Išleido UAB „Baltos lankos Klett”
Gedimino pr. 28, 01104 Vilnius
Tel. +370 5 208 0358
vadoveliai@elankos.lt
www.baltulankuvadoveliai.lt
ISBN 978-609-470-237-2
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų
informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
Mindaugas Nefas, Vytautas Volungevičius
Istorija
Vadovėlis 8 klasei, I dalis
Tekstai Vytauto Volungevičiaus
Klausimai ir užduotys, dalykinė redakcija Mindaugo Nefo
Vadovėlis atitinka kalbos taisyklingumo reikalavimus
(Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvada, 2024-07-19 Nr. S2-161 (6.1)
Recenzentai: istorijos mokytoja ekspertė Rasa Burinskienė, Lietuvos istorijos instituto doktorantas Laurynas
Kudijanovas, vyresnysis istorijos mokytojas Dalius Vinciūnas
Projekto vadovė Gintarė Mikėnaitė-Nefienė
Redaktorė Loreta Daukšytė
Korektorė Virginija Bračiulytė
Žemėlapius parengė Remigijus Sereika
Dizainerė ir maketuotoja Kamilė Jankauskaitė
Viršelio dizainą kūrė Nastassia Navitskaya
© Mindaugas Nefas, 2024
© Vytautas Volungevičius, 2024
© Remigijus Sereika, kartografas, 2024
© „Baltos lankos Klett“, 2024
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu,
viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiute-
rių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą
ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip per-
duoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstai-
gose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar
asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar pada-
ryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose
terminaluose tų įstaigų patalpose.
Pirmas leidimas 2024
Istorija
Vadovėlis 8 klasei
I dalis
TURINYS
Turinys
Pratarmė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 7
Kas yra vadovėlyje ir kaip juo naudotis?. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 8
Įvadas. Viduramžiai – istorinė epocha.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 10
• Viduramžių samprata – kas tai?. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 10
• Esminiai epochos bruožai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12
• Viduramžių Europos ir jos kaimynų sąsajos. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 14
I skyrius. Valstybių formavimasis. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 18
1. Imperija tapusi Frankų karalystė
• Pirmieji karaliai Europoje – Merovingai.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 20
• Karolingų dinastija ir Frankų valstybės galybė. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 22
• Karolio Didžiojo imperija. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 23
• Karolio Didžiojo imperijos palikimas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 26
2. Naujos imperijos ir dinastijos iškilimas
• Otonų dinastija. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 28
• Imperijos atkūrimas – Šventoji Romos imperija. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 29
• Krikščionybės plėtra.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 30
• Otonų palikimas ir imperijos likimas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 33
3. Monarchijų Vakarų Europoje kūrimasis
• Kapetingų dinastija ir Prancūzijos kūrimasis. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 35
• Prancūzijos karalystė. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 36
• Plantagenetų dinastija ir Anglijos karalystė.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 37
• Didžioji laisvių chartija ir Anglijos luominė monarchija.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 38
• Prancūzijos ir Anglijos monarchijos: lelijos ir liūtai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 40
4. Naujosios Europos atsiradimas
• Kas yra Naujoji Europa?.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 42
• Bohemija. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 43
• Lenkija. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 44
• Vengrija. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 46
5. Lietuva tampa valstybe
• Kokiomis aplinkybėmis ir kaip Lietuva tapo valstybe?.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 49
• Voluinės sutartis ir lietuvių kunigaikščiai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 50
• Mindaugo iškilimas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 51
• Mindaugo krikštas ir karaliaus karūna. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 52
• Sudėtingas Mindaugo sprendimas ir mirtis.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 53
6. Pagoniška Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tarp Rytų ir Vakarų
• Karas su Vokiečių ordinu.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 56
• Gedimino diplomatija. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 58
• Gediminaičių dinastija ir ekspansija į rytus. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 60
7. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir jai kilę sunkumai
• Lietuvos ir Lenkijos bendro kelio pradžia. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 63
• Vytautas Didysis ir valstybės galios augimas.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 65
• Lietuva XV a. antroje pusėje ir nauji sunkumai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 67
II skyrius. Religijos reikšmė.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 70
8. Krikščionybės plėtra Europoje
• Europos christianizacijos užuomazgos. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 72
• Vienuoliai misionieriai ir vienuolynai Europoje.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 74
• Valdovai ir vyskupai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 75
• Krikščionybės sklaida šiaurės ir rytų Europoje.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 77
9. Bažnyčios sunkumai: popiežiaus nesutarimai su patriarchu ir imperatoriumi
