie ką pagalvoja lyrinis subjektas? Kas ga-

lėtų būti tas „tu“, į kurį kreipiamasi? Ar tai

galima pavadinti kario vizija?

2.1. Į kokią erdvę ir kaip persikeliama 2 epizode?

2.2. Kaip pasikeičia kalbėjimo būdas? Ar toliau

kalbama apie save, ar tęsiasi kalbėjimas

„mes“ vardu, ar konstatuojami įvykiai žvel-

giant į juos iš šalies?

2.3. Antroje posmo eilutėje moteris pavadinama

„vietine“. Ką iš to suprantame apie karius?

2.4. Kuo svarbus ir ypatingas moters kreipima-

sis į sūnų? Kaip tai susiję su paskutinėmis

pirmo posmo eilutėmis?

3.1. Kieno vardu kalbama trečiame posme?

Kokį šiame eilėraštyje jau naudotą kalbėji-

mo būdą tai primena?

3.2. Kaip paaiškintumėte paskutiniame posme

įvardytą veiksmą „ir visi mes / atsigręžėm”?

Ar tai visus tame kambaryje esančius karius

aplankiusi vizija? Ką ji sako apie karius, jų

amžių, tarpusavio santykius, bendrą patirtį?

Apibendriname

1. Surašykite eilės tvarka kalbėjimo būdo poky-

čius šiame eilėraštyje ir aptarkite lyrinio subjek-

to santykius su greta esančiais bendražygiais.

2. Surašykite eilės tvarka eilėraštyje minimus (re-

alius ar įsivaizduojamus) erdvės pokyčius. Pra-

dėkite nuo to, ką galima numanyti – erdvė, iš

kurios ateinama į frontą, erdvė prieš įeinant į

namus, kur bus nusisegamos liemenės ir t. t.

3. Į du stulpelius surašykite tai, kas susiję su rea-

lybe šiame eilėraštyje ir kas susiję su lyrinio su-

bjekto ir kitų karių įsivaizdavimu (tai, ką vadino-

me vizijomis). Pagalvokite, į kurį stulpelį reikėtų

įrašyti „mandariną“.

4. Aptarkite perkeltinę žodžio „mandarinas“ reikš-

mę šiame eilėraštyje. Ką jis primena kariui?

5. Šiame eilėraštyje minimos pirštinės ir krosnelė.

Koks vaidmuo skiriamas šalčio ir šilumos prieš-

priešai? Kokiu metų laiku galėjo vykti eilėrašty-

je minimi veiksmai?

6. Kas vienija visus, esančius kambaryje? Kaip ma-

note, kodėl?

7. Kodėl atsigręžimas į moters, šaukiančios sūnų,

balsą toks svarbus kambaryje susirinkusie-

siems?

8. Grįžkime prie „mes“, kurių vardu kalbama. Kas

jie yra eilėraščio pradžioje ir kuo jie tampa ei-

lėraščio pabaigoje? Kas iš tikrųjų čia susirinku-

siuosius labiausiai sušildo?

9. Kas susieja susirinkusiuosius kambaryje? Kaip

tai padeda suprasti eilėraščio autoriaus biogra-

fijos faktai?

10. Kaip eilėraštis gali būti perskaitytas nežinant

parašymo aplinkybių ir kaip žinant autoriaus

gyvenimo kontekstą?

Kuriame tekstą

Daugelyje skaitytų tekstų kokie nors daik-

tai (sidabrinis asiliukas, mandarinas) ar vietos

(miškas) veikėjams sukelia prisiminimus ar

tam tikrus vaizdinius, kurie padeda išgyventi

realybę. Sugalvokite ir aprašykite tokią situ-

aciją, kai koks nors daiktas ar konkreti vieta

iš realybės nukelia į prisiminimą ar į kokią įsi-

vaizduojamą erdvę. Rašydami galvokite, ko-

dėl toks persikėlimas yra svarbus.

Kalbėjimas

„mes“ vardu

.........

.........

.........

.........

.........

.........

.........

Realybė

Įsivaizdavimas

Skaičius, žymintis teksto

epizodą, susijusį su pateikiamu

klausimu

Klausimai, kviečiantys

diskutuoti, išsakyti

savo nuomonę

Teksto kūrimo

(raštu ar žodžiu)

užduotys

Klausimai, padedantys

plačiau ir nuodugniau

aptarti tekstą

Užduotys, skatinančios

pasidomėti ir sužinoti

daugiau

Įsivertinimo

lentelė

42

43

Literatūra 7 klasė • I dalis

Kai susiduri su sunkumais • 1 skyrius

prie stalo ir spoksojo į jį. Mažylės per tele-

vizorių žiūrėjo animacinį filmuką, trumpai

atsigręžė dirstelėti į jį ir tuoj pat vėl nusisuko.

Jis atsisėdo ant suolo. Mama pastatė prie-

šais kupiną lėkštę blynų. Džesas neprisiminė,

kada paskutinį kartą ji kepė blynus. Užsipylė

sirupo ir pradėjo valgyti. Blynai buvo baisiai

gardūs.

– Tau visai nesvarbu, ar ne? – Brenda, sė-

dinti priešais.

Jis apstulbęs pilna burna stebeilijo į ją.

– Jeigu Džimis Dikas numirtų, aš nė kąs-

nelio negalėčiau nuryti.

Viduje tūnojęs šaltis staiga surakino jį visą.

– Ar tu neužsičiaupsi, Brenda Arons? –

šoko motina, grėsmingai aukštai iškėlusi

mentę.

– Bet, mama, jis čia sėdi ir lyg niekur nie-

ko kemša blynus. Jau būčiau visas akis išver-

kus.

Elė žvilgtelėjo į motiną, paskui į Brendą.

– Berniukai tokiais atvejais neverkia.

Taip, mama?

– Vis tiek nei šis, nei tas taip sėdėti ir ryti

kaip kiaulei.

– Brenda, aš tave įspėjau: jeigu tu neužsi-

čiaupsi...

15

Jis girdėjo jas kalbant, bet jos buvo dar to-

liau negu tas baisus sapnas. Jis valgė, kramtė

ir rijo, o kai mama įdėjo lėkštėn dar tris bly-

nus, suvalgė ir tuos.

Parėjo tėvas ir parnešė pieną. Supilstė į

sulčių butelius ir sustatė į šaldytuvą. Paskui

nusiplovė rankas ir atėjo prie stalo. Eidamas

pro Džesą švelniai uždėjo ranką jam ant pe-

ties. Jis visai nepyko dėl melžimo.

Lyg per miglą Džesas matė, kaip tėvai

susižvalgė, paskui pasižiūrėjo į jį. Motina

griežtai dėbtelėjo į Brendą, tada atsisuko į

tėvą, lyg norėdama įspėti, kad neleistų Bren-

dai prasižioti, bet Džesas tik galvojo, kokie

skanūs blynai ir kad būtų gerai, jeigu mama

dar kelis jam įdėtų. Jautė, kad daugiau prašyti

nereikia, tačiau nusivylė, kai mama jų neįdė-

jo. Tada pagalvojo, kad turi pakilti nuo stalo,

bet nelabai žinojo, kur eiti ir ką daryti.

– Mudu su mama ruošiamės eiti pas kai-

mynus pareikšti užuojautos, – pasakė tėvas.

Patylėjęs atsikrenkštė ir pridūrė: – Manau,

tau irgi derėtų nueiti. – Jis vėl nutilo. – Juolab

kad tu geriausiai mergaitę pažinojai.

Džesas bandė suprasti, ką tėvas jam sako,

bet negalėjo.

– Kokią mergaitę? – sumurmėjo jis, žino-

damas, kad nereikia to klausti.

Elė su Brenda išsižiojo iš nuostabos.

16

Tėvas pasilenkė per stalą ir uždėjo savo

didelį delną Džesui ant rankos. Paskui sune-

rimęs žvilgtelėjo į žmoną. Ši stovėjo skausmo

sklidinomis akimis ir tylėjo.

