Inga Gresienė, Gitana Notrimaitė-Muzikevičienė,
Saulius Žukas
Literatūra
Vadovėlis
I dalis
Literatūra 7
Vadovėlis
Inga Gresienė
Gitana Notrimaitė-Muzikevičienė
Saulius Žukas
klasei
I dalis
Vilnius
Inga Gresienė, Gitana Notrimaitė-Muzikevičienė, Saulius Žukas
Literatūra
Vadovėlis 7 klasei, I dalis
Vadovėlis atitinka kalbos taisyklingumo reikalavimus
(Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvada, 2023-07-31, Nr. S2-143 (6.1)
Projekto vadovė Erika Laumytė
Vertintojos: Lina Misiuvienė, Kristina Nugarienė, Živilė Račkauskienė
Redaktorė Elona Makselytė
Viršelio autorė Milda Abraitytė
Dizainerė ir maketuotoja Jurgita Čeberiakaitė
Dailininkė Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė
Išleido UAB „Baltų lankų“ vadovėliai“
Gedimino pr. 28, 01104 Vilnius
+370 5 208 0358
vadoveliai@elankos.lt
www.baltulankuvadoveliai.lt
ISBN 978-609-470-173-3
© Inga Gresienė, 2023
© Gitana Notrimaitė-Muzikevičienė, 2023
© Saulius Žukas, 2023
© Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė, 2023
© Milda Abraitytė, 2023
© „Baltų lankų“ vadovėliai“, 2023
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu,
viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kom-
piuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo
originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai
ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įs-
taigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų
ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar
padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam
skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų
informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
Literatūra 7
Vadovėlis
klasei
I dalis
Turinys
1 skyrius. Kai susiduri su sunkumais
1. Kalbėtis, kad išliktum.......................................................................................... 12
Vanda Juknaitė „Tariamas iš tamsos“ (ištrauka)
2. Akistata su tėvais................................................................................................. 17
Aldona Liobytė „Sunki mama“
3. Ar tikrai esu kitoks............................................................................................... 28
Alanas Maršalas „Aš moku šokinėti per balas“ (ištrauka)
4. Išdrįsti nepaklusti................................................................................................. 35
Nijolė Miliauskaitė-Bložienė „kokia pagela, iš mokyklos grįžti...“
5. Netektis.................................................................................................................. 37
Ketrina Paterson „Tiltas į Terabitiją“ (ištraukos)
Įsivertiname.............................................................................................................. 45
2 skyrius. Akistatos su istorija
1. Kaip suvokti, kas vyksta aplinkui...................................................................... 48
Icchokas Meras „Kai nebenori valgyti“
2. Kai darai daugiau, nei gali.................................................................................. 54
Kimberli Brubeiker Bredli „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“ (ištrauka)
3. Gyvybės kaina...................................................................................................... 69
Sonja Hartnet „Sidabrinis asiliukas“ (ištraukos)
4. Teisė į gyvybę ir laisvę......................................................................................... 78
Lois Lauri „Suskaičiuotos žvaigždės“ (ištraukos)
5. Apie karo patirtis kitaip...................................................................................... 87
Arturas Dronis „Kai nusisegam liemenes...“
Įsivertiname.............................................................................................................. 89
3 skyrius. Kai netenkina dabartis
1. Noriu gyventi amžinai......................................................................................... 92
Natali Bebit „Amžinieji Takiai“ (ištrauka)
2. Kai netenki linksmumo....................................................................................... 96
Džeimsas Kriusas „Timas Taleris, arba Parduotas juokas“ (ištraukos)
3. Kai nusitrina ribos.............................................................................................. 108
Ursula Poznanski „Erebas“ (ištraukos)
4. Kodėl ieškoma paramos?.................................................................................. 117
Ilona Ežerinytė „Sutikti eidą“ (ištraukos)
5. Ar laikytis „išnykusios praeities“?.................................................................... 125
Rebeka Una „Atjunk“ (ištraukos)
6. Kodėl praeities negalima pamiršti?................................................................ 133
Lois Lauri „Siuntėjas“ (ištraukos)
Įsivertiname............................................................................................................ 145
Žodynėlis................................................................................................................. 146
Literatūros šaltinių sąrašas................................................................................... 150
Iliustracijų šaltinių sąrašas.................................................................................... 151
Mieli septintokai!
Šiais metais atidžiai, pamažu skaitydami ir aptardami įvairius tekstus, svarstysime jau-
no žmogaus santykius su artimaisiais, bendraamžiais ir netikėtai gyvenimo kelyje sutiktais
žmonėmis. Kartu su skaitomų kūrinių veikėjais kelsime ir kasdienius, ir gyvenimo prasmės
klausimus, aptarsime žmogiškąsias vertybes, stebėsime, kaip veikėjams pavyksta tas vertybes
atsirinkti ir išsaugoti sudėtingomis asmeninio gyvenimo ir istorinėmis aplinkybėmis.
Literatūros pamokose mokysimės stebėti ir suprasti, kaip kuriamas literatūros kūrinio
pasakojimas: kada siekiant įtaigumo rašoma realistiškai, kada ir kaip pasitelkiami istoriniai
faktai, detalės, o kada ir kaip – fantastiniai elementai, aiškinsimės, kokį įspūdį tai sukuria, kaip
veikia skaitytoją. Skaitydami eilėraščius patirsime, kaip esminius, dažnai net sunkiai įvardija-
mus dalykus galima pasakyti vos keliomis eilutėmis.
Kiekvieno skyriaus pradžioje pateiktas QR kodas – tai nuoroda į skaitmeninius vadovėlio
plėtinius. Jais galima naudotis ir klasėje, ir individualiai.
Visi skyriai pradedami trumpai įvardytais teiginiais, ko mokysimės, – „Ką turėtumėte
išmokti?“. Toliau rasite trumpą įžanginį tekstą „Skyriaus įvadas“, pristatantį to skyriaus temati-
ką. Dar toliau – mūsų tradicinis skyrelis „Kaip suprasti?“. Čia pristatomos naujos sąvokos, pa-
vyzdžiui, „metafora“, „lyrinis subjektas“ ir pan., kurias pratinsimės vartoti aptardami kūrinius.
Kiekvienas skyrius baigiamas įsivertinimo lentele, kurią galima atsispausdinti. Ji pagrįsta
skyriaus pradžioje suformuluotais teiginiais ir kviečia mokinius įsivertinti pažangą – ko jie
išmoko, kokius gebėjimus išsiugdė – keturiais lygiais.
Visi aptariami tekstai kairėje yra sunumeruoti – taip pažymėti epizodai, kad būtų lengviau
dirbti su tekstu. Po kiekvieno teksto pateikiami jį suvokti padedantys klausimai. Jie suskirstyti
į dvi dalis – „Aptariame tekstą“ ir „Apibendriname“.
Pirmoji klausimų ir užduočių dalis – „Aptariame tekstą“. Čia klausimai nėra sudėtingi,
bet jie kviečia atidžiau perskaityti kūrinį, atpažinti svarbias detales, išsiaiškinti sunkiau su-
prantamus žodžius ar posakius. Prie šios dalies klausimų laužtiniuose skliaustuose nurodomi
teksto epizodai, susiję su pateikiamomis užduotimis. Aptariant eilėraščius, klausimų numerius
sudaro du skaičiai: pirmasis skaičius nurodo posmą, apie kurį kalbama, antrasis – tam posmui
skirto klausimo numerį.
Minėti klausimai padeda ruoštis platesniam ir gilesniam teksto aptarimui – antrajai klau-
simų ir užduočių daliai „Apibendriname“. Atlikdami jas būsite kviečiami apžvelgti teksto vi-
sumą, nagrinėti veiksmą, jo aplinkybes, apibūdinti veikėjus, jų santykius, poelgių priežastis ir
pasekmes, nusakyti pasakojimo pobūdį, lyginti tekstus, svarstyti juose keliamas problemas,
vertinti, remdamiesi savo patirtimi. Šioje dalyje klausiama, kokia teksto tema, pagrindinė
mintis, skatinama ieškoti kuo įvairesnių perskaitymo variantų.
Tarp klausimų ir užduočių įsiterpia dvi rubrikos – „Tyrimas“ ir „Diskusija“. Pirmoji kvie-
čia išsiaiškinti sunkiai suprantamas teksto vietas, pasidomėti kūrinio kontekstu, kūrinyje esan-
čiomis užuominomis ir pan. Visos užduotys gali būti atliekamos savarankiškai, dirbant poro-
mis arba grupėmis. „Diskusijos“ rubrika dažniausiai siūlo pašnekesį apie tekste svarstomas
vertybes, kviečia išsakyti savo nuomonę.
Teksto aptarimas dažniausiai baigiamas užduotimi „Kuriame tekstą“. Ši užduotis skatina
kūrybiškumą, argumentuotą savo požiūrio išsakymą tiek raštu, tiek žodžiu.
Vadovėlio pabaigoje rasite sąvokų žodynėlį.
Tikimės, kad parinktos ištraukos paskatins perskaityti visą kūrinį ir literatūros skaitymas,
kalbėjimas ir rašymas apie ją jums taps įdomia ir įtraukiančia veikla.
Autoriai
10
11
Ką turėtumėte išmokti?
y
Atpažinti realistišką ir fantastinį vaizdavimo būdą.
y
Remiantis tekstu paaiškinti, kaip kuriamas tikroviškas pasakojimas.
y
Apibūdinti pasakojimo sandarą: įvardyti pasakojimo dalis – užuomazgą, veiksmo eigą,
kulminaciją, atomazgą.
y
Įvardyti ir apibūdinti eilėraščio lyrinį subjektą.
y
Apibūdinti veikėjus: išvaizdą, charakterį, vertybes ir paaiškinti, kaip vieni veikėjai yra
susiję su kitais.
y
Kurti pasakojimą apie mėgstantį rizikuoti draugą ar draugę, taikant žinias apie pasako-
jimo sandarą.
1 skyrius
Kai susiduri su sunkumais
e-lankos.lt/xko2
Skyriaus įvadas
Kartais apie save, savo gyvenimą ir galbūt visą pasaulį šį tą esmingo suprantame
patekę į keblią padėtį su artimiausiais žmonėmis – tėvais. Augdami vaikai dažnai maiš-
tauja prieš tėvų siūlomą tvarką ar net gėdijasi jų. Tačiau prabėgus laikui, apsvarsčius
tai, kas nutiko, jų požiūris į tėvus gali ir pasikeisti. Kartais apie save šį tą suprantame su-
sidūrę su draugais ar kitais ne tokiais artimais žmonėmis. Kiekvienas esame ypatingas,
o savąjį ypatingumą ypač aiškiai pamatome stovėdami prieš kitą – tik bendraudami su
kitais žmonėmis suprantame, kokie esame patys...
O kaip jaučiasi gyvenimo išbandymų patiriantys vaikai? Ypač liūdina artimųjų netek-
tys, tėvų ar kitų artimų žmonių nesupratimas. Susitikimai su nelaimingais, paliegusiais
žmonėmis trikdo, skatina elgtis visai nevaikiškai. O kaip gyventi užkluptam ligų ar tu-
rinčiam negalią? Kaip tuomet neprarasti pasitikėjimo savimi, apginti savo orumą?
Apie visa tai šiame skyriuje kalba įvairūs skirtingų literatūros rūšių, tipų tekstai. Vie-
nuose kūriniuose vaizduojamos konfliktinės situacijos – jose žmogus turi apsispręsti,
koks jis nori būti ir kaip turi gyventi toliau. Kituose tekstuose svarstoma, kokia apskritai
žmogaus gyvenimo prasmė. Dar kituose šie klausimai sprendžiami tiesiog stebint pa-
saulį, įsižiūrint į kitus žmones ir save, susidūrus su neišvengiamais gyvenimo dėsniais.
Kaip suprasti?
Šiais metais skaitydami vadovėlyje pateiktus literatūros kūrinius arba jų iš-
traukas aptarsime kelis svarbiausius vaizdavimo būdus. Vienas iš jų – realstiškas
vaizdãvimo bdas. Tai yra toks įvykių ir veikėjų vaizdavimas, kurį skaitytojas lai-
ko tikėtinu, tikrovišku, artimu realiam gyvenimui. Priešingas jam būtų rašymas
apie sugalvotus, įsivaizduojamus, neįtikėtinus dalykus ir tai vadinama fantãstiniu
vaizdãvimo būdù. Bet čia reikia stabtelėti ir pabrėžti vieną svarbų dalyką. Visa
literatūrinė kūryba paremta rašytojo – poeto, prozininko ar dramaturgo – išmone.