• Romos popiežiaus ir Konstantinopolio patriarcho nesutarimai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 79
• Katalikų bažnyčios krizė. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 81
• Popiežiaus autoritetas ir Bažnyčios atsinaujinimas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 82
10. Kryžiaus žygių idėja ir tikrovė
• Kvietimas išvaduoti Šventąją Žemę. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 85
• Kryžiaus karai Šventojoje Žemėje. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 87
• Kryžiaus karai Baltijos jūros rytų regione. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 89
• Kryžiaus karų palikimas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 91
11. Lietuvos kelias į krikštą
• Mindaugo krikštas ir jo nesėkmė.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 93
• Gediminaičių dinastijos pasirinkimai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 95
• Lietuva priima katalikišką krikštą.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 97
12. Katalikiško krikšto sklaida ir stačiatikiai
• Bažnyčių statyba ir parapijų tinklo plėtra. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 100
• Tolesnė Bažnyčios plėtra. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 103
• Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikiai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 104
III skyrius. Visuomenė. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 108
13. Viduramžių visuomenė: dvasininkai, kilmingieji ir valstiečiai
• Trys Viduramžių visuomenės grupės. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 110
• Tie, kurie meldžiasi, – dvasininkai .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 112
• Tie, kurie kovoja, – kilmingieji . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 114
• Tie, kurie tyli ir dirba (dauguma), – valstiečiai .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 116
14. Viduramžių ūkis: kaip valstiečiai aprūpino gėrybėmis visuomenę?
• Pilis – apylinkių ir žemės valdos centras. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 118
• Baudžiava: valstiečio priklausomybė nuo pono . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 119
• Valstiečio kasdienybė .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 122
15. Europos miestas ir jo gyventojai
• Lėtas miestų augimas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 124
• Miestų privilegijos ir savivalda .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 125
• Profesiniai susivienijimai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 128
• Viduramžių miesto galia ir miestiečių įvairovė .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 131
16. Europos socialinė įvairovė
• Moteris vyriškoje visuomenėje.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 132
• „Klaidatikiai“ tarp katalikų. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 134
• Žydai – kitatikiai ir kitataučiai tarp katalikų .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 136
17. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenė
• Dvasininkai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 139
• Kilmingieji: didikai ir bajorai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 140
• Didėjanti priklausomybė nuo ponų .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 143
TURINYS
18. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestai ir jų įvairovė
• Miesto savivalda Lietuvoje – Magdeburgo teisė. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 145
• Tautinės ir religinės mažumos. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 148
• Miesto gyvenimo įvairovė .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 150
IV skyrius. Kultūra ir paveldas.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 152
19. Viduramžių švietimas
• Vienuolynų skriptoriumai ir mokyklos.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 154
• Katedrų mokyklos.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 157
• Viduramžių universitetai.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 158
20. Viduramžių mokslas ir kultūra
• Mokslas, pagrįstas tikėjimu. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 161
• Riterių kultūra. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 163
• Viduramžių teatras: eisenos, šventės, vaidinimai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 165
21. Viduramžių architektūra – Dievo garbinimas
• Romanika – masyvus šventovės mūras. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 167
• Gotika – į dangų kylančios katedros.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 169
22. Kultūrų įtaka: Bizantija ir islamo pasaulis
• Bizantijos menas ir romėnų teisė.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 174
• Įvairiopa islamo kultūros įtaka. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 176
• Skirtingų kultūrų sąveika. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 179
23. Raštas ir mūrinė architektūra XIV–XV a. Lietuvoje
• Pagonių kultūra.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 180
• Mūrinė architektūra. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 181
• Rašto kultūra ir pirmosios mokyklos.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 184
24. Kultūros paveldas – Viduramžių Lietuvos palikimas
• Kultūros paveldas ir Viduramžiai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 187
• Naugarduko pilis ir Viešpaties Atsimainymo bažnyčia. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 187
• Lucko pilis. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 190
• Žalgirio mūšio laukas.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 193
Sąvokų žodynėlis.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 196
Rašytinių šaltinių ir iliustracijų sąrašas.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 197
Mieli aštuntokai!