– Džesai, tavo draugė mirė. Turi suprasti.

Džesas ištraukė ranką iš tėvo delno ir at-

sistojo.

– Žinau, kad tai nelengva, – palydėjo jį

tėvo žodžiai, kai jis ėjo į miegamąjį.

Džesas grįžo iš ten apsivilkęs striukę.

– Tu jau pasiruošęs? – pašoko iš vietos tė-

vas.

Motina nusirišo prijuostę ir susiglostė

plaukus. <...>

Aptariame tekstą

1. Ką veikia Džesas ir Leslė? Kokia nuotaika juos

apėmusi ir kodėl? [1]

2. Ko norėtų Leslė ir kaip į tai reaguoja Džesas? [1]

3. Papasakokite, kaip vaikai ruošiasi išeiti. Kodėl

jie suabejoja, ar imti skėtį? [2]

4. Perskaitykite vaidmenimis vaikų pokalbį su

Leslės mama Džude. Apie ką ir kaip jie kalbasi?

Kaip suprantate Leslės žodžius „sunkus metas“

ir kam jie skirti? [2]

5. Kaip manote, kodėl šūktelėjusi „o!“ Leslės mama

nubėgo į savo kambarį ir ėmė rašyti mašinėle?

Kaip tai ją charakterizuoja? [2]

6. Ką Džesas pagalvoja apie savo mamą, lyginda-

mas ją su Leslės mama? Kaip manote, kuo užsi-

ima Leslės mama Džudė? [3]

7. Kodėl Džesas apsisprendžia eiti basas? Kaip ir

kodėl tuomet pasielgia Leslė? [3]

8. Kaip Leslei ir Džesui sekėsi keliauti prie upelio? [4]

9. Ką pamato vaikai, pribėgę upelio krantą? Su

kuo palyginamas šis vaizdas? Kodėl? [4]

Tyrimas

Pasidomėkite, kokį kelią jūroje buvo prasky-

ręs Mozė. Kur apie tai rašoma?

10. Ką ir kaip ištaria Leslė, išvydusi patvinusį upelį? [4]

11. Kaip jaučiasi ir kuo suabejoja Džesas, visa tai

matydamas? Kaip į tai atsako Leslė? [4]

12. Kaip Leslė ruošiasi šuoliui per upę? Kaip jos

šuolį stebi Džesas? [5]

13. Papasakokite Džeso vardu (pirmuoju asmeniu),

kaip jam sekėsi peršokti upę. [5]

14. Kodėl Leslės akys spindi? Kaip ji vadina Džesą ir

vietą, į kurią jie persikėlė? Kaip Leslės žaidimą

priima Džesas? [5]

15. Kokių nepatogumų patiria Džesas kitomis lie-

tingomis dienomis Terabitijoje? Koks jausmas jį

užvaldo? [6]

16. Kaip nusiteikusi šiomis dienomis Terabitijoje

lankosi Leslė? [6]

17. Pradėjus labai smarkiai lyti, Leslė išsako savo

mintį apie jųdviejų karalystę. Kokia ta mintis? [6]

18. Ką ir kaip atsako Džesas? Kodėl jis čia pat pasi-

gaili taip pasielgęs? [6, 7]

19. Ką pasiūlo Leslė, tęsdama savo žaidimą? Ką ir

kaip šįkart jai atsako Džesas? [7]

20. Kokiais žodžiais ir kokiu tonu Leslė kreipiasi į gi-

rios dvasias? [7]

21. Kaip elgiasi Džesas ir ką jaučia iš tikrųjų? [7]

22. Kaip šis epizodas charakterizuoja Leslę? [7]

23. Kuo patenkinta Leslė? Kokia būsena ją yra apė-

musi? [8]

24. Kodėl Džesas jaučiasi esąs nevertas būti Tera-

bitijos karaliumi? Kaip berniukas save drąsina,

šokdamas per upelį ir grįždamas namo? [8]

25. Kaip suprantate, kodėl Džesas panoro apkabin-

ti Leslę? [8]

26. Dėl ko labiausiai graužiasi Džesas, mąstydamas

apie savo baimę? Ką jis galvoja apie Leslę? [9]

27. Kokią žinią Džesui praneša tėvas? Kaip jis elgiasi

kalbėdamas? [10]

28. Kaip Džesas priima žinią apie Leslės mirtį? Kaip

elgiasi kiti šeimos nariai? [10]

29. Kodėl, jūsų manymu, Džesas leidžiasi bėgti? Ką

jis įsivaizduoja bėgdamas? [10, 11]

30. Pakomentuokite Džeso ir tėvo elgesį, jų savijau-

tą. [11]

31. Ką mato, girdi ir jaučia Džesas, pabudęs iš miego?

Kokia jam pasirodo žinia apie Leslės mirtį? [12]

32. Dėl ko Džesas save kaltina ir apie ką svajoja?

Kokius pokalbius su Lesle kuria savo galvoje?

[12, 13]

33. Kokią paslaptį Džesas nori pasakyti Leslei? [13]

34. Kuo Džesas laiko žinią apie Leslės mirtį? [13]

35. Kokia pirma mintis išgąsdina ryte pabudusį

Džesą? Kas ir kaip jį nuramina? [14]

36. Kodėl, jūsų manymu, tėvai nekaltina Džeso dėl

nepamelžtos karvės? [14]

37. Kuo ir kaip sesuo Brenda kaltina blynus valgantį

Džesą? Kaip į jos žodžius reaguoja mama? Kaip

brolio elgesį įvertina Elė? [14]

38. Kaip namiškių kalbos ir elgesys veikia Džesą?

Ką jis atsako į tėvo žodžius apie užuojautą, kurią

derėtų pareikšti kaimynams? [15]

39. Kas kelia nerimą tėvui? Ką ir kodėl jis ištaria? [16]

40. Kaip pasielgia Džesas? [16]

Apibendriname

1. Kuriuo asmeniu pasakojama? Kurio veikėjo

mintis ir veiksmus dažniausiai komentuoja pa-

sakotojas? Kaip manote, kodėl?

2. Kuriuo metų laiku vyksta ištraukų veiksmas?

3. Apibūdinkite vietas, kuriose vyksta veiksmas.

Kuri veiksmo vieta aprašoma išsamiausiai ir ti-

kroviškiausiai?

4. Šiame pasakojime sugretinami du pasauliai –

kasdienis ir susikurtasis, įsivaizduojamasis. Ko-

kia riba juos skiria ir kaip ją reikia įveikti? Pri-

siminkite pasakas ir kitas fantastines istorijas.

Kaip veikėjai persikelia į kitą pasaulį (pavyz-

džiui, kaip į Veidrodžio karalystę patenka Alisa)?

5. Apibūdinkite Leslės mamą Džudę ir Džeso šei-

mą (tėvą, mamą, seseris). Išrinkite kiekvieną iš

šių veikėjų apibūdinančias frazes.

Veikėjas

Citata

Leslės mama Džudė

Džeso tėtis

6. Charakterizuokite Džesą ir Leslę. Atkreipkite

dėmesį į jų elgesį, žodžius ir mintis. Kuo jie pa-

našūs ir kuo skiriasi?

7. Džesas ir Leslė draugauja, daug laiko būna kar-

tu, bet jie kilę iš skirtingos aplinkos. Kuo skiriasi

jų aplinka, kokią įtaką ji daro vaikų poelgiams?

Kuo Leslė panaši į savo mamą? Į ką panašus

Džesas?