Net ir labai tikroviškas pasakojimas, kuriame daug realaus gyvenimo faktų, detalių,
yra rašytojo sukurtas. Rašytojas atsirenka ir pamini tik tuos faktus, detales, kurie
jam atrodo labiausiai tinkantys aprašant kokį nors įvykį, piešiant veikėjo paveikslą,
išreiškiant savo vertybines nuostatas ir pan. Be to, net ir tikroviškiausius gyvenimo
įvykius rašytojas sudėlioja taip, kad pasakojimas būtų intriguojantis, įtraukiantis
skaitytoją, pamažu keliant pasakojimo įtampą iki aukščiausio jos taško – kulmi-
nacijos. Literatūros kūrinyje tikrovė ir išmonė susipina, bet autorius siekia įtikinti
skaitytoją, kad tai, ką jis pasakoja, iš tiesų galėjo įvykti. Visa tai turėdami galvoje
grįžkime prie jau minėtų realistiško ir fantastinio vaizdavimo būdų. Vieni rašyto-
jai labiau mėgsta būtent realistišką vaizdavimo būdą. Jie mano, kad kuo aprašo-
mi įvykiai ar žmonės atrodo artimesni realybei, tuo kūryba yra įtikimesnė, labiau
sudominanti skaitytoją. Kiti autoriai pasakojime drąsiai jungia realaus gyvenimo
įvykius su sapnais, svajonėmis, virtualia realybe.
Aišku, gali kilti klausimas, o ką vadinsime „realiu gyvenimu“, su kuriuo ly-
giname literatūros kūrinyje aprašytus dalykus. Juk vienam skaitytojui tai gali būti
panašu į realybę, o kitam tas pats dalykas atrodys kaip fantazija. Arba gali būti ir
taip, kad veikėjas negali patikėti tuo, kas iš tikrųjų įvyko, nes realybė per daug sle-
gianti (tai matysime Ketrinos Paterson kūrinyje „Tiltas į Terabitiją“).
Realistiškas vaizdavimas priklauso ir nuo pasirinkto pasakojimo būdo. Kai
pasakojama trečiuoju asmeniu, veiksmas ir veikėjai stebimi iš šalies, atrodo, kad
veiksmas tarsi pats vystosi, veikėjai elgiasi savarankiškai ir visa tai kuria tikroviš-
kumo įspūdį. Bet kai pasakojama pirmuoju asmeniu, žvelgiant į aplinką veikėjo
akimis, vaizduojamas pasaulis yra matomas savitai, subjektyviai. Pirmame vado-
vėlio skyriuje pateiktas Aldonos Liobytės apsakymas „Sunki mama“ prasideda to-
kiais žodžiais:
Žmonės sako, kad dabar vaikai sunkūs, o mano sunki mama. Tiesiog nesugyve-
nama. Viskas jai kliūva: palaidi mano plaukai, – sako, kaip urvinio žmogaus, ilgas
mažojo piršto nagas, – sako, žiūrėk, kad akių kam neiškabintum. Pernai mano si-
jonas buvo jai per trumpas, šiemet – ištįsęs. Sako, kad per anksti mados vaikytis, o
man jau trylika metų.
Tokį vaizdavimą vadinsime irgi realistišku, tikrovišku, bet tai mergaitės mato-
mas pasaulis, jos realybė, nesutampanti su mamos požiūriu.
Apie fantastinio ir realistiško vaizdavimo būdų sąlytį plačiau kalbėsime tre-
čiame skyriuje, o antrasis skirtas istoriniam pasakojimui, kuris taip pat gali būti
itin tikroviškas, nes remiasi istoriniais šaltiniais, istoriniais faktais.
Literatūra 7 klasė • I dalis
Kai netenkina dabartis • 3 skyrius
96
97
2. Kai netenki linksmumo
Džeimsas Kriusas (James Krüss, 1926–1997 m.) – vokiečių rašytojas, sukūręs
per 70 knygų vaikams. Jis gimė Helgolando saloje, Vokietjoje. 1943 m. baigęs
gimnaziją, Dž. Kriusas nutaria studijuoti ir įgyti mokytojo profesiją. Po karo
jis baigė studijas ir 1948 m. gavo mokytojo diplomą, tačiau niekada nemoky-
tojavo. Nuo 1956 m. kūrė radijo vaidinimus vaikams. Išleidęs romaną „Mano
prosenelis, herojai ir aš“, rašytojas tapo labai populiarus. Už šį romaną 1968 m.
jis apdovanotas Hanso Kristiano Anderseno premija.
Fantastinė-filosofinė vokiečių rašytojo apysaka „Timas Taleris, arba Parduo-
tas juokas“ (1962 m.) yra pirmoji trilogijos apie Timą Talerį dalis. Joje pasakojama apie berniuko Timo
Talerio ir barono Sanomedo sandėrį, kuris pakeitė jų abiejų gyvenimus. Antroje dalyje „Timo Talerio lė-
lės“ (1977 m.) jau suaugęs Timas Taleris vėl susitinka baroną Sanomedą – ir šįkart jo taikiniu tampa Timo
sūnus Krešas. Trečioje dalyje „Nelė, arba Vunderkindas“ (1986 m.) pasakojama apie mergaitę Nelę, kuri
svajoja tapti žymia dainininke, – ji taip pat netikėtai susitinka baroną Sanomedą.
Apysakos „Timas Taleris, arba Parduotas juokas“ pradžioje pasakotojas užsimena, kad šią istoriją
išgirdęs Leipcigo spaustuvėje iš kokių penkiasdešimties metų vyriškio, kurio juokas buvo toks skambus ir
nuoširdus kaip dešimties metų berniuko. Šios istorijos įvykiai galėjo, pasakotojo spėjimu, prasidėti maž-
daug 1930-aisiais.
Skaitydami ištraukas, atkreipkite dėmesį, koks buvo ankstesnis našlaičio Timo Talerio gyvenimas ir
kaip jis pasikeitė po susitikimo su nepažįstamuoju. Rekomenduojame perskaityti visą šį kūrinį.
Timas Taleris, arba Parduotas juokas
Parduotas juokas
IV skiltis
yra kam pasmaližiauti, aš tikrai žinau, mano
vaike!
Šie žodžiai Timui net kvapą užgniaužė.
Tiesa, retkarčiais jis gaudavo iš pamotės kokį
riestainį ar gabalėlį meduolio. Bet už dvide-
šimt šešias markes! Tai juk ištisas kalnas! Negi
pamotė viską slapčiom suvalgo kartu su kai-
myne, kai ta ateina gerti kavos? Jis žinojo, jos
mėgsta paplepėti, kai juodu su Ervinu išeina į
mokyklą. O gal čia Ervinas smaguriauja?
– Ar tai mano brolis perka saldumynus
skolon? – paklausė Timas.
– Perka ir jis, – burbtelėjo frau Beber. –
Bet dažniausiai mama perka pusryčiams.
Tiesa, ji tau juk pamotė. Gal tu net nieko ne-
žinai?
– Žinau, – greit atsakė Timas. – Be abejo,
žinau!
Iš tiesų jis nieko nežinojo. Bet jam nebu-
vo pikta, jam tik buvo labai skaudu, kad pa-
motė smaguriauja taip paslapčia, o skola vis
didėja.
– Taip, – tarė frau Beber baigdama, – o
dabar keliauk namo tuščiomis ir perduok, ką
tau sakiau. Aišku?
Timas stovėjo lyg įbestas. („Neklausyk
jos pamokslų. Be pyrago nė negalvok grįžti
namo! Kad nė žingsnio nežengtum, kol ta
sena ragana neduos, ko prašiau!“)
– Šiandien, – tarė Timas, – mano tėvelio
ir mamos, tai yra pamotės, vedybų metinės.
Ir, be to...
Staiga Timas prisiminė sandėrį su lan-
guočium, hipodromą, lenktynes ir greitai iš-
pyškino:
– Ir, be to, frau Beber, aš atnešiu jums pi-
nigus šį vakarą; ir už pyragaitį, kurį man da-
bar duosit, irgi. Tikrai tikrai!
– Tu nori man sumokėti?
Frau Beber valandėlę abejojo, bet Timo
balsas jai tarytum sakė, kad jis tikrai atneš
visą skolą arba bent dalį.
Dėl tikrumo ji paklausė:
– O iš kur tu imsi pinigų?
Timas nutaisė baisų veidą, kaip plėšikas
teatre, ir grėsmingu balsu tarė:
– Pavogsiu, frau Beber! Iš hidroelektrinės
direktoriaus.
Berniukas taip juokingai suvaidino plė-
šiką, kad frau Beber nusijuokė, jos širdis su-
minkštėjo, ir Timas gavo šešis pyragaičius
skolon, o septintą priedo, šiaip, už dyka.
3
Kai Timas grįžo su pyragaičiais namo, pa-
motė stovėjo prie durų. Ji buvo dar (o gal jau
vėl) kažko susijaudinus ir be atokvėpio išpoš-
kino:
– Geriaujau patibūčėjus, arjikąsakė apies-
kolą? Pyragų parnešei, na, kotutyli?
Timas verčiau liežuvį būtų prarijęs, negu
išsiplepėjęs, ką kalbėjo su frau Beber. Be to,
jis skubėjo į hipodromą, o aiškindamasis su
pamote būtų sugaišęs daug laiko. Jis tiek te-
pasakė:
– Ji man davė vieną pyragaitį veltui. Ar
galiu pažaisti, ma? (Jam niekaip nepavykda-
vo iki galo ištarti žodžio „mama“.)
Ji tuoj pat leido jam išeiti. Ir dar pyragaitį
davė.
– Tau juk visai neįdomu klausytis, ką
kalba moterys. Eik pažaisk, bet laiku grįžk
namo. Ne vėliau šeštos!
Timas kaip patrakęs bėgo į hipodromą ir
valgė pyragaitį. Kokie trys kremo lašai cakte-
lėjo žemėn, o vienas ant tamsiai mėlynų išei-
ginių kelnių.
4
Languotasis ponas stovėjo prie vartų.
Nors pirmas jojimas jau buvo prasidėjęs, po-
nas atrodė ramus, nerūpestingas ir malonus
kaip niekad. Timas turėjo eiti su juo į sodą,
gerti ten limonadą ir vėl valgyti pyragaitį.
Antrą pyragaitį tą pačią dieną! Nepažįsta-
masis, nutaisęs rimčiausią veidą, išdarinėjo
tokius pokštus, kad Timas raitėsi iš juoko.
„Jis iš tiesų malonus žmogus, – galvojo
berniukas. – Dabar aš suprantu, kodėl tėvas
jį mėgo.“
O nepažįstamasis taip maloniai žvelgė į
jį geromis rudomis akimis. Jei Timas būtų
buvęs akylesnis, jis būtų prisiminęs, kad pra-
ėjusį sekmadienį nepažįstamojo akys buvo
dygios ir pavandenijusios kaip žuvies. Bet
Timas nebuvo pratęs įsidėmėti tokių dalykų.
Gyvenimas jį nedaug ko dar buvo teišmokęs.
Galop languočius užvedė kalbą apie san-
dėrį.
1
Sulaukęs sekmadienio, Timas norėjo kuo
anksčiau ištrūkti iš namų ir bėgti į hipo-
dromą. Bet lyg tyčia apie pusę trijų pamotė
žvilgterėjo į kalendorių ir staiga prisiminė,
kad šiandien kaip tik ta diena, kai ji ištekėjo
už Timo tėvo. Ji truputį pavirkavo (tai buvo
nebe naujiena), ir tada atsirado tūkstančiai
darbų: nunešti gėlių tėvui ant kapo, nubėgti
saldumynų, sumalti kavą, pakviesti kaimynę,
apsivilkti naują suknelę, tiesa, pirma ją išly-
ginti; Timas turėjo nublizginti visiems batus,
o Ervinas nupirkti gėlių.