Istorija – tai mokslas apie žmonijos kaitą, apie žmones laike. Todėl žengiate istorijos laiko tėkme
tolyn. Prieš metus pradėjote mokytis apie senovės istoriją, pradėjote suprasti, koks buvo senovės
pasaulis. Susipažinote su pirmosiomis žmonijos istorijoje senosiomis Egipto ir Mesopotamijos civili-
zacijomis. Aiškinotės, kaip atsirado raštas ir kokia buvo jo reikšmė kuriantis civilizacijai. Nagrinėjote
Antikos pasaulio – senovės Graikijos ir senovės Romos – istorijos paslaptis. Supratote, kuo šios dvi
Viduržemio jūros civilizacijos svarbios Europos raidai. O šiais metais pažinsite dvi kitas žmonijos
istorijos epochas ir jų istorines erdves. Įžengsite į Europos žemyno gilumą ir pateksite į laikus, kai
Europoje kūrėsi valstybės ir formavosi kultūros. Jūsų laukia kelionė po Viduramžių ir ankstyvųjų
Naujųjų laikų Europą! Šioje kelionėje dalyvausite svarbiuose įvykiuose ir matysite įdomių reiškinių,
sutiksite negirdėtų istorinių asmenybių ir atrasite nežinomų vietovių. Juk kiekviena epocha, kiekvie-
nas laikotarpis turi savitą aplinką ir savų idėjų. Dažnai šių idėjų vedami žmonės priima lemiamus
sprendimus ir duoda pradžią naujiems įvykiams bei reiškiniams.
Vadovėlį sudaro dvi dalys. Pirmoje vadovėlio dalyje aptariama Viduramžių Europos istorija,
antra skirta ankstyviesiems Naujiesiems laikams apsvarstyti.
Viduramžiai – tai tūkstantis Europos istorijos metų, laikotarpis, trukęs maždaug nuo 500-ųjų
iki 1500 metų. Vadovėlyje aptarsite, kas būdinga Viduramžiams ir kodėl jie išskiriami kaip žmoni-
jos istorijos epocha. Atsakysite į klausimą, kaip šią epochą pažinti. Tai išsiaiškinę, judėsite toliau.
O toliau laukia pažintis su keturiais temų blokais – keturiais skyriais, pasakojančiais Viduramžių
Europos ir Lietuvos istoriją. Pirmas skirtas Viduramžių valstybių kūrimui ir jų raidai. Šiame sky-
riuje aptarsite valstybių atsiradimą Vakarų ir Vidurio Rytų Europoje. Išsiaiškinsite, kokį vaidmenį
Viduramžių valstybėje atliko valdovas – monarchas. Antrame skyriuje išsiaiškinsite, kaip Europa
tapo krikščionišku žemynu, ir įvertinsite Bažnyčios ir krikščionybės įtaką Viduramžių Europos
raidai. Trečiame skyriuje tyrinėsite, kokia ir kuo ypatinga buvo Viduramžių visuomenė. Aiškinsi-
tės, kokios pagrindinės grupės ją sudarė, kokias pareigas ir teises jos turėjo ir kaip gyveno žmonės,
kurie nesilaikė krikščioniškos visuomenės taisyklių ar nesivadovavo jos idėjomis. O paskutiniame,
ketvirtame, skyriuje susipažinsite su Viduramžių Europos kultūra. Sužinosite, kas būdinga Viduram-
žių švietimui ir mokslui. Išmoksite atskirti pagrindinius Viduramžių dailės ir architektūros stilius.