Džesas

Leslė

Aptariant eilėraščius, klausimų numerius sudaro du

skaičiai: pirmasis nurodo posmą, apie kurį kalbama,

antrasis – tam posmui skirto klausimo numerį

Klausimai atidžiam

teksto skaitymui

10

Ką turėtumėte išmokti?

y

Atpažinti realistišką ir fantastinį vaizdavimo būdą.

y

Remiantis tekstu paaiškinti, kaip kuriamas tikroviškas pasakojimas.

y

Apibūdinti pasakojimo sandarą: įvardyti pasakojimo dalis – užuomazgą, veiksmo eigą,

kulminaciją, atomazgą.

y

Įvardyti ir apibūdinti eilėraščio lyrinį subjektą.

y

Apibūdinti veikėjus: išvaizdą, charakterį, vertybes ir paaiškinti, kaip vieni veikėjai yra

susiję su kitais.

y

Kurti pasakojimą apie mėgstantį rizikuoti draugą ar draugę, taikant žinias apie pasako-

jimo sandarą.

1 skyrius

Kai susiduri su sunkumais

e-lankos.lt/xko2

Skyriaus įvadas

Kartais apie save, savo gyvenimą ir galbūt visą pasaulį šį tą esmingo suprantame

patekę į keblią padėtį su artimiausiais žmonėmis – tėvais. Augdami vaikai dažnai maiš-

tauja prieš tėvų siūlomą tvarką ar net gėdijasi jų. Tačiau prabėgus laikui, apsvarsčius

tai, kas nutiko, jų požiūris į tėvus gali ir pasikeisti. Kartais apie save šį tą suprantame su-

sidūrę su draugais ar kitais ne tokiais artimais žmonėmis. Kiekvienas esame ypatingas,

o savąjį ypatingumą ypač aiškiai pamatome stovėdami prieš kitą – tik bendraudami su

kitais žmonėmis suprantame, kokie esame patys...

O kaip jaučiasi gyvenimo išbandymų patiriantys vaikai? Ypač liūdina artimųjų netek-

tys, tėvų ar kitų artimų žmonių nesupratimas. Susitikimai su nelaimingais, paliegusiais

žmonėmis trikdo, skatina elgtis visai nevaikiškai. O kaip gyventi užkluptam ligų ar tu-

rinčiam negalią? Kaip tuomet neprarasti pasitikėjimo savimi, apginti savo orumą?

Apie visa tai šiame skyriuje kalba įvairūs skirtingų literatūros rūšių, tipų tekstai. Vie-

nuose kūriniuose vaizduojamos konfliktinės situacijos – jose žmogus turi apsispręsti,

koks jis nori būti ir kaip turi gyventi toliau. Kituose tekstuose svarstoma, kokia apskritai

žmogaus gyvenimo prasmė. Dar kituose šie klausimai sprendžiami tiesiog stebint pa-

saulį, įsižiūrint į kitus žmones ir save, susidūrus su neišvengiamais gyvenimo dėsniais.

11

Kaip suprasti?

Šiais metais skaitydami vadovėlyje pateiktus literatūros kūrinius arba jų iš-

traukas aptarsime kelis svarbiausius vaizdavimo būdus. Vienas iš jų – realstiškas

vaizdãvimo bdas. Tai yra toks įvykių ir veikėjų vaizdavimas, kurį skaitytojas lai-

ko tikėtinu, tikrovišku, artimu realiam gyvenimui. Priešingas jam būtų rašymas

apie sugalvotus, įsivaizduojamus, neįtikėtinus dalykus ir tai vadinama fantãstiniu

vaizdãvimo būdù. Bet čia reikia stabtelėti ir pabrėžti vieną svarbų dalyką. Visa

literatūrinė kūryba paremta rašytojo – poeto, prozininko ar dramaturgo – išmone.

Net ir labai tikroviškas pasakojimas, kuriame daug realaus gyvenimo faktų, detalių,

yra rašytojo sukurtas. Rašytojas atsirenka ir pamini tik tuos faktus, detales, kurie

jam atrodo labiausiai tinkantys aprašant kokį nors įvykį, piešiant veikėjo paveikslą,

išreiškiant savo vertybines nuostatas ir pan. Be to, net ir tikroviškiausius gyvenimo

įvykius rašytojas sudėlioja taip, kad pasakojimas būtų intriguojantis, įtraukiantis

skaitytoją, pamažu keliant pasakojimo įtampą iki aukščiausio jos taško – kulmi-

nacijos. Literatūros kūrinyje tikrovė ir išmonė susipina, bet autorius siekia įtikinti

skaitytoją, kad tai, ką jis pasakoja, iš tiesų galėjo įvykti. Visa tai turėdami galvoje

grįžkime prie jau minėtų realistiško ir fantastinio vaizdavimo būdų. Vieni rašyto-

jai labiau mėgsta būtent realistišką vaizdavimo būdą. Jie mano, kad kuo aprašo-

mi įvykiai ar žmonės atrodo artimesni realybei, tuo kūryba yra įtikimesnė, labiau

sudominanti skaitytoją. Kiti autoriai pasakojime drąsiai jungia realaus gyvenimo

įvykius su sapnais, svajonėmis, virtualia realybe.

Aišku, gali kilti klausimas, o ką vadinsime „realiu gyvenimu“, su kuriuo ly-

giname literatūros kūrinyje aprašytus dalykus. Juk vienam skaitytojui tai gali būti

panašu į realybę, o kitam tas pats dalykas atrodys kaip fantazija. Arba gali būti ir

taip, kad veikėjas negali patikėti tuo, kas iš tikrųjų įvyko, nes realybė per daug sle-

gianti (tai matysime Ketrinos Paterson kūrinyje „Tiltas į Terabitiją“).

Realistiškas vaizdavimas priklauso ir nuo pasirinkto pasakojimo būdo. Kai

pasakojama trečiuoju asmeniu, veiksmas ir veikėjai stebimi iš šalies, atrodo, kad

veiksmas tarsi pats vystosi, veikėjai elgiasi savarankiškai ir visa tai kuria tikroviš-

kumo įspūdį. Bet kai pasakojama pirmuoju asmeniu, žvelgiant į aplinką veikėjo

akimis, vaizduojamas pasaulis yra matomas savitai, subjektyviai. Pirmame vado-

vėlio skyriuje pateiktas Aldonos Liobytės apsakymas „Sunki mama“ prasideda to-

kiais žodžiais:

Žmonės sako, kad dabar vaikai sunkūs, o mano sunki mama. Tiesiog nesugyve-

nama. Viskas jai kliūva: palaidi mano plaukai, – sako, kaip urvinio žmogaus, ilgas

mažojo piršto nagas, – sako, žiūrėk, kad akių kam neiškabintum. Pernai mano si-

jonas buvo jai per trumpas, šiemet – ištįsęs. Sako, kad per anksti mados vaikytis, o

man jau trylika metų.

Tokį vaizdavimą vadinsime irgi realistišku, tikrovišku, bet tai mergaitės mato-

mas pasaulis, jos realybė, nesutampanti su mamos požiūriu.

Apie fantastinio ir realistiško vaizdavimo būdų sąlytį plačiau kalbėsime tre-

čiame skyriuje, o antrasis skirtas istoriniam pasakojimui, kuris taip pat gali būti

itin tikroviškas, nes remiasi istoriniais šaltiniais, istoriniais faktais.

12

Literatūra 7 klasė • I dalis

1

V. J. Elze, tu juk lauki sudėtingų klausi-

mų.

Elzė. Aš norėjau, kad kas manęs rimtai

paklaustų. Bet aš maniau, kad tai atsitiks

vėliau, kai jau būsiu suaugusi. Aš mėgstu su

žmonėmis šnekėtis.

V. J. Manai, kad jie yra tau atviri?

Elzė. Aš nebūtinai noriu, kad žmonės bū-

tų man atviri. Aš esu jiems atvira. Ir taip su-

žinau, kas jie yra.

V. J. Na, kaipgi?

Elzė. Na, paprastai. Aš neužduodu iš kar-

to jiems klausimų apie kosmosą ir Dievą. Aš

kalbu su jais apie paprastus dalykus.