Timas būtų daug mieliau nešęs gėlių tė-
vui ant kapo. Jis būtų truputį paskubėjęs ir
spėjęs jotynių pradžiai. Tačiau kai pamotė
susinervina (o dabar taip būna labai dažnai),
nė nebandyk jai prieštarauti, nes tada ji visai
nebetenka savitvardos ir raudodama kren-
ta į kėdę; taigi nori nenori turi jai nusileisti.
Todėl Timas nepasakė nė žodžio ir klusniai
nuėjo pas kepėją.
(„Belsk iš lauko pusės. Triskart. Sakyk,
kad labai svarbus reikalas!“)
2
Jį pasitiko surūgęs šeimininkės veidas,
bet Timui tai nerūpėjo. („Neklausyk jos pa-
mokslų! Be pyrago nė negalvok grįžti namo!
Kad nė žingsnio nežengtum, kol ta sena ra-
gana neduos, ko prašiau!“)
Deja, kepyklos šeimininkė prabilo vi-
sai kitaip, negu buvo sakiusi pamotė. Frau
Beber – tokia kepyklos šeimininkės pa-
vardė – štai kaip atsakė:
– Pirma užsimokėkit, tik tada aš vėl pra-
dėsiu užrašinėti skolon. Gali šitaip ir pasaky-
ti namie! Kas neturi pinigų, gali ir be pyragų
apsieiti. Taip ir pasakyk! Už dvidešimt šešias
markes saldumynų prisipirko. Norėčiau ži-
noti, kas visa tai suryja! Šitiek tortų nė hi-
droelektrinės direktorius neperka! O ten jau
Akistatos su istorija • 2 skyrius
87
5. Apie karo patirtis kitaip
Arturas Dronis – jaunas (22 m.) ukrainiečių poetas,
patyręs Ukranoje vykstančio karo realybę fronte.
Jo poezijos vertėjas į lietuvių kalbą Marius Buro-
kas pasakoja: „Susitikom Lvive trumpam. Talentingas,
protingas, puikus pasakotojas. Jis buvo grįžęs iš fron-
to – kontūzytas, apšalęs kojų pirštus. Jam reikėjo iš-
sikalbėti – pasakojo mums fronto istorijas. Pasakojo,
kaip sėdint kelias dienas apkasuose, kai šaltis –20 °C,
ištinka haliucinacijos. Pasakojo daug. Ir tai, kaip išėjęs
į frontą, galvojo neberašyti, žodžiai buvo netekę prasmės. Bet žuvus bičiuliui ir mokytojui, kuriam pats
užmerkė akis, pradėjo rašyti vėl.“
Kaip suprasti?
Eilėraštis neaprašinėja veikėjo, nepasakoja jo nuotykių. Eilėraštis kalba apie žmogaus
jausmus ir išgyvenimus. Kartais tai būna netikėtai aplankęs įspūdis, kuris tarsi apnuogina
lyrinį subjektą, išryškina slegiantį, neretai dramatišką, konfliktą. Eilėraštis yra labiausiai in-
formacine prasme įkrautas tekstas. Rašyti eilėraštį – tai menas kalbėti trumpai, paminint tik
aprašomų dalykų detales, pasitikint skaitytoju, kad šis atpažins užuominas, perkeltines reikš-
mes. Eilėraštis – tai bandymas rasti žodžius tam, ką sunku papasakoti, rasti žodžius savo iš-
skirtinei patirčiai.
Ukrainiečio A. Dronio eilėraštyje neminimas Rùsijos karas prieš Ukraną. Kas šio eilė-
raščio autorius ir apie ką konkrečiai kalbama jame, mes sužinome iš poeto ir vertėjo į lietuvių
kalbą M. Buroko komentaro. Pačiame eilėraštyje tik iš vienos kitos detalės suprantame, kad
kalbama, kaip fronte esantys kovotojai per atvangos valandėlę valgo mandariną.
Mandarinas šiame eilėraštyje yra svarbi detalė. Jo valgymas yra metãfora – vaizdin-
gas paslėptas palyginimas, siejantis skirtingus, bet turinčius panašių savybių dalykus. Šiuo
atveju – tai netikėtas persikėlimas iš rūsčios karo realybės į jaukų, saugų vaikystės pasaulį.
***
1
Kai nusisegam liemenes,
nusiimam šalmus, nusivelkam
striukes, nusimaunam pirštines
ir valgom mandarinus prie krosnelės,
ir tampam panašūs į vaikus,
kartais galvoju,
kad tu kažkur čia, gretimam kambary.
2
Kaime
kažkokia vietinė moteris
pašaukė vaiką: „Sūneli!“
3
Ir visi mes
atsigręžėm.
Papildoma medžiaga,
kurią galima atidaryti
išmaniajame įrenginyje
nuskaičius QR kodą
Mokymosi tikslai
Susipažinimas su
autoriumi
Informacija, padedanti
suprasti skaitomą tekstą
Kūrinio pristatymas,
įžanginė užduotis
Skaičius, žymintis
teksto epizodą
Skyriaus įvadas
Skyriaus teorijos ir
sąvokų pristatymas
Kviečiame susipažinti su vadovėliu
Skaičius, žymintis
eilėraščio posmą
44
45
Literatūra 7 klasė • I dalis
Kai susiduri su sunkumais • 1 skyrius
8. Šioje ištraukoje tėvai vaikams daug ką leidžia
ir jų nekontroliuoja. Ar pritartumėte tokiam jų
požiūriui?
9. Užpildykite lentelę ir pakomentuokite, kaip vai-
kai jaučiasi Terabitijoje, ką apie ją mano ir kalba.
Vaikai Terabitijoje
Džesas
Leslė
Savijauta,
mintys,
žodžiai
Citata
Savijauta,
mintys,
žodžiai
Citata
Kuo skiriasi vaikų kalbėjimo būdas įprastiniame
gyvenime ir Terabitijoje? Kaip manote, kodėl?
10. Kodėl, jūsų nuomone, vaikams taip reikalinga
jų susikurta Terabitija? Kaip Džesas ir Leslė ją
vadina, kuo joje tampa?
11. Paaiškinkite Džeso mintis, jog „jam pačiam bai-
su, kad jis bijo“, „geriau gimti be rankų negu be
dvasios“.
Diskusija
Ar pritartumėte minčiai, kad Džesą val-
dančią baimę galima vadinti savisauga, o
Leslė gyvena svajonių pasaulyje, todėl ma-
žiau saugosi? Atsakymą pagrįskite.
Kuriame tekstą
Gal jūs turėjote ar turite draugą, kuris irgi
mėgsta labiau negu jūs rizikuoti? Detaliai pa-
pasakokite apie tokį įvykį: kaip ir kodėl elgėsi
draugas ir kaip elgėtės ir jautėtės jūs.
Pradėkite nuo pradinės situacijos, t. y.
veiksmo užuomazgos. Vėliau plėtokite pa-
sakojimą, aprašykite, kaip, kur ir kada vyksta
veiksmas, aprašykite savo ir draugo veiksmus
ir jausmus. Apgalvokite aukščiausią pasako-
jimo įtampos tašką, po kurio įvyksta esminis
pasikeitimas. Pasakojimą baikite užsklęs-
dami – atomazga.
12. Pažiūrėkite pagal šią knygą sukurtą Gaboro
Čupo (Gábor Csupó) filmą „Tiltas į Terabitiją“.
12.1. Pakomentuokite, kaip režisierius sumano
pavaizduoti Terabitijos karalystę. Kokius
vaizdus ir specialiuosius efektus pasitel-
kia?
12.2. Palyginkite veikėjus – kaip jie vaizduoja-
mi knygoje ir kaip kine.
13. Kodėl Džesas negali suvokti žinios apie Leslės
mirtį? Kokia būsena jį apėmusi?
14. Pakomentuokite namiškių elgesį ir žodžius,
skirtus Džesui, netekusiam draugės. Ar, jūsų
manymu, jie elgiasi tinkamai? Kodėl?
15. Kaip manote, ar Džeso mintys apie galimą po-
kalbį su Lesle naktį yra svajonės ar sapnas? Savo
nuomonę pagrįskite.
16. Raskite tekste ir pacituokite žodžius, rodančius,
kad Leslė Džesui buvo labai artima ir svarbi, kad
berniukas ją suprato ir gerai pažinojo, kad Les-
lės pasaulis traukė Džesą.
Diskusija
Kaip reikėtų pranešti žinią apie skaudžią
netektį? Kas ir kaip gali padėti, paguosti ne-
tekties akivaizdoje? Į kokių sričių profesio-
nalus galima kreiptis pagalbos išgyvenant
netektį ar padedant ją išgyventi artimam
draugui?
17. Kaip manote, ar Džeso prisipažinimas, kad bijo
šokti per upelį, būtų pakeitęs Leslės planus eiti į
svajonių mišką?
18. Ar, jūsų nuomone, Džesas gali save kaltinti, kad
nebuvo kartu su Lesle nelaimės valandą? Kodėl
taip manote?
19. Visuose šiame skyriuje skaitytuose tekstuose
kalbama apie sunkumus, išbandymus, su ku-
riais susiduria vaikai. Kuriuose tekstuose vaikai
su jais bando susidoroti savarankiškai, o kuriuo-
se ieško pagalbos? Kaip išbandymai pakeičia
vaikus?
Kūrinys
Veikėjas
(vaikas)
Patiriamas
išbandymas
Kaip (savarankiškai ar kam
nors padedant) mėginama
įveikti išbandymą
Kaip išbandymas paveikia /
pakeičia veikėją
Kaip ir ką gebu
Turiu labai
pasistengti
Vidutiniškai
Gerai
Puikiai
Atpažįstu realistišką ir
fantastinį vaizdavimo būdą.
Remdamasis tekstu paaiški-
nu, kaip kuriamas tikroviškas
pasakojimas.
Apibūdinu pasakojimo
sandarą: įvardiju pasakojimo
dalis – užuomazgą, veiksmo
eigą, kulminaciją, atomazgą.
Įvardiju ir apibūdinu
eilėraščio lyrinį subjektą.
Apibūdinu veikėjus: išvaizdą,
charakterį, vertybes ir
paaiškinu, kaip vieni veikėjai
yra susiję su kitais.
Kuriu pasakojimą apie
mėgstantį rizikuoti draugą
ar draugę, taikydamas žinias
apie pasakojimo sandarą.
Įsivertiname
Literatūra 7 klasė • I dalis
88
Aptariame tekstą
1.1. Kieno vardu kalbama?
1.2. Iš ko galima suprasti, kas yra lyrinis subjek-
tas ir kiti, kurių vardu kalbama? Kokie veiks-
mai išvardijami?
1.3. Iš kokių detalių galima spręsti, kur ir kada
tai vyksta?
1.4. Kaip manote, ar skanėstų valgymas įpras-
tas dalykas tokiomis aplinkybėmis? Kodėl
šiuo atveju svarbi nuoroda, kad valgoma
prie krosnelės?
1.5. Kaip mandarino valgymas susiejamas su
vaikyste? Ar galima sakyti, kad jų valgymo
epizodas tarsi nukelia į vaikystę?
1.6. Kaip pasikeičia kalbėjimo būdas šeštoje ei-
lutėje? Kuriuo asmeniu prabylama?
1.7. Apie ką pagalvoja lyrinis subjektas? Kas ga-
lėtų būti tas „tu“, į kurį kreipiamasi? Ar tai
galima pavadinti kario vizija?
2.1. Į kokią erdvę ir kaip persikeliama 2 epizode?
2.2. Kaip pasikeičia kalbėjimo būdas? Ar toliau
kalbama apie save, ar tęsiasi kalbėjimas
„mes“ vardu, ar konstatuojami įvykiai žvel-
giant į juos iš šalies?
2.3. Antroje posmo eilutėje moteris pavadinama
„vietine“. Ką iš to suprantame apie karius?
2.4. Kuo svarbus ir ypatingas moters kreipima-
sis į sūnų? Kaip tai susiję su paskutinėmis
pirmo posmo eilutėmis?
3.1. Kieno vardu kalbama trečiame posme?
Kokį šiame eilėraštyje jau naudotą kalbėji-
mo būdą tai primena?
3.2. Kaip paaiškintumėte paskutiniame posme
įvardytą veiksmą „ir visi mes / atsigręžėm”?