Antra vadovėlio dalis skirta ankstyvųjų Naujųjų laikų istorijai. Tai epocha, trukusi maždaug tris
amžius – nuo 1500-ųjų iki 1800 metų. Antros vadovėlio dalies pradžioje išsiaiškinsite, kodėl istorikai
teigia, kad ankstyvieji Naujieji laikai yra epocha, ir sužinosite, kuo ji ypatinga. Rasite atsakymą į
klausimą, kokios istorinės datos šią epochą įrėmina – žymi jos pradžią ir pabaigą. Tada jūsų kelionė
tęsis per tris skyrius, kuriuose sutiksite nemažai ankstyvųjų Naujųjų laikų Europos ir Lietuvos
istorijos įvykių bei reiškinių. Pirmame tyrinėsite, kaip keitėsi Europos kultūra ir visuomenė XVI a.,
kokios ir iš kur kilo naujos idėjos. Antrame skyriuje aiškinsitės tolesnę valstybių raidą, jų permai-
ningus santykius, svarbiausius politinės istorijos įvykius ir reiškinius. Trečiame skyriuje aptarsite
ankstyvųjų Naujųjų laikų visuomenės pokyčius. Pamatysite, kaip tais laikais keitėsi visuomenė ir
kas vyko XVI–XVIII a. Europos, taigi ir Lietuvos ekonomikoje. Paskutiniame, ketvirtame, skyriu-
je sužinosite, kokie ankstyvųjų Naujųjų laikų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūros
objektai išliko iki šių dienų. Tai pasaulietiniai ir sakraliniai statiniai, kurių formos itin skiriasi nuo
Viduramžių pilių ir katedrų.
Viduramžių ir ankstyvųjų Naujųjų laikų kelionė, trunkanti apie tūkstantį tris šimtus metų, pilna
ne tik įdomybių. Kai kurie praeities įvykiai, vyravusios sampratos ir įsitikinimai šiandien gali būti
nesuprantami. Vis dėlto susitikimas su praeitimi ir jos pažinimas praplečia pasaulėžiūros horizontą.
Per šią kelionę geriau suprasite aplinką, politinius įvykius, pažinsite kultūros vertybes ir visuomeni-
nius vyksmus. Ir būkite pasiruošę netikėtumams bei nuotykiams, juk jų esama kiekvienoje kelionėje.
Autoriai
PRATARMĖ
KAS YRA VADOVĖLYJE IR KAIP JUO NAUDOTIS?
Temos
sandara
ir tikslai
Papildoma medžiaga, kurią galima
atverti išmaniajame įrenginyje,
nuskaičius QR kodą
Potemės
pavadinimas
Iliustracijos, susijusios su tekste
analizuojamais aspektais
Istorijos šaltinio tekstas
Klausimai
ir užduotys,
padedančios
aptarti ir
suprasti
istorijos
šaltinio
tekstą
Klausimai
ir užduotys,
padedančios
įsisąmoninti
svarbiausias
potemės
žinias
Užduotis, kviečianti pasidomėti ir
tyrinėti, naudojantis papildomais
informacijos šaltiniais
Žemėlapiai,
papildantys istorinę
informaciją ir
ugdantys gebėjimą
orientuotis istorinėje
erdvėje
Apibendrinamieji
klausimai
ir užduotys,
padedančios
įsisąmoninti
svarbiausias
temos žinias ir
atitinkančios
temos tikslus
Užduotis, kviečianti diskutuoti
ir argumentuotai pateikti savo
nuomonę
10
ĮVADAS
Senovė
Šioje temoje JŪS
y
Išsiaiškinsite Viduramžių chronologines ribas ir istorijos pažinimo šaltinius.
y
Pažinsite esminius Viduramžių bruožus.
y
Ištirsite Viduramžių Vakarų Europos ryšius su kaimyninėmis kultūromis.