V. J. Kodėl vaikai yra atviri pasauliui?

Elzė. Vaikai yra naivūs. Ir suaugusieji yra

naivūs. Bet jie galvoja, kas jiems iš to bus, ge-

riau ar blogiau. Suaugusieji kaip lapės. Vaikai

nemąsto. Vaikai sako tiesą.

V. J. Ir Elzė nemąsto?

Elzė. Aš mąstau. Yra žmonių, kurie sako,

bet taip pagiežingai: tu viduje esi suaugusi,

bet slepiesi po vaiko kailiu. Iš dalies tai yra

tiesa. Bet aš norėčiau kitaip suformuluoti. Aš

esu vaikas. Aš nesislepiu po jokiu kailiu.

1 Mobilùs (šnekamosios kalbos žodis) – mobilusis telefonas.

V. J. Turbūt girdėjai, kad šiuolaikiniai

žmonės labai nusivylę savimi.

Elzė. Jie nesupranta, kad yra įdomūs. Jie

nusivylę savo paviršiumi.

V. J. O kas yra paviršius?

Elzė. Žmonės labai rūpinasi, kaip gražiau

apsirengti, skaniau pavalgyti. Kai kiti sako:

aš negaliu gyventi be ledų ir mobilaũs1,tai aš

sakau: aš negaliu gyventi be oro.

V. J. Be oro?

Elzė. Ir dar be knygų.

V. J. Mėgsti skaityti?

Elzė. Labai, labai, labai mėgstu. Gal pen-

kerių metų pradėjau mėgt skaityti.

V. J. Taip anksti išmokai?

Elzė. Į mokyklą atėjau jau mokėdama.

Mane tėtis mokė skaityti. Jis buvo bedarbis,

turėjo laiko. Tada pamėgau skaityti. Man pa-

tikdavo paveikslėliai, bet gilintis pradėjau ne

taip seniai.

V. J. Ką reiškia – gilintis?

Elzė. Matyti ne tik žodžius, bet ir kai ką

daugiau. Žiūrėti, kas tarp eilučių.

V. J. Ar dėl to gilinimosi ir norėtum būti

mokytoja?

1. Kalbėtis, kad išliktum

Lietuvių prozininkė, dramaturgė, aktyvi visuomenės veikėja Vanda Juknai-

tė gimė 1949 m. Papiliuosè (Rõkiškio r.), Vlniaus universitete studijavo lietuvių

kalbą ir literatūrą. Dirbo mokytoja, dėstytoja, vedė autorinę radijo laidą „Rizika

gyventi“. 2008 m. rašytojai už „santūrų humanizmą ir literatūros lauko išplėtimą“

įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija.

Knygoje „Tariamas iš tamsos“ pateikiami pokalbiai su ypatingo likimo vai-

kais. Skaitydami vieną iš šių pokalbių, atkreipkite dėmesį į dviejų pašnekovių –

šeštokės mergaitės ir rašytojos, dėstytojos – bendravimą, pokalbio rutuliojimąsi. Kokiu būdu aiškinamasi,

kas gyvenime svarbiausia?

Tariamas iš tamsos

Elzė

Vlniaus „Gabijos“ gimnazija, 6 kl.

13

Kai susiduri su sunkumais • 1 skyrius

Elzė. Pirmas dalykas, man patinka mano

lietuvių mokytoja, aš norėčiau sekti jos ke-

liais. Ir dar man labai patinka lietuvių kalba.

Aš norėčiau ją dėstyti ir kad vaikams patiktų.

V. J. Kaip žinai, visi dabar pasimaišę dėl

anglų kalbos.

Elzė. Kalbai yra labai svarbu skambe-

sys. Anglų kalba labai negražiai skamba. O

lietuvių kalba labai graži, visai nekampuota,

o plaukianti. Man norisi įskiepyti tiems vai-

kams, kuriuos aš mokysiu, tiems, kurie bus

bepamirštantys lietuvių kalbą, kad jie sugrįž-

tų prie jos. Bet mes čia kalbamės apie labai

paprastus dalykus.

V. J. Ar reikėtų gilintis?

Elzė. Taip.

V. J. Bet gali būti sunku.

Elzė. Jeigu ką, aš neatsakysiu.

2

V. J. Ar tu pati džiaugiesi tuo, kad taip

anksti suaugai?

Elzė. Oi, ne. Aš labai dažnai liūdžiu dėl to.

V. J. Kodėl?

Elzė. Dėl to, kad labai dažnai iš manęs

reikalauja. Sako: Elzyte, mes iš tavęs to nesi-

tikėjom. Jeigu aš būčiau vaikiškesnė, jie nesi-

stebėtų, kad taip kvailai pasielgiau.

V. J. Visi priprato, kad tu labai rimtai į vis-

ką žiūri, ir nebeleidžia tau būti vaiku?

Elzė. Taip būna. Ir dar kartais kai kurie

vaikai ant manęs pyksta. Ne dėl to, kaip aš

mąstau, bet dėl to, kaip į mane žiūri suaugu-

sieji.

V. J. Kiek aš galiu suprasti, taip rimtai į

pasaulį žvelgia žmonės, kurie turi didelių rū-

pesčių.

Elzė. Neturiu aš didelių rūpesčių. Tik la-

bai daug įvykių buvo su artimaisiais, aš bu-

vau jų beveik netekus. Tuo metu, kai tai vyko,

aš labiausiai suaugau. Kažkaip labai buvo

sunku.

V. J. Buvo labai sunku su tuo susitaikyti?

Elzė. Aš anksčiau maniau, kad bloga gali

atsitikti tiktai žmonėms iš filmų. Bet niekada

negalvodavau, kad man gali atsitikti kas nors

negero.

2 Komà – sunki ligonio būklė, kai jis netenka sąmonės, išnyksta dirgiklių sukeltos reakcijos, sutrinka kitos gy-

vybinės funkcijos.

V. J. Kas tau padėjo tada? Kaip tu gelbė-

jaisi?

Elzė. Kai buvo visokių blogybių?

V. J. Taip.

Elzė. Kai buvo labai blogai tėčiui ir kai

mamai, labai daug bendravau su Dievu.

V. J. Tu melsdavaisi?

Elzė. Taip. Bet ne paprastom maldom

„Tėve mūsų“. Savo maldom.

V. J. Kas yra savo maldos?

Elzė. Šiaip, pokalbiai, paprasti, labas...

V. J. Kodėl tau atrodė, kad į Dievą reikia

kreiptis būtent taip?

Elzė. Aš kalbėjau, kad man būtų lengviau.

Tiesiog norėjau pašnekovo.

3

V. J. Elze, ką vaikai galvoja apie mirtį?

Elzė. Apie savo?

V. J. Na, kai sirgo mama ir tėtis.

Elzė. Man atrodo, kad mirtis yra ne pa-

baiga. Kai mirsiu, man nebus blogiau. Bus

blogiau tiems, kurie liks, nes jiems bus gai-

la. Mano tėtis, kai buvo kòmoj2, jis sapnavo

labai gražius sapnus. Sapne jis suprato, kad

yra komoj. Jis sapnavo mane. Aš žinau, kad

aš jam labai brangi. Gal brangiausia. Man

atrodo, žmogus mirdamas išsineša atvaizdą

mylimų žmonių ir jį visada ten turi. Man taip

atrodo. Kaip sapną.

V. J. Dauguma suaugusiųjų bijo mirties.

Elzė. Dauguma žmonių bijo mirties dėl

labai materialių dalykų. Bijo, kad nespės

baigti savo darbų, kad paliks čia savo šeimą.

O aš manau, kad mirties visai nereikia bijoti.

V. J. Taip manai?

Elzė. Nereikia bijoti, nes tave pasitiks

Dievas. Ir lauki susitikimo su Juo, kaip su

draugu.

V. J. Kaip tu suprastum užduotį: pačiam

išreikšti savo žmogišką esmę?