Ar tai visus tame kambaryje esančius karius
aplankiusi vizija? Ką ji sako apie karius, jų
amžių, tarpusavio santykius, bendrą patirtį?
Apibendriname
1. Surašykite eilės tvarka kalbėjimo būdo poky-
čius šiame eilėraštyje ir aptarkite lyrinio subjek-
to santykius su greta esančiais bendražygiais.
2. Surašykite eilės tvarka eilėraštyje minimus (re-
alius ar įsivaizduojamus) erdvės pokyčius. Pra-
dėkite nuo to, ką galima numanyti – erdvė, iš
kurios ateinama į frontą, erdvė prieš įeinant į
namus, kur bus nusisegamos liemenės ir t. t.
3. Į du stulpelius surašykite tai, kas susiję su rea-
lybe šiame eilėraštyje ir kas susiję su lyrinio su-
bjekto ir kitų karių įsivaizdavimu (tai, ką vadino-
me vizijomis). Pagalvokite, į kurį stulpelį reikėtų
įrašyti „mandariną“.
4. Aptarkite perkeltinę žodžio „mandarinas“ reikš-
mę šiame eilėraštyje. Ką jis primena kariui?
5. Šiame eilėraštyje minimos pirštinės ir krosnelė.
Koks vaidmuo skiriamas šalčio ir šilumos prieš-
priešai? Kokiu metų laiku galėjo vykti eilėrašty-
je minimi veiksmai?
6. Kas vienija visus, esančius kambaryje? Kaip ma-
note, kodėl?
7. Kodėl atsigręžimas į moters, šaukiančios sūnų,
balsą toks svarbus kambaryje susirinkusie-
siems?
8. Grįžkime prie „mes“, kurių vardu kalbama. Kas
jie yra eilėraščio pradžioje ir kuo jie tampa ei-
lėraščio pabaigoje? Kas iš tikrųjų čia susirinku-
siuosius labiausiai sušildo?
9. Kas susieja susirinkusiuosius kambaryje? Kaip
tai padeda suprasti eilėraščio autoriaus biogra-
fijos faktai?
10. Kaip eilėraštis gali būti perskaitytas nežinant
parašymo aplinkybių ir kaip žinant autoriaus
gyvenimo kontekstą?
Kuriame tekstą
Daugelyje skaitytų tekstų kokie nors daik-
tai (sidabrinis asiliukas, mandarinas) ar vietos
(miškas) veikėjams sukelia prisiminimus ar
tam tikrus vaizdinius, kurie padeda išgyventi
realybę. Sugalvokite ir aprašykite tokią situ-
aciją, kai koks nors daiktas ar konkreti vieta
iš realybės nukelia į prisiminimą ar į kokią įsi-
vaizduojamą erdvę. Rašydami galvokite, ko-
dėl toks persikėlimas yra svarbus.
Kalbėjimas
„mes“ vardu
.........
.........
.........
.........
.........
.........
.........
Realybė
Įsivaizdavimas
Skaičius, žymintis teksto
epizodą, susijusį su pateikiamu
klausimu
Klausimai, kviečiantys
diskutuoti, išsakyti
savo nuomonę
Teksto kūrimo
(raštu ar žodžiu)
užduotys
Klausimai, padedantys
plačiau ir nuodugniau
aptarti tekstą
Užduotys, skatinančios
pasidomėti ir sužinoti
daugiau
Įsivertinimo
lentelė
42
43
Literatūra 7 klasė • I dalis
Kai susiduri su sunkumais • 1 skyrius
prie stalo ir spoksojo į jį. Mažylės per tele-
vizorių žiūrėjo animacinį filmuką, trumpai
atsigręžė dirstelėti į jį ir tuoj pat vėl nusisuko.
Jis atsisėdo ant suolo. Mama pastatė prie-
šais kupiną lėkštę blynų. Džesas neprisiminė,
kada paskutinį kartą ji kepė blynus. Užsipylė
sirupo ir pradėjo valgyti. Blynai buvo baisiai
gardūs.
– Tau visai nesvarbu, ar ne? – Brenda, sė-
dinti priešais.
Jis apstulbęs pilna burna stebeilijo į ją.
– Jeigu Džimis Dikas numirtų, aš nė kąs-
nelio negalėčiau nuryti.
Viduje tūnojęs šaltis staiga surakino jį visą.
– Ar tu neužsičiaupsi, Brenda Arons? –
šoko motina, grėsmingai aukštai iškėlusi
mentę.
– Bet, mama, jis čia sėdi ir lyg niekur nie-
ko kemša blynus. Jau būčiau visas akis išver-
kus.
Elė žvilgtelėjo į motiną, paskui į Brendą.
– Berniukai tokiais atvejais neverkia.
Taip, mama?
– Vis tiek nei šis, nei tas taip sėdėti ir ryti
kaip kiaulei.
– Brenda, aš tave įspėjau: jeigu tu neužsi-
čiaupsi...
15
Jis girdėjo jas kalbant, bet jos buvo dar to-
liau negu tas baisus sapnas. Jis valgė, kramtė
ir rijo, o kai mama įdėjo lėkštėn dar tris bly-
nus, suvalgė ir tuos.
Parėjo tėvas ir parnešė pieną. Supilstė į
sulčių butelius ir sustatė į šaldytuvą. Paskui
nusiplovė rankas ir atėjo prie stalo. Eidamas
pro Džesą švelniai uždėjo ranką jam ant pe-
ties. Jis visai nepyko dėl melžimo.
Lyg per miglą Džesas matė, kaip tėvai
susižvalgė, paskui pasižiūrėjo į jį. Motina
griežtai dėbtelėjo į Brendą, tada atsisuko į
tėvą, lyg norėdama įspėti, kad neleistų Bren-
dai prasižioti, bet Džesas tik galvojo, kokie
skanūs blynai ir kad būtų gerai, jeigu mama
dar kelis jam įdėtų. Jautė, kad daugiau prašyti
nereikia, tačiau nusivylė, kai mama jų neįdė-
jo. Tada pagalvojo, kad turi pakilti nuo stalo,
bet nelabai žinojo, kur eiti ir ką daryti.
– Mudu su mama ruošiamės eiti pas kai-
mynus pareikšti užuojautos, – pasakė tėvas.
Patylėjęs atsikrenkštė ir pridūrė: – Manau,
tau irgi derėtų nueiti. – Jis vėl nutilo. – Juolab
kad tu geriausiai mergaitę pažinojai.
Džesas bandė suprasti, ką tėvas jam sako,
bet negalėjo.
– Kokią mergaitę? – sumurmėjo jis, žino-
damas, kad nereikia to klausti.
Elė su Brenda išsižiojo iš nuostabos.
16
Tėvas pasilenkė per stalą ir uždėjo savo
didelį delną Džesui ant rankos. Paskui sune-
rimęs žvilgtelėjo į žmoną. Ši stovėjo skausmo
sklidinomis akimis ir tylėjo.
– Džesai, tavo draugė mirė. Turi suprasti.
Džesas ištraukė ranką iš tėvo delno ir at-
sistojo.
– Žinau, kad tai nelengva, – palydėjo jį
tėvo žodžiai, kai jis ėjo į miegamąjį.
Džesas grįžo iš ten apsivilkęs striukę.
– Tu jau pasiruošęs? – pašoko iš vietos tė-
vas.
Motina nusirišo prijuostę ir susiglostė
plaukus. <...>
Aptariame tekstą
1. Ką veikia Džesas ir Leslė? Kokia nuotaika juos
apėmusi ir kodėl? [1]
2. Ko norėtų Leslė ir kaip į tai reaguoja Džesas? [1]
3. Papasakokite, kaip vaikai ruošiasi išeiti. Kodėl
jie suabejoja, ar imti skėtį? [2]
4. Perskaitykite vaidmenimis vaikų pokalbį su
Leslės mama Džude. Apie ką ir kaip jie kalbasi?
Kaip suprantate Leslės žodžius „sunkus metas“
ir kam jie skirti? [2]
5. Kaip manote, kodėl šūktelėjusi „o!“ Leslės mama
nubėgo į savo kambarį ir ėmė rašyti mašinėle?
Kaip tai ją charakterizuoja? [2]
6. Ką Džesas pagalvoja apie savo mamą, lyginda-
mas ją su Leslės mama? Kaip manote, kuo užsi-
ima Leslės mama Džudė? [3]
7. Kodėl Džesas apsisprendžia eiti basas? Kaip ir
kodėl tuomet pasielgia Leslė? [3]
8. Kaip Leslei ir Džesui sekėsi keliauti prie upelio? [4]
9. Ką pamato vaikai, pribėgę upelio krantą? Su
kuo palyginamas šis vaizdas? Kodėl? [4]
Tyrimas
Pasidomėkite, kokį kelią jūroje buvo prasky-
ręs Mozė. Kur apie tai rašoma?
10. Ką ir kaip ištaria Leslė, išvydusi patvinusį upelį? [4]
11. Kaip jaučiasi ir kuo suabejoja Džesas, visa tai
matydamas? Kaip į tai atsako Leslė? [4]
12. Kaip Leslė ruošiasi šuoliui per upę? Kaip jos
šuolį stebi Džesas? [5]
13. Papasakokite Džeso vardu (pirmuoju asmeniu),
kaip jam sekėsi peršokti upę. [5]
14. Kodėl Leslės akys spindi? Kaip ji vadina Džesą ir
vietą, į kurią jie persikėlė? Kaip Leslės žaidimą
priima Džesas? [5]
15. Kokių nepatogumų patiria Džesas kitomis lie-
tingomis dienomis Terabitijoje? Koks jausmas jį
užvaldo? [6]
16. Kaip nusiteikusi šiomis dienomis Terabitijoje
lankosi Leslė? [6]
17. Pradėjus labai smarkiai lyti, Leslė išsako savo
mintį apie jųdviejų karalystę. Kokia ta mintis? [6]
18. Ką ir kaip atsako Džesas? Kodėl jis čia pat pasi-
gaili taip pasielgęs? [6, 7]
19. Ką pasiūlo Leslė, tęsdama savo žaidimą? Ką ir
kaip šįkart jai atsako Džesas? [7]
20. Kokiais žodžiais ir kokiu tonu Leslė kreipiasi į gi-
rios dvasias? [7]
21. Kaip elgiasi Džesas ir ką jaučia iš tikrųjų? [7]
22. Kaip šis epizodas charakterizuoja Leslę? [7]
23. Kuo patenkinta Leslė? Kokia būsena ją yra apė-
musi? [8]
24. Kodėl Džesas jaučiasi esąs nevertas būti Tera-
bitijos karaliumi? Kaip berniukas save drąsina,
šokdamas per upelį ir grįždamas namo? [8]
25. Kaip suprantate, kodėl Džesas panoro apkabin-
ti Leslę? [8]
26. Dėl ko labiausiai graužiasi Džesas, mąstydamas
apie savo baimę? Ką jis galvoja apie Leslę? [9]
27. Kokią žinią Džesui praneša tėvas? Kaip jis elgiasi
kalbėdamas? [10]
28. Kaip Džesas priima žinią apie Leslės mirtį? Kaip
elgiasi kiti šeimos nariai? [10]
29. Kodėl, jūsų manymu, Džesas leidžiasi bėgti? Ką
jis įsivaizduoja bėgdamas? [10, 11]
30. Pakomentuokite Džeso ir tėvo elgesį, jų savijau-
tą. [11]
31. Ką mato, girdi ir jaučia Džesas, pabudęs iš miego?
Kokia jam pasirodo žinia apie Leslės mirtį? [12]
32. Dėl ko Džesas save kaltina ir apie ką svajoja?
Kokius pokalbius su Lesle kuria savo galvoje?