Viduramžių samprata – kas tai?
ĮVADAS.
VIDURAMŽIAI – ISTORINĖ EPOCHA
e-lankos.lt/y524
3000 m. pr. Kr.
Chronologija. Pažintį su Viduramžiais pra-
dėkime nuo atsakymo į klausimą, kada jie buvo.
Mokslininkai žmonijos istoriją skirsto į epochas,
laikotarpius, ilgesnes ar trumpesnes laiko atkarpas.
Paprastai kiekvieną tokią epochą rodo išskirtiniai,
svarbūs įvykiai, reiškiantys vienos epochos pabaigą
ir kitos pradžią. Praeities įvykius ir reiškinius ty-
rinėjantys istorikai išskiria ir pabrėžia tam tikrus
istorijos įvykius, jų datas. Viduramžiai yra viena
iš tokių išskirtų istorijos epochų. Ji buvo iš karto
po Antikos. Pasak istorikų, Vakarų̃ Ròmos imperi-
jos žlugimas 476 m. buvo vienas iš svarbių įvykių,
reiškiančių Antikos epochos pabaigą ir Viduramžių
epochos pradžią. Kitas svarbus Viduramžių pradžią
rodantis įvykis – Fránkų valstybės valdovo Chlo-
dvigo I krikštas apie 500 metus. Vis dėlto dažniau-
siai sutariama, kad Viduramžių pradžia – 476 metai.
O Viduramžių pabaigą rodo net keletas istorinių
įvykių. Pirmasis – kultūrinis. XV a. viduryje buvo
išrastas spausdinimo presas ir pradėtos spausdinti
knygos. Antrasis – politinis. 1453 m. musulmonai
turkai seldžiukai užėmė Konstantinopolį, Bizántijos
sostinę, ir daugiau kaip tūkstantį metų gyvavusi
Rytų̃ Ròmos imperija galutinai žlugo. Trečiasis –
visuotinis. 1492 m. Kristupas Kolumbas (isp. Cristoˊ -
bal Coloˊn, it. Cristoforo Colombo) per ekspediciją
į Ìndiją atrado Amerikos žemyną (1 pav.). Ketvir-
tasis – religinis. 1517 m. vienuolis Martynas Liute-
ris (Martin Luther) prie Vitenbergo katedros durų
2 pav. Chronologinė istorijos epochų schema – istorijos laiko juosta
1 pav. Kristupas Kolumbas atranda vieną iš dabartinės
Centrinės Amerikos salų, medžio raižinys, XVI a. pr.
pritvirtino 95 tezes. Jose jis kritikavo Katalikų baž-
nyčią ir griovė jos įtaką visuomenei. Taigi galima
sakyti, kad Viduramžių chronologinės ribos yra
V‒XV a. (2 pav.) ir ši epocha Europoje truko apie
11
Viduramžiai – istorinė epocha
3 pav. Eiliuoto Viduramžių teksto „Codex
Manesse“ iliustracija – vaizdinis šaltinis.
Jame vaizduojamas kilmingas riteris,
rankraščio miniatiūra, XIV a. pr.
476 m.
1492 m.
1789 m.
4 pav. Viduramžių mūšio vaizdas, rankraščio miniatiūra, XIV a. pr.
tūkstantį metų. Mums lieka išsiaiškinti, kas apskri-
tai būdinga šiam Europos istorijos tūkstantmečiui.
Pažinimo šaltiniai. Istorijos mokslo sritis, ty-
rinėjanti Viduramžius, laikotarpį tarp V ir XV a.,
vadinama medievi`stika (lot. medius – vidurinis,
esantis viduryje). Aptariamos istorinės epochos
pavadinimas liudija, jog ji įsiterpusi tarp Antikos ir
ankstyvųjų Naujųjų laikų. O istorikai, kurie studi-
juoja Viduramžių epochos reiškinius, vadinami me-
dievistais. Todėl sveiki įžengę į medievistų pasaulį!