Elzė. O Dieve! Aš niekada nebūčiau pa-

galvojus. Gal tai reiškia suprasti gyvenimą.

Atsiduoti gyvenimui.

V. J. Ką reiškia atsiduoti gyvenimui?

14

Literatūra 7 klasė • I dalis

Elzė. Reikia būti labai aktyviam ir stumtis

į priekį. Nežinau, ar aš teisingai svarstau. Jei

nėra pagalbos, reikia pačiam visom keturiom

stumtis į priekį. Ir būti savimi.

4

V. J. Ar žmogaus gyvenime būna daug

momentų, kai turi iki galo pasikliauti vien

savimi?

Elzė. Beveik kiekvieną dieną mums yra

galimybė patiems išspręsti savo reikalą arba

pasirinkti kito žmogaus pagalbą. Dažniausiai

mes renkamės pagalbą.

V. J. Kaip manai, kodėl?

Elzė. Daug lengviau išspręsti su kitu

žmogum. Todėl, kai liekame vieni, labai su-

glumstame, nes nebūname įpratę likti vieni.

V. J. Kaip tu išmokai būti viena?

Elzė. Kartais būna situacijų, kai atrodo,

kad imsi kito žmogaus ranką, bet staiga susi-

imi. Ir pagalvoji: dar ne taip blogai, kad man

reikėtų pagalbos, nors būna be galo blogai.

Žinau, kad bus tokių sunkių dalykų, kai nie-

kas kitas man nebegalės padėti. Ir aš susitvar-

dau, kad užsiauginčiau savo pačios gyvenimą.

Kad pajėgčiau būti viena, kai jau nebeturėsiu

žmonių, kurie norėtų man padėti.

V. J. Ar tave trikdo, kai suaugę žmonės

nesusitvardo, nesugeba susiimti, kaip tu sa-

kai?

Elzė. Ne, manęs netrikdo. Aš su malonu-

mu iš karto imuosi jiems padėti.

V. J. Kaip?

Elzė. Dažnai žmogui labai padeda pokal-

biai. Ir labai gera yra išsiverkti, netgi vaikui.

Ir aš mėgstu būti ta, su kuria pasikalba ir ant

kurios peties išsiverkia. Taip aš ir padedu.

Kartais to užtenka.

V. J. Kiti tokius žmones laiko labai sti-

priais, bet man kartais atrodo, kad aš pati

visą gyvenimą tokiu būdu mėginau paslėpti

savo silpnumą.

Elzė. Kokiu būdu?

V. J. Leisdama išsiverkti ant mano peties.

Elzė. Aš iš tikrųjų jaučiuosi stipri. Aš ne-

noriu girtis. Kartais ir man užeina silpnumo

akimirkų. Ir dėl to aš visiškai suprantu tuos,

kuriems būna bėda. Kartais ir pati, būdama

3 Dti (žargono žodis) – pasakyti.

kuo stipriausia, prieinu prie ko nors ir prade-

du verkti.

V. J. Tokie dalykai žmones gali išgąsdinti.

Elzė. Aš labai valdausi visą laiką. Kiti iš-

sikrauna kasdien zyzdami ir verkšlendami, o

man taip elgtis gėda. Ir kartais, kai jau pra-

trūkstu, tada išsigąsta visi. Aš laikau savyje

ir galiausiai nebeištveriu. Mano pratrūkimas

būna arba didžiulis verksmas, arba didžiulis

pyktis, ir tai yra labai blogai. Aš tą pripažįstu.

Tada atsiliepia visi. Tada jie man padeda.

V. J. Tu kalbi apie tai, kad žmogus gyvena

tarp žmonių ir mes vieni su kitais esame labai

susiję. Kaip manai, kodėl žmonės taip dažnai

apsimeta, kad jie gali apsieiti be kitų?

Elzė. Vien todėl, kad jie ne-ga-li.

V. J. Vien todėl, kad jie negali apsieiti be

kitų?!

Elzė. Na, aš čia dėjau3...

5

V. J. Ar besąlygišką kito žmogaus vertin-

gumą tau atskleidė mirties artumas?

Elzė. Palaukit, tuoj suvoksiu. Pakartokit

su visais tais žodžiais.

V. J. Ar žmogaus besąlygišką vertę tau at-

skleidė mirties artumas?

Elzė. Taip. Taip visą laiką būna. Kai jau

mirtis arti, tik tada supranti, ko vertas kitas

žmogus. Bet aš ir taip jaučiu, ko žmonės ver-

ti. Net jei ir ne tas mirties artumas, aš vis tiek

labai juos reikšminu.

V. J. Dėl ko?

Elzė. Pirmiausia aš galiu pasikalbėti su

pačia savimi. Paskui su Dievu. O po to su

žmonėmis. Tai jeigu ne žmonės, trečio pa-

šnekovo ir nelieka.

V. J. Vis dėlto ar tu nepavydi kitiems vai-

kams, kad jie gyvena daug paprasčiau?

Elzė. Kartais pavydžiu.

V. J. Kokie tie kartai?

Elzė. Pavydžiu tada, kai suaugusieji,

mums, visiems vaikams, padarius ką nors

bloga, žiūri į mane.

V. J. O ar tu nepavydi suaugusiems žmo-

nėms, kurie apie tokius dalykus, kaip tu, net

nesusimąsto?

15

Kai susiduri su sunkumais • 1 skyrius

Elzė. Ne, man jų gaila. Nes jie jau suaugę,

o dar negalvoja.

V. J. Ar manai, kad žmonės negalvoja to-

dėl, kad nepatiria tokių dalykų?

Elzė. Jie gali būti patyrę ką nors panašaus,

bet, kai viskas gerai baigiasi, jie viską pamirš-

ta. Ir Dievą. Ir tai, kad įvyko stebuklas.

V. J. Kodėl tu nepamiršti?

Elzė. Todėl, kad tai yra pamoka. O pamo-

kų nereikia pamiršti.

V. J. Kodėl svarbu suprasti, kad gyveni?

Gyveni, ir tiek. Ar to neužtenka?

Elzė. Manau, jei nesuprasi, kad gyveni,

tai pusė gyvenimo vertės dings. Aš manau –

ar vaikai, ar suaugę – net ne visi supranta,

kad jie nesupranta, kas yra gyvenimas.

V. J. O kas jis yra?

Elzė. Kas yra gyvenimas? Gyvenimas yra

vienas labai labai neilgas laiko tarpas. Kaip

kokia viena pamoka. Vieni žmonės tą pamo-

ką išmoksta, kiti ne.

V. J. O ko žmogus per savo labai trumpą

gyvenimą turi išmokti?

Elzė. Žmogus turi išmokti... Aš bijau, kad

labai kvailai pasakysiu.

V. J. Pagalvok, ko tu pati jau išmokai.

Elzė. Reikia išmokti kantrumo. Reikia iš-

mokti nepasiduoti. Išmokti suprasti, kas esi

pats, kas yra draugai, šeima.

V. J. O kažkodėl atrodė, kad tu imsi ir taip

paprastai pasakysi: reikia išmokti mylėti gy-

venimą.

Elzė. Tai rodo, kad aš esu vaikas.

V. J. Kodėl taip pasakei?

Elzė. Vaikas per daug stengiasi, kaip čia

geriau atsakyt. O suaugęs žmogus svarbius

dalykus pasako ramiai.

6

V. J. Mylėti yra svarbiausia?

Elzė. Taip.

V. J. Ar meilė yra tai, kas žmogui duota?

Ar jos taip pat reikėjo išmokti?

Elzė. Meilės vaikas išmoksta, jei yra jį

mylinčių žmonių. Aš meilės išmokau.

V. J. Atrodo, tu turėjai nuostabius moky-

tojus.