[12, 13]
33. Kokią paslaptį Džesas nori pasakyti Leslei? [13]
34. Kuo Džesas laiko žinią apie Leslės mirtį? [13]
35. Kokia pirma mintis išgąsdina ryte pabudusį
Džesą? Kas ir kaip jį nuramina? [14]
36. Kodėl, jūsų manymu, tėvai nekaltina Džeso dėl
nepamelžtos karvės? [14]
37. Kuo ir kaip sesuo Brenda kaltina blynus valgantį
Džesą? Kaip į jos žodžius reaguoja mama? Kaip
brolio elgesį įvertina Elė? [14]
38. Kaip namiškių kalbos ir elgesys veikia Džesą?
Ką jis atsako į tėvo žodžius apie užuojautą, kurią
derėtų pareikšti kaimynams? [15]
39. Kas kelia nerimą tėvui? Ką ir kodėl jis ištaria? [16]
40. Kaip pasielgia Džesas? [16]
Apibendriname
1. Kuriuo asmeniu pasakojama? Kurio veikėjo
mintis ir veiksmus dažniausiai komentuoja pa-
sakotojas? Kaip manote, kodėl?
2. Kuriuo metų laiku vyksta ištraukų veiksmas?
3. Apibūdinkite vietas, kuriose vyksta veiksmas.
Kuri veiksmo vieta aprašoma išsamiausiai ir ti-
kroviškiausiai?
4. Šiame pasakojime sugretinami du pasauliai –
kasdienis ir susikurtasis, įsivaizduojamasis. Ko-
kia riba juos skiria ir kaip ją reikia įveikti? Pri-
siminkite pasakas ir kitas fantastines istorijas.
Kaip veikėjai persikelia į kitą pasaulį (pavyz-
džiui, kaip į Veidrodžio karalystę patenka Alisa)?
5. Apibūdinkite Leslės mamą Džudę ir Džeso šei-
mą (tėvą, mamą, seseris). Išrinkite kiekvieną iš
šių veikėjų apibūdinančias frazes.
Veikėjas
Citata
Leslės mama Džudė
Džeso tėtis
6. Charakterizuokite Džesą ir Leslę. Atkreipkite
dėmesį į jų elgesį, žodžius ir mintis. Kuo jie pa-
našūs ir kuo skiriasi?
7. Džesas ir Leslė draugauja, daug laiko būna kar-
tu, bet jie kilę iš skirtingos aplinkos. Kuo skiriasi
jų aplinka, kokią įtaką ji daro vaikų poelgiams?
Kuo Leslė panaši į savo mamą? Į ką panašus
Džesas?
Džesas
Leslė
Aptariant eilėraščius, klausimų numerius sudaro du
skaičiai: pirmasis nurodo posmą, apie kurį kalbama,
antrasis – tam posmui skirto klausimo numerį
Klausimai atidžiam
teksto skaitymui
10
Ką turėtumėte išmokti?
y
Atpažinti realistišką ir fantastinį vaizdavimo būdą.
y
Remiantis tekstu paaiškinti, kaip kuriamas tikroviškas pasakojimas.
y
Apibūdinti pasakojimo sandarą: įvardyti pasakojimo dalis – užuomazgą, veiksmo eigą,
kulminaciją, atomazgą.
y
Įvardyti ir apibūdinti eilėraščio lyrinį subjektą.
y
Apibūdinti veikėjus: išvaizdą, charakterį, vertybes ir paaiškinti, kaip vieni veikėjai yra
susiję su kitais.
y
Kurti pasakojimą apie mėgstantį rizikuoti draugą ar draugę, taikant žinias apie pasako-
jimo sandarą.
1 skyrius
Kai susiduri su sunkumais
e-lankos.lt/xko2
Skyriaus įvadas
Kartais apie save, savo gyvenimą ir galbūt visą pasaulį šį tą esmingo suprantame
patekę į keblią padėtį su artimiausiais žmonėmis – tėvais. Augdami vaikai dažnai maiš-
tauja prieš tėvų siūlomą tvarką ar net gėdijasi jų. Tačiau prabėgus laikui, apsvarsčius
tai, kas nutiko, jų požiūris į tėvus gali ir pasikeisti. Kartais apie save šį tą suprantame su-
sidūrę su draugais ar kitais ne tokiais artimais žmonėmis. Kiekvienas esame ypatingas,
o savąjį ypatingumą ypač aiškiai pamatome stovėdami prieš kitą – tik bendraudami su
kitais žmonėmis suprantame, kokie esame patys...
O kaip jaučiasi gyvenimo išbandymų patiriantys vaikai? Ypač liūdina artimųjų netek-
tys, tėvų ar kitų artimų žmonių nesupratimas. Susitikimai su nelaimingais, paliegusiais
žmonėmis trikdo, skatina elgtis visai nevaikiškai. O kaip gyventi užkluptam ligų ar tu-
rinčiam negalią? Kaip tuomet neprarasti pasitikėjimo savimi, apginti savo orumą?
Apie visa tai šiame skyriuje kalba įvairūs skirtingų literatūros rūšių, tipų tekstai. Vie-
nuose kūriniuose vaizduojamos konfliktinės situacijos – jose žmogus turi apsispręsti,
koks jis nori būti ir kaip turi gyventi toliau. Kituose tekstuose svarstoma, kokia apskritai
žmogaus gyvenimo prasmė. Dar kituose šie klausimai sprendžiami tiesiog stebint pa-
saulį, įsižiūrint į kitus žmones ir save, susidūrus su neišvengiamais gyvenimo dėsniais.
11
Kaip suprasti?
Šiais metais skaitydami vadovėlyje pateiktus literatūros kūrinius arba jų iš-
traukas aptarsime kelis svarbiausius vaizdavimo būdus. Vienas iš jų – realstiškas
vaizdãvimo bdas. Tai yra toks įvykių ir veikėjų vaizdavimas, kurį skaitytojas lai-
ko tikėtinu, tikrovišku, artimu realiam gyvenimui. Priešingas jam būtų rašymas
apie sugalvotus, įsivaizduojamus, neįtikėtinus dalykus ir tai vadinama fantãstiniu
vaizdãvimo būdù. Bet čia reikia stabtelėti ir pabrėžti vieną svarbų dalyką. Visa
literatūrinė kūryba paremta rašytojo – poeto, prozininko ar dramaturgo – išmone.
Net ir labai tikroviškas pasakojimas, kuriame daug realaus gyvenimo faktų, detalių,
yra rašytojo sukurtas. Rašytojas atsirenka ir pamini tik tuos faktus, detales, kurie
jam atrodo labiausiai tinkantys aprašant kokį nors įvykį, piešiant veikėjo paveikslą,
išreiškiant savo vertybines nuostatas ir pan. Be to, net ir tikroviškiausius gyvenimo
įvykius rašytojas sudėlioja taip, kad pasakojimas būtų intriguojantis, įtraukiantis
skaitytoją, pamažu keliant pasakojimo įtampą iki aukščiausio jos taško – kulmi-
nacijos. Literatūros kūrinyje tikrovė ir išmonė susipina, bet autorius siekia įtikinti
skaitytoją, kad tai, ką jis pasakoja, iš tiesų galėjo įvykti. Visa tai turėdami galvoje
grįžkime prie jau minėtų realistiško ir fantastinio vaizdavimo būdų. Vieni rašyto-
jai labiau mėgsta būtent realistišką vaizdavimo būdą. Jie mano, kad kuo aprašo-
mi įvykiai ar žmonės atrodo artimesni realybei, tuo kūryba yra įtikimesnė, labiau
sudominanti skaitytoją. Kiti autoriai pasakojime drąsiai jungia realaus gyvenimo
įvykius su sapnais, svajonėmis, virtualia realybe.
Aišku, gali kilti klausimas, o ką vadinsime „realiu gyvenimu“, su kuriuo ly-
giname literatūros kūrinyje aprašytus dalykus. Juk vienam skaitytojui tai gali būti
panašu į realybę, o kitam tas pats dalykas atrodys kaip fantazija. Arba gali būti ir
taip, kad veikėjas negali patikėti tuo, kas iš tikrųjų įvyko, nes realybė per daug sle-
gianti (tai matysime Ketrinos Paterson kūrinyje „Tiltas į Terabitiją“).
Realistiškas vaizdavimas priklauso ir nuo pasirinkto pasakojimo būdo. Kai
pasakojama trečiuoju asmeniu, veiksmas ir veikėjai stebimi iš šalies, atrodo, kad
veiksmas tarsi pats vystosi, veikėjai elgiasi savarankiškai ir visa tai kuria tikroviš-
kumo įspūdį. Bet kai pasakojama pirmuoju asmeniu, žvelgiant į aplinką veikėjo
akimis, vaizduojamas pasaulis yra matomas savitai, subjektyviai. Pirmame vado-
vėlio skyriuje pateiktas Aldonos Liobytės apsakymas „Sunki mama“ prasideda to-
kiais žodžiais:
Žmonės sako, kad dabar vaikai sunkūs, o mano sunki mama. Tiesiog nesugyve-
nama. Viskas jai kliūva: palaidi mano plaukai, – sako, kaip urvinio žmogaus, ilgas
mažojo piršto nagas, – sako, žiūrėk, kad akių kam neiškabintum. Pernai mano si-
jonas buvo jai per trumpas, šiemet – ištįsęs. Sako, kad per anksti mados vaikytis, o
man jau trylika metų.
Tokį vaizdavimą vadinsime irgi realistišku, tikrovišku, bet tai mergaitės mato-
mas pasaulis, jos realybė, nesutampanti su mamos požiūriu.
Apie fantastinio ir realistiško vaizdavimo būdų sąlytį plačiau kalbėsime tre-
čiame skyriuje, o antrasis skirtas istoriniam pasakojimui, kuris taip pat gali būti
itin tikroviškas, nes remiasi istoriniais šaltiniais, istoriniais faktais.
12
Literatūra 7 klasė • I dalis
1
V. J. Elze, tu juk lauki sudėtingų klausi-
mų.
Elzė. Aš norėjau, kad kas manęs rimtai
paklaustų. Bet aš maniau, kad tai atsitiks
vėliau, kai jau būsiu suaugusi. Aš mėgstu su
žmonėmis šnekėtis.
V. J. Manai, kad jie yra tau atviri?
Elzė. Aš nebūtinai noriu, kad žmonės bū-
tų man atviri. Aš esu jiems atvira. Ir taip su-
žinau, kas jie yra.
V. J. Na, kaipgi?
Elzė. Na, paprastai. Aš neužduodu iš kar-
to jiems klausimų apie kosmosą ir Dievą. Aš
kalbu su jais apie paprastus dalykus.
V. J. Kodėl vaikai yra atviri pasauliui?
Elzė. Vaikai yra naivūs. Ir suaugusieji yra
naivūs. Bet jie galvoja, kas jiems iš to bus, ge-
riau ar blogiau. Suaugusieji kaip lapės. Vaikai
nemąsto. Vaikai sako tiesą.
V. J. Ir Elzė nemąsto?
Elzė. Aš mąstau. Yra žmonių, kurie sako,
bet taip pagiežingai: tu viduje esi suaugusi,
bet slepiesi po vaiko kailiu. Iš dalies tai yra
tiesa. Bet aš norėčiau kitaip suformuluoti. Aš
esu vaikas. Aš nesislepiu po jokiu kailiu.
1 Mobilùs (šnekamosios kalbos žodis) – mobilusis telefonas.
V. J. Turbūt girdėjai, kad šiuolaikiniai
žmonės labai nusivylę savimi.
Elzė. Jie nesupranta, kad yra įdomūs. Jie
nusivylę savo paviršiumi.
V. J. O kas yra paviršius?
Elzė. Žmonės labai rūpinasi, kaip gražiau
apsirengti, skaniau pavalgyti. Kai kiti sako:
aš negaliu gyventi be ledų ir mobilaũs1,tai aš
sakau: aš negaliu gyventi be oro.
V. J. Be oro?
Elzė. Ir dar be knygų.
V. J. Mėgsti skaityti?
Elzė. Labai, labai, labai mėgstu. Gal pen-
kerių metų pradėjau mėgt skaityti.
V. J. Taip anksti išmokai?
Elzė. Į mokyklą atėjau jau mokėdama.
Mane tėtis mokė skaityti. Jis buvo bedarbis,
turėjo laiko. Tada pamėgau skaityti. Man pa-
tikdavo paveikslėliai, bet gilintis pradėjau ne
taip seniai.
V. J. Ką reiškia – gilintis?
Elzė. Matyti ne tik žodžius, bet ir kai ką
daugiau. Žiūrėti, kas tarp eilučių.
V. J. Ar dėl to gilinimosi ir norėtum būti
mokytoja?