Viduramžius – prieš šimtmečius vykusius įvy-
kius, reiškinius ir jų eigą – galima pažinti tyrinė-
jant tais laikais sukurtus dalykus, kuriuos moks-
lininkai vadina istorijos šaltiniais. Nors daugybę
Viduramžiais sukurtų istorijos šaltinių sunaikino
karai, gaisrai, žmonių neatsargumas ir aplaidumas,
nemaža jų dalis išliko iki mūsų dienų. Juos tyrinė-
jant ir vertinant gaunama žinių apie Viduramžių
reiškinius ir jų vyksmą. Istorijos šaltinių yra labai
įvairių, todėl pagal teikiamų žinių pobūdį ir pavida-
lą juos galima suskirstyti į keletą grupių.
Pirma – rašytiniai šaltiniai. Jais laikomi visi Vidur-
amžiais parašyti tekstai. Tais laikais vienuoliai ir
dvasininkai metraščiuose ir analuose rašė apie svar-
biausius to meto įvykius (mūšius ir kovas, valdovų
sprendimus ir veiklą, išskirtinius gamtos reiškinius
ir jų padarinius). Prie rašytinių šaltinių taip pat pri-
skiriami filosofiniai ir Dievą apmąstantys veikalai,
įvairūs teisės rinkiniai, privilegijos ir tarpvalstybi-
nės sutartys.
Antra – daiktiniai šaltiniai. Tai žmogaus sukurti
daiktai. Prie tokių galima priskirti įvairius darbo
įrankius, instrumentus, įrenginius, ginklus, pasau-
lietinius ir sakralinius statinius ir kt.
Trečia – vaizdiniai šaltiniai. Tai žmogaus sukurti
žmonių (valdovų, kilmingųjų, dvasininkų ar vals-
tiečių), daiktų, reiškinių ar įvykių (pilių, bažnyčių,
valdovo krikšto ar karūnavimo karaliumi, kovų)
atvaizdai (3 ir 4 pav.).
Reikia pabrėžti, kad istorijos šaltiniai, kuriais
remiantis galima tirti Viduramžius, sukurti bū-
tent Viduramžiais (V‒XV a.). Jie yra tiesioginiai
tos istorinės epochos liudininkai. Tokių istorijos
šaltinių, be kurių neįmanoma pažinti Viduramžių
epochos, rasite ir šiame vadovėlyje. Atkreipkite
į juos dėmesį.
Viduramžiai
Ankstyvieji
Naujieji laikai
Modernybė
Naujieji laikai
12
ĮVADAS
Klausimai ir užduotys
1. Nurodykite įvykius, kurie dažniausiai pateikiami kaip Viduramžių epochos pradžia ir pa-
baiga. Kaip manote, kodėl nėra vieno istorijos įvykio, kuris reikštų pradžią arba pabaigą?
2. Kaip vadinami Viduramžius tiriantys istorikai?
3. Kaip manote, kuri istorijos šaltinių grupė gali suteikti daugiausia žinių apie Viduramžius?
Nuomonę pagrįskite.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kokių dar yra Viduramžių periodizacijų.
Esminiai epochos bruožai
5 pav. Pilis buvo ir tebėra Viduramžių valdžios ir galios ženklas. Gutenbergo pilis pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta
XII a., Lˋichtenšteinas.
Iki Viduramžių Europoje gyveno įvairios gentys
(germanai, slavai, baltai ir kt.). Jas siejo tik daugy-
bės dievų garbinimas, karingumas ir dažnos tarpu-
savio kovos. Gentys neturėjo rašto, todėl nepaliko
jokių to meto rašytinių istorijos šaltinių. Būtent
Viduramžiais Europa ėmė formuotis kaip politinė
ir kultūrinė erdvė (A šaltinis). Viduramžiais gy-
vavusios gentys pradėjo virsti krikščioniškomis
tautomis ir valstybėmis. Šiame šimtmečiais truku-
siame virsme svarbiausias vaidmuo teko Katalikų
bažnyčiai ir valdovų dinastijoms. Visa tai turėjo
esminių pasekmių tolesnei visuomenės raidai. Iš-
siaiškinsime pagrindinius šio laikotarpio politinius,
religinius, kultūrinius ir visuomeninius bruožus.