Elzė. Mane stebino tai, kad mano tėvai

buvo pasiryžę pasveikti, kad jie kovojo. Aš

verkdavau, o mano mama sakydavo: neverk,

Elze, aš pasveiksiu, viskas bus gerai. Nors

visi sakė, kad ji nepasveiks. Ir tėtis, kai gu-

lėjo reanimacijoje, aš net negalėdavau pas jį

užeiti. Negalėdavau su juo šnekėti. Bet kai jis

pasveiko, jis man visą laiką sakydavo: aš pa-

sveikau tik todėl, kad nenorėjau nuvilti tavęs.

Ir todėl aš didžiuojuosi jais.

V. J. Dabar manoma, kad kančia labai nu-

skriaudžia žmogų.

Elzė. Kančia? Tik tada žmogus supranta,

kas yra laimė, kai būna patyręs kančią.

V. J. O kas yra laimė?

Elzė. O laimė... Laimė yra (rašykit, dvi-

taškis): meilė, draugystė, artimieji. Va, tokie

dalykai.

Aptariame tekstą

1. Kokiu klausimu rašytoja V. Juknaitė pradeda

pokalbį su Elze? Kaip manote, kodėl būtent

toks pirmas rašytojos klausimas? [1]

2. Kuo, anot Elzės, panašūs ir kuo skiriasi vaikai ir

suaugusieji? [1]

3. Ką apie Elzę sako kai kurie žmonės ir kaip ji pati

apibūdina save? [1]

4. Ką į klausimą apie šiuolaikinių žmonių nusivyli-

mą savimi atsako Elzė? Paaiškinkite šią jos min-

tį. [1]

5. Papasakokite, kada ir kaip Elzė išmoko skaityti,

kaip keitėsi jos požiūris į knygas, kuo ir kodėl ji

norėtų tapti. [1]

6. Kaip baigiasi pokalbis apie paprastus dalykus?

Kaip manote, kodėl būtent šitaip? [1]

7. Kokiu klausimu pradedamas pokalbis apie ne-

paprastus, t. y. sudėtingus, dalykus? Ar, jūsų

nuomone, šis klausimas išties sudėtingas? [2]

8. Kaip ir kodėl jaučiasi Elzė dėl to, kad anksti su-

augo? Kada ji labiausiai suaugo? [2]

9. Kaip mergaitės požiūrį į pasaulį bando aiškinti

V. Juknaitė? Pacituokite. [2]

10. Papasakokite, kaip Elzė gelbėjosi nuo visokių

blogybių. [2]

11. Ką Elzė mano apie mirtį ir kuo remdamasi ji taip

svarsto? Kodėl, anot Elzės, dauguma suaugu-

siųjų bijo mirties? [3]

12. Koks V. Juknaitės klausimas sukelia Elzės nuo-

stabą? Paaiškinkite, kaip suprantate rašytojos

mintį apie užduotį ir kaip ją supranta Elzė. [3]

16

Literatūra 7 klasė • I dalis

13. Ką, anot Elzės, reiškia atsiduoti gyvenimui? Pa-

cituokite. [3]

14. Ką dažniausiai renkasi žmonės, spręsdami pro-

blemas, ir ką stengiasi rinktis Elzė? Kodėl? [4]

15. Ką jaučia ir kaip elgiasi Elzė, matydama nesi-

tvardančius suaugusiuosius? [4]

16. Paaiškinkite V. Juknaitės mintį, kad, leisdamas

kitam išsiverkti ant savo peties, žmogus slepia

savo silpnumą. [4]

17. Kokia jaučiasi Elzė ir kokių silpnumo akimirkų ji

patiria? [4]

18. Kokį klausimą ir kodėl apie žmonių tarpusavio

ryšius V. Juknaitė galiausiai užduoda Elzei? Ką

ir kaip jai atsako mergaitė? Kaip suprantate žo-

džius: „Na, aš čia dėjau...“? [4]

19. Kokį klausimą mergaitė paprašo V. Juknaitę pa-

kartoti ir kodėl? Kaip suprantate šį klausimą jūs

ir ką į jį atsako Elzė? [5]

20. Kodėl Elzei svarbūs žmonės? [5]

21. Ko ir kada Elzė kartais pavydi vaikams? [5]

22. Ką ir kodėl mergaitė jaučia suaugusiems žmo-

nėms? Kuo šiuo požiūriu Elzė skiriasi nuo jų? [5]

23. Ką Elzė sako apie gyvenimą? Kodėl svarbu su-

prasti, kas jis yra? [5]

24. Kokio atsakymo į klausimą apie gyvenimo pa-

mokas tikėjosi V. Juknaitė ir kodėl Elzė atsakė

kitaip? Pacituokite ir paaiškinkite mergaitės

mintį. [5]

25. Kokią mintį savo klausimu apie meilę iškelia

V. Juknaitė? [6]

26. Iš kur išmokstama mylėti? Kaip to mokėsi Elzė? [6]

27. Ką apie kančią žmogaus gyvenime mano Elzė? [6]

28. Kas Elzei yra laimė? Kuo ypatingas paskutinis

jos atsakymas į V. Juknaitės klausimą? [6]

Apibendriname

1. Apibūdinkite Elzę. Kuo ypatingas jos charak-

teris, mąstymas ir kalbėjimo būdas? Atsakymą

pagrįskite citatomis.

Elzės apibūdinimas

Citata

Charakteris

Mąstymas

Kalbėjimo būdas

2. Kas rodo, kad Elzė yra labiau subrendusi už

savo bendraamžius? Kokios ankstyvo Elzės su-

brendimo priežastys ir kas apskritai brandina

jauną žmogų?

3. Kaip Elzė bendrauja su tėvais ir kaip juos vertina?

4. Elzė pasakoja apie verksmą. Kokiais gyvenimo

momentais ji verkia? Ką apskritai reiškia žmo-

gaus verksmas?

5. Iš pokalbio išrinkite sakinius, žodžius, kuriais

kalbama apie būtinybę kalbėtis, turėti pašne-

kovą. Su kuo kalbasi Elzė? Ar galima sakyti, kad

tokiu būdu ji sudėtingame pasaulyje ieško atra-

mos taškų, padedančių gyventi toliau?

6. Elzė ir V. Juknaitė skirtingai nusako, ką svarbiau-

sio reikia išmokti gyvenime. Kuriai iš jųdviejų

pritariate ir kodėl?

7. Pagrįskite, kad šis pokalbis yra negrožinis tekstas.

8. Dar kartą perskaitykite visus V. Juknaitės klausi-

mus. Kurie klausimai, jūsų nuomone, paruošti iš

anksto, o kurie sugalvoti pokalbio metu? Savo

nuomonę pagrįskite, remdamiesi skaitytu po-

kalbiu.

9. Ar rašytojos klausimai atskleidžia jos asmeny-

bę? Kodėl taip manote?

10. Kokias vertybes pasiryžusi ginti Elzė?

11. Ar jūs norėtumėte pabendrauti su Elze? Ko jos

paklaustumėte?

12. Gal jūsų aplinkoje yra žmonių – jaunų ar vyres-

nių, – kurie mėgsta pasikalbėti rimtomis temo-

mis? Papasakokite.

Diskusija

Kaip manote, ar gyvenime kasdien su-

siduriame su rimtais klausimais? Ar juos iš-

spręsti pajėgia tik suaugusieji? Ar žmogaus

gyvenime daug momentų, kai jis turi pasi-

kliauti vien savimi? Kuo dar galima pasitikė-

ti? Kas lemia žmogaus elgesį, jam patekus į

ribinę situaciją?

Tyrimas

Pokalbiai ir interviu

y

Kuo skiriasi pokalbis ir interviu?

y

Perskaitykite kelis pokalbius iš knygų,

žurnalų, interneto svetainių ir patyrinėki-

te, kaip juose reiškiamos mintys.

y

Išklausykite bent vieną tiesiogiai per radi-

ją ar televiziją vykusį pokalbį.

y

Palyginkite žodžiu vykusio ir raštu pateik-

to pokalbių raišką: užduodamus klausi-

mus, pašnekovo reakciją į juos, minčių

dėstymą.