1. Kalbėtis, kad išliktum
Lietuvių prozininkė, dramaturgė, aktyvi visuomenės veikėja Vanda Juknai-
tė gimė 1949 m. Papiliuosè (Rõkiškio r.), Vlniaus universitete studijavo lietuvių
kalbą ir literatūrą. Dirbo mokytoja, dėstytoja, vedė autorinę radijo laidą „Rizika
gyventi“. 2008 m. rašytojai už „santūrų humanizmą ir literatūros lauko išplėtimą“
įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija.
Knygoje „Tariamas iš tamsos“ pateikiami pokalbiai su ypatingo likimo vai-
kais. Skaitydami vieną iš šių pokalbių, atkreipkite dėmesį į dviejų pašnekovių –
šeštokės mergaitės ir rašytojos, dėstytojos – bendravimą, pokalbio rutuliojimąsi. Kokiu būdu aiškinamasi,
kas gyvenime svarbiausia?
Tariamas iš tamsos
Elzė
Vlniaus „Gabijos“ gimnazija, 6 kl.
13
Kai susiduri su sunkumais • 1 skyrius
Elzė. Pirmas dalykas, man patinka mano
lietuvių mokytoja, aš norėčiau sekti jos ke-
liais. Ir dar man labai patinka lietuvių kalba.
Aš norėčiau ją dėstyti ir kad vaikams patiktų.
V. J. Kaip žinai, visi dabar pasimaišę dėl
anglų kalbos.
Elzė. Kalbai yra labai svarbu skambe-
sys. Anglų kalba labai negražiai skamba. O
lietuvių kalba labai graži, visai nekampuota,
o plaukianti. Man norisi įskiepyti tiems vai-
kams, kuriuos aš mokysiu, tiems, kurie bus
bepamirštantys lietuvių kalbą, kad jie sugrįž-
tų prie jos. Bet mes čia kalbamės apie labai
paprastus dalykus.
V. J. Ar reikėtų gilintis?
Elzė. Taip.
V. J. Bet gali būti sunku.
Elzė. Jeigu ką, aš neatsakysiu.
2
V. J. Ar tu pati džiaugiesi tuo, kad taip
anksti suaugai?
Elzė. Oi, ne. Aš labai dažnai liūdžiu dėl to.
V. J. Kodėl?
Elzė. Dėl to, kad labai dažnai iš manęs
reikalauja. Sako: Elzyte, mes iš tavęs to nesi-
tikėjom. Jeigu aš būčiau vaikiškesnė, jie nesi-
stebėtų, kad taip kvailai pasielgiau.
V. J. Visi priprato, kad tu labai rimtai į vis-
ką žiūri, ir nebeleidžia tau būti vaiku?
Elzė. Taip būna. Ir dar kartais kai kurie
vaikai ant manęs pyksta. Ne dėl to, kaip aš
mąstau, bet dėl to, kaip į mane žiūri suaugu-
sieji.
V. J. Kiek aš galiu suprasti, taip rimtai į
pasaulį žvelgia žmonės, kurie turi didelių rū-
pesčių.
Elzė. Neturiu aš didelių rūpesčių. Tik la-
bai daug įvykių buvo su artimaisiais, aš bu-
vau jų beveik netekus. Tuo metu, kai tai vyko,
aš labiausiai suaugau. Kažkaip labai buvo
sunku.
V. J. Buvo labai sunku su tuo susitaikyti?
Elzė. Aš anksčiau maniau, kad bloga gali
atsitikti tiktai žmonėms iš filmų. Bet niekada
negalvodavau, kad man gali atsitikti kas nors
negero.
2 Komà – sunki ligonio būklė, kai jis netenka sąmonės, išnyksta dirgiklių sukeltos reakcijos, sutrinka kitos gy-
vybinės funkcijos.
V. J. Kas tau padėjo tada? Kaip tu gelbė-
jaisi?
Elzė. Kai buvo visokių blogybių?
V. J. Taip.
Elzė. Kai buvo labai blogai tėčiui ir kai
mamai, labai daug bendravau su Dievu.
V. J. Tu melsdavaisi?
Elzė. Taip. Bet ne paprastom maldom
„Tėve mūsų“. Savo maldom.
V. J. Kas yra savo maldos?
Elzė. Šiaip, pokalbiai, paprasti, labas...
V. J. Kodėl tau atrodė, kad į Dievą reikia
kreiptis būtent taip?
Elzė. Aš kalbėjau, kad man būtų lengviau.
Tiesiog norėjau pašnekovo.
3
V. J. Elze, ką vaikai galvoja apie mirtį?
Elzė. Apie savo?
V. J. Na, kai sirgo mama ir tėtis.
Elzė. Man atrodo, kad mirtis yra ne pa-
baiga. Kai mirsiu, man nebus blogiau. Bus
blogiau tiems, kurie liks, nes jiems bus gai-
la. Mano tėtis, kai buvo kòmoj2, jis sapnavo
labai gražius sapnus. Sapne jis suprato, kad
yra komoj. Jis sapnavo mane. Aš žinau, kad
aš jam labai brangi. Gal brangiausia. Man
atrodo, žmogus mirdamas išsineša atvaizdą
mylimų žmonių ir jį visada ten turi. Man taip
atrodo. Kaip sapną.
V. J. Dauguma suaugusiųjų bijo mirties.
Elzė. Dauguma žmonių bijo mirties dėl
labai materialių dalykų. Bijo, kad nespės
baigti savo darbų, kad paliks čia savo šeimą.
O aš manau, kad mirties visai nereikia bijoti.
V. J. Taip manai?
Elzė. Nereikia bijoti, nes tave pasitiks
Dievas. Ir lauki susitikimo su Juo, kaip su
draugu.
V. J. Kaip tu suprastum užduotį: pačiam
išreikšti savo žmogišką esmę?
Elzė. O Dieve! Aš niekada nebūčiau pa-
galvojus. Gal tai reiškia suprasti gyvenimą.
Atsiduoti gyvenimui.
V. J. Ką reiškia atsiduoti gyvenimui?
14
Literatūra 7 klasė • I dalis
Elzė. Reikia būti labai aktyviam ir stumtis
į priekį. Nežinau, ar aš teisingai svarstau. Jei
nėra pagalbos, reikia pačiam visom keturiom
stumtis į priekį. Ir būti savimi.
4
V. J. Ar žmogaus gyvenime būna daug
momentų, kai turi iki galo pasikliauti vien
savimi?
Elzė. Beveik kiekvieną dieną mums yra
galimybė patiems išspręsti savo reikalą arba
pasirinkti kito žmogaus pagalbą. Dažniausiai
mes renkamės pagalbą.
V. J. Kaip manai, kodėl?
Elzė. Daug lengviau išspręsti su kitu
žmogum. Todėl, kai liekame vieni, labai su-
glumstame, nes nebūname įpratę likti vieni.
V. J. Kaip tu išmokai būti viena?
Elzė. Kartais būna situacijų, kai atrodo,
kad imsi kito žmogaus ranką, bet staiga susi-
imi. Ir pagalvoji: dar ne taip blogai, kad man
reikėtų pagalbos, nors būna be galo blogai.
Žinau, kad bus tokių sunkių dalykų, kai nie-
kas kitas man nebegalės padėti. Ir aš susitvar-
dau, kad užsiauginčiau savo pačios gyvenimą.
Kad pajėgčiau būti viena, kai jau nebeturėsiu
žmonių, kurie norėtų man padėti.
V. J. Ar tave trikdo, kai suaugę žmonės
nesusitvardo, nesugeba susiimti, kaip tu sa-
kai?
Elzė. Ne, manęs netrikdo. Aš su malonu-
mu iš karto imuosi jiems padėti.
V. J. Kaip?
Elzė. Dažnai žmogui labai padeda pokal-
biai. Ir labai gera yra išsiverkti, netgi vaikui.
Ir aš mėgstu būti ta, su kuria pasikalba ir ant
kurios peties išsiverkia. Taip aš ir padedu.
Kartais to užtenka.
V. J. Kiti tokius žmones laiko labai sti-
priais, bet man kartais atrodo, kad aš pati
visą gyvenimą tokiu būdu mėginau paslėpti
savo silpnumą.
Elzė. Kokiu būdu?
V. J. Leisdama išsiverkti ant mano peties.
Elzė. Aš iš tikrųjų jaučiuosi stipri. Aš ne-
noriu girtis. Kartais ir man užeina silpnumo
akimirkų. Ir dėl to aš visiškai suprantu tuos,
kuriems būna bėda. Kartais ir pati, būdama
3 Dti (žargono žodis) – pasakyti.
kuo stipriausia, prieinu prie ko nors ir prade-
du verkti.
V. J. Tokie dalykai žmones gali išgąsdinti.
Elzė. Aš labai valdausi visą laiką. Kiti iš-
sikrauna kasdien zyzdami ir verkšlendami, o
man taip elgtis gėda. Ir kartais, kai jau pra-
trūkstu, tada išsigąsta visi. Aš laikau savyje
ir galiausiai nebeištveriu. Mano pratrūkimas
būna arba didžiulis verksmas, arba didžiulis
pyktis, ir tai yra labai blogai. Aš tą pripažįstu.
Tada atsiliepia visi. Tada jie man padeda.
V. J. Tu kalbi apie tai, kad žmogus gyvena
tarp žmonių ir mes vieni su kitais esame labai
susiję. Kaip manai, kodėl žmonės taip dažnai
apsimeta, kad jie gali apsieiti be kitų?
Elzė. Vien todėl, kad jie ne-ga-li.
V. J. Vien todėl, kad jie negali apsieiti be
kitų?!
Elzė. Na, aš čia dėjau3...
5
V. J. Ar besąlygišką kito žmogaus vertin-
gumą tau atskleidė mirties artumas?
Elzė. Palaukit, tuoj suvoksiu. Pakartokit
su visais tais žodžiais.
V. J. Ar žmogaus besąlygišką vertę tau at-
skleidė mirties artumas?
Elzė. Taip. Taip visą laiką būna. Kai jau
mirtis arti, tik tada supranti, ko vertas kitas
žmogus. Bet aš ir taip jaučiu, ko žmonės ver-
ti. Net jei ir ne tas mirties artumas, aš vis tiek
labai juos reikšminu.
V. J. Dėl ko?
Elzė. Pirmiausia aš galiu pasikalbėti su
pačia savimi. Paskui su Dievu. O po to su
žmonėmis. Tai jeigu ne žmonės, trečio pa-
šnekovo ir nelieka.
V. J. Vis dėlto ar tu nepavydi kitiems vai-
kams, kad jie gyvena daug paprasčiau?
Elzė. Kartais pavydžiu.
V. J. Kokie tie kartai?
Elzė. Pavydžiu tada, kai suaugusieji,
mums, visiems vaikams, padarius ką nors
bloga, žiūri į mane.
V. J. O ar tu nepavydi suaugusiems žmo-
nėms, kurie apie tokius dalykus, kaip tu, net
nesusimąsto?
15
Kai susiduri su sunkumais • 1 skyrius
Elzė. Ne, man jų gaila. Nes jie jau suaugę,
o dar negalvoja.
V. J. Ar manai, kad žmonės negalvoja to-
dėl, kad nepatiria tokių dalykų?
Elzė. Jie gali būti patyrę ką nors panašaus,
bet, kai viskas gerai baigiasi, jie viską pamirš-
ta. Ir Dievą. Ir tai, kad įvyko stebuklas.
V. J. Kodėl tu nepamiršti?
Elzė. Todėl, kad tai yra pamoka. O pamo-
kų nereikia pamiršti.
V. J. Kodėl svarbu suprasti, kad gyveni?
Gyveni, ir tiek. Ar to neužtenka?
Elzė. Manau, jei nesuprasi, kad gyveni,
tai pusė gyvenimo vertės dings. Aš manau –
ar vaikai, ar suaugę – net ne visi supranta,
kad jie nesupranta, kas yra gyvenimas.
V. J. O kas jis yra?
Elzė. Kas yra gyvenimas? Gyvenimas yra
vienas labai labai neilgas laiko tarpas. Kaip
kokia viena pamoka. Vieni žmonės tą pamo-
ką išmoksta, kiti ne.
V. J. O ko žmogus per savo labai trumpą
gyvenimą turi išmokti?