VI‒X a. Vakarų Europoje kūrėsi pirmieji politi-
niai dariniai, pirmosios valstybės (kunigaikštys-
tės ir karalystės) (5 pav.). Valstybių valdovai buvo
karūnuojami. Ir Lietuvõs valstybės kūrimasis
priklauso tam pačiam procesui. XIII a. viduryje
kunigaikštis Mindaugas priėmė krikštą ir pradė-
jo kurti valstybę, buvo karūnuotas kaip Lietuvos
karalius.
13
Viduramžiai – istorinė epocha
A šaltinis. Prancūzų istorikas Žakas Le Gofas (Jacques Le Goff) apie Europos sampratą Viduramžiais:
„Viduramžiai yra Europos, kaip tikrovės ir vaizdinio, atsiradimo ir formavimosi epocha. Viduram-
žiai yra lemiamas Europos gimimo, vaikystės ir jaunystės momentas. Tačiau Viduramžiais žmonės
neturėjo nei minties, nei tikslo kurti vieningą Europą. Tik popiežius Pijus II (Enėja Silvijus Pikolomi-
nis, popiežiumi buvęs 1458‒1464 m.) turėjo aiškią Europos idėją. 1458 m. jis sukūrė tekstą pavadinimu
Europa. Vėliau, 1461 m., parašė tekstą pavadinimu Azija. <…>
Prieš pradedant Viduramžiuose ieškoti Europos, reikia atkreipti dėmesį, kad tiek Viduramžiais, tiek
tarp šiuolaikinių istorikų yra paplitusios dvi konkuruojančios Europos sampratos. Kaip jau matėme ir
kaip dar galėsime įsitikinti, Europos samprata buvo priešpriešinama Azijos sampratai ir apskritai Ry-
tams. Vadinasi, žodis „Vakarai“ gali reikšti erdvę, kuri sutampa su Europos samprata. Ši Vakarų sampra-
ta, nepaplitusi Viduramžiais, įsitvirtino vaizduotėje tada, kai krikščioniškasis pasaulis skilo į Bizántijos
imperiją ir lotyniškąją krikščionybę. Pirmoji iš jų atitinka Rytų̃ imperiją, antroji – Vakarų̃ imperiją.“
Iš prancūzų k. vertė V. Volungevičius, pagal Jacques Le Goff, L’Europe est elle née au Moyen Âge?,
Paris: Éditions du Seuil, 2003, p. 22, 25.
Klausimai ir užduotys
1. Nurodykite dvi sampratas, kurios, anot šaltinio autoriaus, konkuravo Viduramžiais.
2. Kaip istorikas aiškina Vakarų sampratą?
3. Paaiškinkite, kodėl istorikas teigia, kad Viduramžiai yra Europos kūrimosi epocha.
Valstybių Europoje kūrimas ir valdovų karūnavi-
mas tiesiogiai susijęs su religija, tiksliau – su krikš-
čionybe. Karūnacija skatino krikščionybės plėtrą
Europoje. Krikštą priimdavo valdovas ir jo aplinka,
o ilgainiui ir visuomenė. Per kelis šimtmečius krikš-
čionybė tapo vyraujančia Europos žemyno religija.
VI‒X a. Europoje kūrėsi vienuolynai. Juo-
se meldėsi, dirbo ir senuosius raštus perrašinėjo
vienuoliai (6 pav.). Kaimuose ir miestuose buvo
statomos bažnyčios. Miestų katedros rodė garbina-
mo Dievo didybę. Viduramžiais krikščionybė tapo
svarbiausia kasdienio gyvenimo dalimi. Būtent Vi-
duramžiais krikščionybė ir Katalikų bažnyčia tapo
Europos kultūros pamatu. Kūrėsi vienuolynų mo-
kyklos, vėliau – katedrų mokyklos miestuose. XI‒
XII a. Vakarų Europoje atsirado pirmosios aukštosios
6 pav. Senankės cistersų vienuolynas, pastatytas XII a. vid., Prancūzijà.