17

Kai susiduri su sunkumais • 1 skyrius

Kuriame tekstą

Išsirinkite du tris įdomiausius V. Juknaitės

klausimus ir užduokite juos savo bendrakla-

siui. Išgirdus pašnekovo atsakymą paskesnis

klausimas gali keistis. Pašnekesį įrašykite mo-

biliuoju telefonu, paskui jį kruopščiai iššifruo-

kite ir tekstą užrašykite.

Atkreipkite dėmesį, kad įrašų negalima

platinti be pašnekovo sutikimo.

2. Akistata su tėvais

Kaip suprasti?

Kiekvienas pasakojimas turi pradžią – joje supažindinama su veikėjais, veiksmo vieta,

laiku, pasakoma, su kokia problema susiduria veikėjai. Ši pasakojimo dalis vadinama užúo-

mazga.

Toliau pasakojimo veikėjai ruošiasi pagrindiniam veiksmui. Jiems gali kas nors padėti

arba trukdyti. Ši pasakojimo dalis vadinama veksmo eigà.

Pagrindinis pasakojimo įvykis vadinamas kulminãcija. Čia pasakojimas pasiekia aukš-

čiausią įtampą. Dažnai tai būna pagrindinio veikėjo kova su didžiausiu savo priešu. Šiuo metu

įvyksta esminis pasakojamos istorijos pasikeitimas, pakinta pasakojimo pradžioje buvusi vei-

kėjų padėtis.

Pasakojimo pabaiga vadinama atómazga. Joje patvirtinama, kad problema išspręsta. Šia-

me etape kokiu nors būdu apdovanojamas pagrindinis veikėjas. Tiesa, atomazgos gali būti

skirtingos – ne visi pasakojimai baigiasi laimingai.

Aldona Liobytė (1915–1985 m.) – prozininkė, dramaturgė, vertėja, gimusi

ir augusi Vlniuje. Už lietuviškus vaidinimus buvo ištremta iš Vlniaus krašto,

kuris tuo metu priklausė Lénkijai. Antrojo pasaulinio karo metais ir pokariu

dirbo aktore. Vėliau buvo Grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo lite-

ratūros redakcijos vedėja. Kadangi palaikė valdžiai neįtinkančius talentingus

rašytojus ir dailininkus, buvo priversta išeiti iš darbo. Rašytoja visą gyvenimą

rūpinosi kitais, garsėjo ne tik kaip aktyvi kultūros veikėja, bet ir kaip rūpestin-

gas, šiltas, šmaikštus ir drąsus žmogus. Ypač rūpinosi vaikais – užaugino ne tik

savus, bet ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių priglaustus našlaičius. Jos kūryboje daug dėmesio skiria-

ma vaikų ir suaugusiųjų santykiams, dažnai kalbama šmaikščiai, į tikrovę žvelgiama su ironija.

Skaitydami apsakymą, atkreipkite dėmesį į aplinkos ir veikėjų aprašymus, jų tarpusavio santykių

kaitą, siužeto sandarą (užuomazgą, veiksmo eigą, kulminaciją, atomazgą).

Atlikę šia užduotį, aptarkite, kuo ypatinga

tokio gyvo, sakytinio pokalbio raiška, ko rei-

kėtų atsisakyti, jei mintis reikštumėte raštu.

Galiausiai suformuluokite, kas būdinga saky-

tinei kalbai, gyvam pokalbiui, ir kuo jis skiriasi

nuo rašomo, t. y. apgalvojamo ir tik tada už-

rašomo teksto.

18

Literatūra 7 klasė • I dalis

Sunki mama

1

Žmonės sako, kad dabar vaikai sun-

kūs, o mano sunki mama. Tiesiog nesu-

gyvenama. Viskas jai kliūva: palaidi mano

plaukai, – sako, kaip urvinio žmogaus, ilgas

mažojo piršto nagas, – sako, žiūrėk, kad akių

kam neiškabintum. Pernai mano sijonas buvo

jai per trumpas, šiemet – ištįsęs. Sako, kad per

anksti mados vaikytis, o man jau trylika metų.

Žiemą vis tikrina, ar užsimoviau šiltas kelnai-

tes. Ir pieną liepia gerti. Virintą. Su greimais4.

Gali sprogti iš padūkimo. Kad turėčiau tėtę,

viskas būtų kitaip. Bet neturiu. Jis gyvas, tik

paliko mudvi seniai, o aš jo beveik neprisime-

nu ir iš nuotraukos tepažįstu: jaunas, aukštas,

šviesiaplaukis. Aš paveldėjau jo ūgį, jau dabar

lygi su mama, o sako, kad būsiu kaip apynių

kartis. Dėl ko jis mus paliko, aš nežinau. Bet

mano klasėje daug tokių pusnašlaičių. Gal

mama ir jį vertė pieną gerti? Klausiau mamą

ne kartą, bet ji atkerta: čia suaugusiųjų daly-

kai, paūgėsi, suprasi. Paūgėjau – ir vis vien

nieko nesuprantu. „Charakteriai nesutiko“, –

tiek mama teprasižiojo. O kad man tėvo rei-

kia – nėmaž nerūpi. Gal aš norėjau, kad tėvas

mane iš darželio namo parsivestų, kad slidė-

mis su manim važinėtų (mama neturi laiko),

kad plaukti išmokytų, kad uždavinį už mane

išspręstų, kad ledų penkias porcijas nupirktų,

– kad būtų toks kaip visi geri tėvai. O ką aš

prie mamos mačiau? Nieko nemačiau. Va-

karais užrišdavo man akis, kad miegočiau,

nes ji ilgai šviesą žibindavo. Mokėsi. Pirma

reikėjo mediciną baigti – mano mama vaikų

gydytoja, o dabar reikia disertaciją5 apginti.

Kam reikia tos disertacijos, aš nežinau, gal tik

jai pačiai, nes man jos nereikia. Ji suėda visą

mamos laiką, mama irzli, nepakanti ir niekur

negali su manim nueiti. Ir pas mus niekas

neateina. Tik kelios mamos draugės gydyto-

jos. Daugiausiai senmergės. Gydytojos neturi

laiko ištekėti. Niekados nebūsiu gydytoja. Kai

aš buvau antroje klasėje, pas mus lankydavosi

toks Jonas. Sėdėdavo kaip pabučiuotas, kaž-

ką pliurpdavo, kavą gerdavo. Jam tai mama,

būdavo, turi laiko. Ir šypsosi nuo ausies lig

4 Gremas – plėvelė ant virinto pieno.

5 Disertãcija – mokslinis darbas, atliekamas ir rašomas tam tikros srities mokslų daktaro laipsniui gauti.

ausies. „Na, palūkėk, išgraušiu aš tave“, – ma-

nau sau. Per Moters dieną atėjo su trim rožėm

(cha cha, kiek rublių paklojo gėlių turgelyje!)

ir saldainių dėžute. Pabučiavo mamai ranką

(cha cha, kaip kine!), o aš nustumta, nereika-

linga rengiu pamokas prie atlošiamo sekcijos

stalo. Žinoma, nieko nerengiu, tik klausausi,

ką jie kalba. O į sąsiuvinį didelėmis raidėmis

rašau: Jonas balvonas, Jonas balvonas... Paga-

liau toptelėjo tam balvonui į galvą, kad kam-

baryje esama dar vieno gyvo daikto, ir priėjo

prie manęs, ir pakišo saldainių dėžutę. Aš

kapt ir įkandau jam į ranką. Oi, kiek triukš-

mo, mama liepė atsiprašyti, aš – nė už ką,

tegu mane gabalėliais sukapoja. Mama apri-

šo jam ranką (tartum koks pasiutęs šuo būtų

įkandęs), ir jis išsinešdino visiems laikams.