Elzė. Žmogus turi išmokti... Aš bijau, kad
labai kvailai pasakysiu.
V. J. Pagalvok, ko tu pati jau išmokai.
Elzė. Reikia išmokti kantrumo. Reikia iš-
mokti nepasiduoti. Išmokti suprasti, kas esi
pats, kas yra draugai, šeima.
V. J. O kažkodėl atrodė, kad tu imsi ir taip
paprastai pasakysi: reikia išmokti mylėti gy-
venimą.
Elzė. Tai rodo, kad aš esu vaikas.
V. J. Kodėl taip pasakei?
Elzė. Vaikas per daug stengiasi, kaip čia
geriau atsakyt. O suaugęs žmogus svarbius
dalykus pasako ramiai.
6
V. J. Mylėti yra svarbiausia?
Elzė. Taip.
V. J. Ar meilė yra tai, kas žmogui duota?
Ar jos taip pat reikėjo išmokti?
Elzė. Meilės vaikas išmoksta, jei yra jį
mylinčių žmonių. Aš meilės išmokau.
V. J. Atrodo, tu turėjai nuostabius moky-
tojus.
Elzė. Mane stebino tai, kad mano tėvai
buvo pasiryžę pasveikti, kad jie kovojo. Aš
verkdavau, o mano mama sakydavo: neverk,
Elze, aš pasveiksiu, viskas bus gerai. Nors
visi sakė, kad ji nepasveiks. Ir tėtis, kai gu-
lėjo reanimacijoje, aš net negalėdavau pas jį
užeiti. Negalėdavau su juo šnekėti. Bet kai jis
pasveiko, jis man visą laiką sakydavo: aš pa-
sveikau tik todėl, kad nenorėjau nuvilti tavęs.
Ir todėl aš didžiuojuosi jais.
V. J. Dabar manoma, kad kančia labai nu-
skriaudžia žmogų.
Elzė. Kančia? Tik tada žmogus supranta,
kas yra laimė, kai būna patyręs kančią.
V. J. O kas yra laimė?
Elzė. O laimė... Laimė yra (rašykit, dvi-
taškis): meilė, draugystė, artimieji. Va, tokie
dalykai.
Aptariame tekstą
1. Kokiu klausimu rašytoja V. Juknaitė pradeda
pokalbį su Elze? Kaip manote, kodėl būtent
toks pirmas rašytojos klausimas? [1]
2. Kuo, anot Elzės, panašūs ir kuo skiriasi vaikai ir
suaugusieji? [1]
3. Ką apie Elzę sako kai kurie žmonės ir kaip ji pati
apibūdina save? [1]
4. Ką į klausimą apie šiuolaikinių žmonių nusivyli-
mą savimi atsako Elzė? Paaiškinkite šią jos min-
tį. [1]
5. Papasakokite, kada ir kaip Elzė išmoko skaityti,
kaip keitėsi jos požiūris į knygas, kuo ir kodėl ji
norėtų tapti. [1]
6. Kaip baigiasi pokalbis apie paprastus dalykus?
Kaip manote, kodėl būtent šitaip? [1]
7. Kokiu klausimu pradedamas pokalbis apie ne-
paprastus, t. y. sudėtingus, dalykus? Ar, jūsų
nuomone, šis klausimas išties sudėtingas? [2]
8. Kaip ir kodėl jaučiasi Elzė dėl to, kad anksti su-
augo? Kada ji labiausiai suaugo? [2]
9. Kaip mergaitės požiūrį į pasaulį bando aiškinti
V. Juknaitė? Pacituokite. [2]
10. Papasakokite, kaip Elzė gelbėjosi nuo visokių
blogybių. [2]
11. Ką Elzė mano apie mirtį ir kuo remdamasi ji taip
svarsto? Kodėl, anot Elzės, dauguma suaugu-
siųjų bijo mirties? [3]
12. Koks V. Juknaitės klausimas sukelia Elzės nuo-
stabą? Paaiškinkite, kaip suprantate rašytojos
mintį apie užduotį ir kaip ją supranta Elzė. [3]
16
Literatūra 7 klasė • I dalis
13. Ką, anot Elzės, reiškia atsiduoti gyvenimui? Pa-
cituokite. [3]
14. Ką dažniausiai renkasi žmonės, spręsdami pro-
blemas, ir ką stengiasi rinktis Elzė? Kodėl? [4]
15. Ką jaučia ir kaip elgiasi Elzė, matydama nesi-
tvardančius suaugusiuosius? [4]
16. Paaiškinkite V. Juknaitės mintį, kad, leisdamas
kitam išsiverkti ant savo peties, žmogus slepia
savo silpnumą. [4]
17. Kokia jaučiasi Elzė ir kokių silpnumo akimirkų ji
patiria? [4]
18. Kokį klausimą ir kodėl apie žmonių tarpusavio
ryšius V. Juknaitė galiausiai užduoda Elzei? Ką
ir kaip jai atsako mergaitė? Kaip suprantate žo-
džius: „Na, aš čia dėjau...“? [4]
19. Kokį klausimą mergaitė paprašo V. Juknaitę pa-
kartoti ir kodėl? Kaip suprantate šį klausimą jūs
ir ką į jį atsako Elzė? [5]
20. Kodėl Elzei svarbūs žmonės? [5]
21. Ko ir kada Elzė kartais pavydi vaikams? [5]
22. Ką ir kodėl mergaitė jaučia suaugusiems žmo-
nėms? Kuo šiuo požiūriu Elzė skiriasi nuo jų? [5]
23. Ką Elzė sako apie gyvenimą? Kodėl svarbu su-
prasti, kas jis yra? [5]
24. Kokio atsakymo į klausimą apie gyvenimo pa-
mokas tikėjosi V. Juknaitė ir kodėl Elzė atsakė
kitaip? Pacituokite ir paaiškinkite mergaitės
mintį. [5]
25. Kokią mintį savo klausimu apie meilę iškelia
V. Juknaitė? [6]
26. Iš kur išmokstama mylėti? Kaip to mokėsi Elzė? [6]
27. Ką apie kančią žmogaus gyvenime mano Elzė? [6]
28. Kas Elzei yra laimė? Kuo ypatingas paskutinis
jos atsakymas į V. Juknaitės klausimą? [6]
Apibendriname
1. Apibūdinkite Elzę. Kuo ypatingas jos charak-
teris, mąstymas ir kalbėjimo būdas? Atsakymą
pagrįskite citatomis.
Elzės apibūdinimas
Citata
Charakteris
Mąstymas
Kalbėjimo būdas
2. Kas rodo, kad Elzė yra labiau subrendusi už
savo bendraamžius? Kokios ankstyvo Elzės su-
brendimo priežastys ir kas apskritai brandina
jauną žmogų?
3. Kaip Elzė bendrauja su tėvais ir kaip juos vertina?
4. Elzė pasakoja apie verksmą. Kokiais gyvenimo
momentais ji verkia? Ką apskritai reiškia žmo-
gaus verksmas?
5. Iš pokalbio išrinkite sakinius, žodžius, kuriais
kalbama apie būtinybę kalbėtis, turėti pašne-
kovą. Su kuo kalbasi Elzė? Ar galima sakyti, kad
tokiu būdu ji sudėtingame pasaulyje ieško atra-
mos taškų, padedančių gyventi toliau?
6. Elzė ir V. Juknaitė skirtingai nusako, ką svarbiau-
sio reikia išmokti gyvenime. Kuriai iš jųdviejų
pritariate ir kodėl?
7. Pagrįskite, kad šis pokalbis yra negrožinis tekstas.
8. Dar kartą perskaitykite visus V. Juknaitės klausi-
mus. Kurie klausimai, jūsų nuomone, paruošti iš
anksto, o kurie sugalvoti pokalbio metu? Savo
nuomonę pagrįskite, remdamiesi skaitytu po-
kalbiu.
9. Ar rašytojos klausimai atskleidžia jos asmeny-
bę? Kodėl taip manote?
10. Kokias vertybes pasiryžusi ginti Elzė?
11. Ar jūs norėtumėte pabendrauti su Elze? Ko jos
paklaustumėte?
12. Gal jūsų aplinkoje yra žmonių – jaunų ar vyres-
nių, – kurie mėgsta pasikalbėti rimtomis temo-
mis? Papasakokite.
Diskusija
Kaip manote, ar gyvenime kasdien su-
siduriame su rimtais klausimais? Ar juos iš-
spręsti pajėgia tik suaugusieji? Ar žmogaus
gyvenime daug momentų, kai jis turi pasi-
kliauti vien savimi? Kuo dar galima pasitikė-
ti? Kas lemia žmogaus elgesį, jam patekus į
ribinę situaciją?
Tyrimas
Pokalbiai ir interviu
y
Kuo skiriasi pokalbis ir interviu?
y
Perskaitykite kelis pokalbius iš knygų,
žurnalų, interneto svetainių ir patyrinėki-
te, kaip juose reiškiamos mintys.
y
Išklausykite bent vieną tiesiogiai per radi-
ją ar televiziją vykusį pokalbį.
y
Palyginkite žodžiu vykusio ir raštu pateik-
to pokalbių raišką: užduodamus klausi-
mus, pašnekovo reakciją į juos, minčių
dėstymą.
17
Kai susiduri su sunkumais • 1 skyrius
Kuriame tekstą
Išsirinkite du tris įdomiausius V. Juknaitės
klausimus ir užduokite juos savo bendrakla-
siui. Išgirdus pašnekovo atsakymą paskesnis
klausimas gali keistis. Pašnekesį įrašykite mo-
biliuoju telefonu, paskui jį kruopščiai iššifruo-
kite ir tekstą užrašykite.
Atkreipkite dėmesį, kad įrašų negalima
platinti be pašnekovo sutikimo.
2. Akistata su tėvais
Kaip suprasti?
Kiekvienas pasakojimas turi pradžią – joje supažindinama su veikėjais, veiksmo vieta,
laiku, pasakoma, su kokia problema susiduria veikėjai. Ši pasakojimo dalis vadinama užúo-
mazga.
Toliau pasakojimo veikėjai ruošiasi pagrindiniam veiksmui. Jiems gali kas nors padėti
arba trukdyti. Ši pasakojimo dalis vadinama veksmo eigà.
Pagrindinis pasakojimo įvykis vadinamas kulminãcija. Čia pasakojimas pasiekia aukš-
čiausią įtampą. Dažnai tai būna pagrindinio veikėjo kova su didžiausiu savo priešu. Šiuo metu
įvyksta esminis pasakojamos istorijos pasikeitimas, pakinta pasakojimo pradžioje buvusi vei-
kėjų padėtis.
Pasakojimo pabaiga vadinama atómazga. Joje patvirtinama, kad problema išspręsta. Šia-
me etape kokiu nors būdu apdovanojamas pagrindinis veikėjas. Tiesa, atomazgos gali būti
skirtingos – ne visi pasakojimai baigiasi laimingai.
Aldona Liobytė (1915–1985 m.) – prozininkė, dramaturgė, vertėja, gimusi
ir augusi Vlniuje. Už lietuviškus vaidinimus buvo ištremta iš Vlniaus krašto,
kuris tuo metu priklausė Lénkijai. Antrojo pasaulinio karo metais ir pokariu
dirbo aktore. Vėliau buvo Grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo lite-
ratūros redakcijos vedėja. Kadangi palaikė valdžiai neįtinkančius talentingus
rašytojus ir dailininkus, buvo priversta išeiti iš darbo. Rašytoja visą gyvenimą
rūpinosi kitais, garsėjo ne tik kaip aktyvi kultūros veikėja, bet ir kaip rūpestin-
gas, šiltas, šmaikštus ir drąsus žmogus. Ypač rūpinosi vaikais – užaugino ne tik
savus, bet ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių priglaustus našlaičius. Jos kūryboje daug dėmesio skiria-
ma vaikų ir suaugusiųjų santykiams, dažnai kalbama šmaikščiai, į tikrovę žvelgiama su ironija.
Skaitydami apsakymą, atkreipkite dėmesį į aplinkos ir veikėjų aprašymus, jų tarpusavio santykių
kaitą, siužeto sandarą (užuomazgą, veiksmo eigą, kulminaciją, atomazgą).