2

– Tu bjauri mergiūkštė! – šaukė tada

mama. – Visai į tėvą nusidavusi! Egoistė,

lepūnė ir kandžiojiesi kaip Aidas.

O Aidas – toks šuo, buldogas, gyvena virš

mūsų ir staugia nuo devynių ryto iki šešių va-

karo. Mat šeimininkas palieka jį vieną. O kai

grįžta po darbo, vedasi pasivaikščioti. Tai pir-

mas šuo, kuris nenori su manim draugauti ir

šiepia dantis, kai bandau jį paglostyti. Jis ne-

duoda mamai miegoti po naktinio budėjimo,

jis mamą iš galvos varo. Vadinasi – aš kaip

Aidas! Gerai, tebūnie. Bet Jonas balvonas

daugiau neperžengė mūsų slenksčio. Išgrū-

dau. Mama mane taip pat išgrūda, kada tik

netingi. Mažą išveždavo vasarai su darželiu į

Valãkampius. Tūnodavome ten kaip beždžio-

niukai, nosis įbedę į tinklinį aptvarą, laukda-

vome, kada tėvai pasirodys. Trečiadieniais ir

šeštadieniais. Kitų vaikų, jei ne mama, tai tėtė

ar močiutė, o kartais ir visas erzelynas suva-

žiuodavo su pyragais, apelsinais, saldainiais,

o mano mamai – vis egzaminai ar budėjimas,

tiek ją tematysi. Šniurkščiok sau po antklode,

kol užmigsi. Oi, juodos darželio dienos! Nuo

pailgintos dienos mokykloje su rėksmu išsi-

prašiau. Negaliu maltis kiaurą dieną su tais

pačiais vaikais. Triukšmas toks, kad, jeigu kas

ramesniu balsu į mane prabyla, aš negirdžiu.

19

Kai susiduri su sunkumais • 1 skyrius

Pagausinau mūsų kieme būrį vaikų „su rak-

teliu ant kaklo“. Šitaip vadinasi mūsų karta.

Mama sako, dar nežinia, kas iš mūsų išaugs.

Kas išaugs, tas, bet mes daugiau matėme ga-

tvėje ir kieme, negu sužinojome iš knygų.

3

Vasarą mama išgrūda mane į poilsio sto-

vyklas Ežerliuose ar Giruliuosè. Gerai ten,

visko gana, ir žaidimų, ir draugų, ir laužų su

programomis, bet vakare niekas neapkloja,

neapkamšo ir „labanakt“ nepasako. O kartais

reikia. Įdomu, kaip šįmet mama nusikratys

manim. Į poilsio stovyklą nebevažiuosiu. Ir

į turistinį žygį ne. Pjaus man glandas, nes

dažnai angina sergu, o po to reikia labai

mane pri-žiū-rė-ti! Nes sąnariai, nes širdies

ūžesiai – vis nuo tų glandų. Įdomu, kas ir

kaip mane pri-žiū-rės, jeigu mamai reikia

važiuoti į Kjevą, į kursus. Trims mėnesiams!

Kai sužinojau, prapliupau juoktis.

– Tave linksmina žinia, kad aš išva-

žiuoju? – paklausė mama.

– Ne, tik aš maža sakydavau tokias eiles

darželyje: „Žydi Kivėje kaštonai.“ Niekaip

nemokėjau ištarti „Kjeve“...

Įdomu, ką mama su manim darys?

4

Ir va – staigmena! Ateina laiškas nuo tėtės

(gal pirmas per šimtmetį), o jame parašyta:

„Nijole (toks mano mamos vardas), turiu į

Tave prašymą. Mudu su žmona praleisime

atostogas Palangojè ir mielai paimtume Jo-

vitą (vadinasi, mane!). Man rodos, jai laikas

su tėvu susipažinti ir pabendrauti, o ir mano

žmona maloniai ją kviečia. Manau, kad tu

pasielgsi protingai ir blaiviai, kaip anuomet,

kai mūsų keliai išsiskyrė. Pranešk, kada ir kur

galiu Jovitą pasiimti. Atvažiuosiu mašina.“

Susipažinti? Pabendrauti? Su tėvu? Su

mašina? Ak, mama! Ir aš puoliau jai ant ka-

klo. O, kad ji pasielgtų protingai ir blaiviai!

– Tu labai nori? – paklausė mama ir kar-

čiai nusišypsojo. – Tikiuosi, sugebėsi ten

išsiskalbti savo drabužėlius, susitvarkyti ir

susiadyti puskojines, kad jai neįsipyktum. Ir

nebūsi akiplėša.

– Ak, mam, sugebėsiu. Ir būsiu kaip an-

gelas. O kam – jai? Tai tėtės žmonai? O kaip

man ją vadinti?

6 Alimeñtai – lėšos, kurias pagal įstatymą tėvai moka vaikams išlaikyti.

– Nežinau. Tėtė tau patars. Jis nebuvo blo-

gas žmogus. Klausyk jo. Norėčiau, kad judu

susidraugautumėt. Kiek girdėjau, jis daugiau

vaikų neturi. Tu ir jam vienturtė, kaip ir man.

Užtat ir prisiminė.

– O kas ji man? Pamotė?

– Ne, kodėl gi? Jei būčiau mirusi, tada ji

būtų pamotė, bet tai neįžeidžiamas vardas.

Tik pasakose pamotės piktos, o gyvenime esti

labai gerų. Ne, ne, pamote jos vadinti nedera.

Praminiau ją „mapote“. Kaip Voverytė iš

pasakos, kuri nežinojo, kas tai yra pamotė.

5

Viskas dėjosi nuostabiai sklandžiai – pagal

planą. Operavo mane mamos draugė, po to

rijau springdama grietinėlę, kad tik greičiau

gaučiau pamatyti tėtę – mama jau buvo ten,

„kur žydi Kivėje kaštonai“, o manęs pasiimti

atvažiuos tėtė, tėtė, tėtė... Vis puldinėjau prie

ligoninės lango, spėliodama, kokia bus jo ma-

šina. Gal balta kaip plakta grietinėlė, gal rau-

dona kaip virtas vėžys, gal mėlyna kaip rugia-

gėlė. Labiausiai norėjau, kad būtų balta ir kad

visa klasė matytų, kaip aš sėdu tartum kokia

princesė į savo tėvo mašiną, tiuliais šluodama

asfaltą. O kam tie tiuliai? Dėl gražumo. Dure-

les atveria aukštas, lieknas blondinas, ir visos

man jo pavydi... Atsitiko kitaip. Mašina buvo

žalia kaip žiogas, o tėtė ne toks jau lieknas ir

ne toks jau blondinas, nes poplikis, bet vis

dėlto – mano tėtė. Tikrų tikriausias.

6

Iš pradžių kalba mums nesimezgė, tėtė tik

klausinėjo, o aš atsakinėjau „taip“ arba „ne“,

bet paskui įsikalbėjom apie mano klasę, pa-

žymius, mokytojus, baseiną, atostogas, ką aš

mėgstu ir ko ne – nejučiomis daug ką jam pa-

pasakojau. Tik apie mamą jis nieko neklausi-

nėjo, o aš apie Mapotę. Pasigyriau, kad mama

rašo disertaciją, nes juk ne kiekviena mama

rašo.

– O kam? – paklausė tėtė.

– Reikia, – atrėžiau. – Bus mokslų kandi-

datė ir gaus dešimt rublių daugiau algos. Ir

daugiau žinos. Apie vaikų inkstus.

Tėtė nusišypsojo. Gal jam patiko, kad

mama gaus didesnę algą. Nes alimentų6

mamai jis už mane nemoka. Mama sako:

„Nereikia man jo pinigų, aš pati savo vaiką

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31 32 33 34 35 36 37 38 39 40 41 42 43 44 45 46 47

Made with Publuu - flipbook maker