Atlikę šia užduotį, aptarkite, kuo ypatinga
tokio gyvo, sakytinio pokalbio raiška, ko rei-
kėtų atsisakyti, jei mintis reikštumėte raštu.
Galiausiai suformuluokite, kas būdinga saky-
tinei kalbai, gyvam pokalbiui, ir kuo jis skiriasi
nuo rašomo, t. y. apgalvojamo ir tik tada už-
rašomo teksto.
18
Literatūra 7 klasė • I dalis
Sunki mama
1
Žmonės sako, kad dabar vaikai sun-
kūs, o mano sunki mama. Tiesiog nesu-
gyvenama. Viskas jai kliūva: palaidi mano
plaukai, – sako, kaip urvinio žmogaus, ilgas
mažojo piršto nagas, – sako, žiūrėk, kad akių
kam neiškabintum. Pernai mano sijonas buvo
jai per trumpas, šiemet – ištįsęs. Sako, kad per
anksti mados vaikytis, o man jau trylika metų.
Žiemą vis tikrina, ar užsimoviau šiltas kelnai-
tes. Ir pieną liepia gerti. Virintą. Su greimais4.
Gali sprogti iš padūkimo. Kad turėčiau tėtę,
viskas būtų kitaip. Bet neturiu. Jis gyvas, tik
paliko mudvi seniai, o aš jo beveik neprisime-
nu ir iš nuotraukos tepažįstu: jaunas, aukštas,
šviesiaplaukis. Aš paveldėjau jo ūgį, jau dabar
lygi su mama, o sako, kad būsiu kaip apynių
kartis. Dėl ko jis mus paliko, aš nežinau. Bet
mano klasėje daug tokių pusnašlaičių. Gal
mama ir jį vertė pieną gerti? Klausiau mamą
ne kartą, bet ji atkerta: čia suaugusiųjų daly-
kai, paūgėsi, suprasi. Paūgėjau – ir vis vien
nieko nesuprantu. „Charakteriai nesutiko“, –
tiek mama teprasižiojo. O kad man tėvo rei-
kia – nėmaž nerūpi. Gal aš norėjau, kad tėvas
mane iš darželio namo parsivestų, kad slidė-
mis su manim važinėtų (mama neturi laiko),
kad plaukti išmokytų, kad uždavinį už mane
išspręstų, kad ledų penkias porcijas nupirktų,
– kad būtų toks kaip visi geri tėvai. O ką aš
prie mamos mačiau? Nieko nemačiau. Va-
karais užrišdavo man akis, kad miegočiau,
nes ji ilgai šviesą žibindavo. Mokėsi. Pirma
reikėjo mediciną baigti – mano mama vaikų
gydytoja, o dabar reikia disertaciją5 apginti.
Kam reikia tos disertacijos, aš nežinau, gal tik
jai pačiai, nes man jos nereikia. Ji suėda visą
mamos laiką, mama irzli, nepakanti ir niekur
negali su manim nueiti. Ir pas mus niekas
neateina. Tik kelios mamos draugės gydyto-
jos. Daugiausiai senmergės. Gydytojos neturi
laiko ištekėti. Niekados nebūsiu gydytoja. Kai
aš buvau antroje klasėje, pas mus lankydavosi
toks Jonas. Sėdėdavo kaip pabučiuotas, kaž-
ką pliurpdavo, kavą gerdavo. Jam tai mama,
būdavo, turi laiko. Ir šypsosi nuo ausies lig
4 Gremas – plėvelė ant virinto pieno.
5 Disertãcija – mokslinis darbas, atliekamas ir rašomas tam tikros srities mokslų daktaro laipsniui gauti.
ausies. „Na, palūkėk, išgraušiu aš tave“, – ma-
nau sau. Per Moters dieną atėjo su trim rožėm
(cha cha, kiek rublių paklojo gėlių turgelyje!)
ir saldainių dėžute. Pabučiavo mamai ranką
(cha cha, kaip kine!), o aš nustumta, nereika-
linga rengiu pamokas prie atlošiamo sekcijos
stalo. Žinoma, nieko nerengiu, tik klausausi,
ką jie kalba. O į sąsiuvinį didelėmis raidėmis
rašau: Jonas balvonas, Jonas balvonas... Paga-
liau toptelėjo tam balvonui į galvą, kad kam-
baryje esama dar vieno gyvo daikto, ir priėjo
prie manęs, ir pakišo saldainių dėžutę. Aš
kapt ir įkandau jam į ranką. Oi, kiek triukš-
mo, mama liepė atsiprašyti, aš – nė už ką,
tegu mane gabalėliais sukapoja. Mama apri-
šo jam ranką (tartum koks pasiutęs šuo būtų
įkandęs), ir jis išsinešdino visiems laikams.
2
– Tu bjauri mergiūkštė! – šaukė tada
mama. – Visai į tėvą nusidavusi! Egoistė,
lepūnė ir kandžiojiesi kaip Aidas.
O Aidas – toks šuo, buldogas, gyvena virš
mūsų ir staugia nuo devynių ryto iki šešių va-
karo. Mat šeimininkas palieka jį vieną. O kai
grįžta po darbo, vedasi pasivaikščioti. Tai pir-
mas šuo, kuris nenori su manim draugauti ir
šiepia dantis, kai bandau jį paglostyti. Jis ne-
duoda mamai miegoti po naktinio budėjimo,
jis mamą iš galvos varo. Vadinasi – aš kaip
Aidas! Gerai, tebūnie. Bet Jonas balvonas
daugiau neperžengė mūsų slenksčio. Išgrū-
dau. Mama mane taip pat išgrūda, kada tik
netingi. Mažą išveždavo vasarai su darželiu į
Valãkampius. Tūnodavome ten kaip beždžio-
niukai, nosis įbedę į tinklinį aptvarą, laukda-
vome, kada tėvai pasirodys. Trečiadieniais ir
šeštadieniais. Kitų vaikų, jei ne mama, tai tėtė
ar močiutė, o kartais ir visas erzelynas suva-
žiuodavo su pyragais, apelsinais, saldainiais,
o mano mamai – vis egzaminai ar budėjimas,
tiek ją tematysi. Šniurkščiok sau po antklode,
kol užmigsi. Oi, juodos darželio dienos! Nuo
pailgintos dienos mokykloje su rėksmu išsi-
prašiau. Negaliu maltis kiaurą dieną su tais
pačiais vaikais. Triukšmas toks, kad, jeigu kas
ramesniu balsu į mane prabyla, aš negirdžiu.
19
Kai susiduri su sunkumais • 1 skyrius
Pagausinau mūsų kieme būrį vaikų „su rak-
teliu ant kaklo“. Šitaip vadinasi mūsų karta.
Mama sako, dar nežinia, kas iš mūsų išaugs.
Kas išaugs, tas, bet mes daugiau matėme ga-
tvėje ir kieme, negu sužinojome iš knygų.
3
Vasarą mama išgrūda mane į poilsio sto-
vyklas Ežerliuose ar Giruliuosè. Gerai ten,
visko gana, ir žaidimų, ir draugų, ir laužų su
programomis, bet vakare niekas neapkloja,
neapkamšo ir „labanakt“ nepasako. O kartais
reikia. Įdomu, kaip šįmet mama nusikratys
manim. Į poilsio stovyklą nebevažiuosiu. Ir
į turistinį žygį ne. Pjaus man glandas, nes
dažnai angina sergu, o po to reikia labai
mane pri-žiū-rė-ti! Nes sąnariai, nes širdies
ūžesiai – vis nuo tų glandų. Įdomu, kas ir
kaip mane pri-žiū-rės, jeigu mamai reikia
važiuoti į Kjevą, į kursus. Trims mėnesiams!
Kai sužinojau, prapliupau juoktis.
– Tave linksmina žinia, kad aš išva-
žiuoju? – paklausė mama.
– Ne, tik aš maža sakydavau tokias eiles
darželyje: „Žydi Kivėje kaštonai.“ Niekaip
nemokėjau ištarti „Kjeve“...
Įdomu, ką mama su manim darys?
4
Ir va – staigmena! Ateina laiškas nuo tėtės
(gal pirmas per šimtmetį), o jame parašyta:
„Nijole (toks mano mamos vardas), turiu į
Tave prašymą. Mudu su žmona praleisime
atostogas Palangojè ir mielai paimtume Jo-
vitą (vadinasi, mane!). Man rodos, jai laikas
su tėvu susipažinti ir pabendrauti, o ir mano
žmona maloniai ją kviečia. Manau, kad tu
pasielgsi protingai ir blaiviai, kaip anuomet,
kai mūsų keliai išsiskyrė. Pranešk, kada ir kur
galiu Jovitą pasiimti. Atvažiuosiu mašina.“
Susipažinti? Pabendrauti? Su tėvu? Su
mašina? Ak, mama! Ir aš puoliau jai ant ka-
klo. O, kad ji pasielgtų protingai ir blaiviai!
– Tu labai nori? – paklausė mama ir kar-
čiai nusišypsojo. – Tikiuosi, sugebėsi ten
išsiskalbti savo drabužėlius, susitvarkyti ir
susiadyti puskojines, kad jai neįsipyktum. Ir
nebūsi akiplėša.
– Ak, mam, sugebėsiu. Ir būsiu kaip an-
gelas. O kam – jai? Tai tėtės žmonai? O kaip
man ją vadinti?
6 Alimeñtai – lėšos, kurias pagal įstatymą tėvai moka vaikams išlaikyti.
– Nežinau. Tėtė tau patars. Jis nebuvo blo-
gas žmogus. Klausyk jo. Norėčiau, kad judu
susidraugautumėt. Kiek girdėjau, jis daugiau
vaikų neturi. Tu ir jam vienturtė, kaip ir man.
Užtat ir prisiminė.
– O kas ji man? Pamotė?
– Ne, kodėl gi? Jei būčiau mirusi, tada ji
būtų pamotė, bet tai neįžeidžiamas vardas.
Tik pasakose pamotės piktos, o gyvenime esti
labai gerų. Ne, ne, pamote jos vadinti nedera.
Praminiau ją „mapote“. Kaip Voverytė iš
pasakos, kuri nežinojo, kas tai yra pamotė.
5
Viskas dėjosi nuostabiai sklandžiai – pagal
planą. Operavo mane mamos draugė, po to
rijau springdama grietinėlę, kad tik greičiau
gaučiau pamatyti tėtę – mama jau buvo ten,
„kur žydi Kivėje kaštonai“, o manęs pasiimti
atvažiuos tėtė, tėtė, tėtė... Vis puldinėjau prie
ligoninės lango, spėliodama, kokia bus jo ma-
šina. Gal balta kaip plakta grietinėlė, gal rau-
dona kaip virtas vėžys, gal mėlyna kaip rugia-
gėlė. Labiausiai norėjau, kad būtų balta ir kad
visa klasė matytų, kaip aš sėdu tartum kokia
princesė į savo tėvo mašiną, tiuliais šluodama
asfaltą. O kam tie tiuliai? Dėl gražumo. Dure-
les atveria aukštas, lieknas blondinas, ir visos
man jo pavydi... Atsitiko kitaip. Mašina buvo
žalia kaip žiogas, o tėtė ne toks jau lieknas ir
ne toks jau blondinas, nes poplikis, bet vis
dėlto – mano tėtė. Tikrų tikriausias.
6
Iš pradžių kalba mums nesimezgė, tėtė tik
klausinėjo, o aš atsakinėjau „taip“ arba „ne“,
bet paskui įsikalbėjom apie mano klasę, pa-
žymius, mokytojus, baseiną, atostogas, ką aš
mėgstu ir ko ne – nejučiomis daug ką jam pa-
pasakojau. Tik apie mamą jis nieko neklausi-
nėjo, o aš apie Mapotę. Pasigyriau, kad mama
rašo disertaciją, nes juk ne kiekviena mama
rašo.
– O kam? – paklausė tėtė.
– Reikia, – atrėžiau. – Bus mokslų kandi-
datė ir gaus dešimt rublių daugiau algos. Ir
daugiau žinos. Apie vaikų inkstus.
Tėtė nusišypsojo. Gal jam patiko, kad
mama gaus didesnę algą. Nes alimentų6
mamai jis už mane nemoka. Mama sako:
„Nereikia man jo pinigų, aš pati savo vaiką