14
ĮVADAS
Viduramžiais Europa ribojosi su dviem didžio-
siomis kultūromis – Bizantijos ir islamo pasaulio
(8 pav.) – ir patyrė jų įtaką. Tolesnėse temose dau-
giausia dėmesio skirsime reikšmingiausiems Vidur-
amžių Europos įvykiams ir reiškiniams, todėl bū-
tina pasakyti keletą žodžių apie šias dvi kultūras,
Viduramžių Europos ir jos kaimynų sąsajos
8 pav. Frankų karalystė, Bizantijos imperija ir Kalifato valstybės plėtra VII‒VIII a.
Klausimai ir užduotys
1. Nurodykite, kas būdinga valstybių kūrimuisi Viduramžiais ir kas laikoma valstybės
pradžia.
2. Kodėl krikščionybė buvo svarbi kuriantis Viduramžių valstybėms?
3. Kokios gyventojų grupės sudarė Viduramžių visuomenę? Paaiškinkite, kuo jos skyrėsi.
TYRINĖKITE!
Naudodamiesi internetu išsiaiškinkite Viduramžių Europos architektūros stilius ir nuro-
dykite mažiausiai po vieną Europoje išlikusį kiekvieno stiliaus statinį.
7 pav. Supaprastinta Viduramžių visuomenės piramidė
Apie 80 proc. visuomenės
Dvasininkai
(besimeldžiantieji)
Kilmingieji
(kovojantieji)
Valstiečiai
(dirbantieji)
mokyklos – universitetai. Lotynų kalba tapo ne tik
Bažnyčios, bet ir pagrindine Viduramžių mokslo ir
literatūros kalba.
Galiausiai Viduramžiais skirtingose Europos
valstybėse susikūrė panašiõs struktūros visuomenės.
Kiekvieną visuomenę sudarė trys pagrindinės gru-
pės: dvasininkai, kilmingieji ir valstiečiai. Šios grupės
atliko savo vaidmenis ir turėjo savo pareigas (7 pav.).
Visa tai vienaip ar kitaip, anksčiau ar vėliau plito ir
Lietuvojè. Smulkiau tai aptarsime šiek tiek vėliau.
15
Viduramžiai – istorinė epocha
Europos sąsajos su Bizantija. 476 m. žlugus Va-
karų Romos imperijai, Rytų Romos imperija vis dar
gyvavo. Ilgainiui Rytų Romos imperiją pradėta va-
dinti Bizantija. Jos vardas kilo iš miesto vardo Bizan-
tija. IV a. pradžioje imperatorius Konstantinas Didysis
šį miestą pavertė savo sostine, o jam mirus mies-
tas pradėtas vadinti Konstantinopoliu (Konstan-
tino miestu). Trumpai tariant, Rytų Romos impe-
rijai prigijo Bizantijos vardas, o Bizantijos miestas
gavo Konstantinopolio vardą (dab. Stambulas).
Bizantijos imperija gyvavo iki 1453 m., kol ją ga-
lutinai užkariavo musulmonai turkai seldžiukai.
Per šį tūkstantmetį būta įvairių Europos sąsajų su
Bizantija. VI a. Bizantijos imperija pasiekė savo
galios viršūnę, tuo metu ją valdė imperatorius
Justinianas I Didysis (483‒565 m.) (9 pav.). Jis susti-
prino valstybę, pasirūpino, kad būtų surinkti ir susis-
teminti senieji įstatymai. Justiniano I veiklą ir galią
iki šiol išraiškingai simbolizuoja jam valdant pastaty-
ta šventovė (10 pav.). O Europoje VI a. dar tik kūrėsi
pirmosios valstybės ir plito krikščionybė – Europa
dar tik formavosi kaip politinė ir kultūrinė erdvė.
Kiek stipresnių ryšių tarp Europoje besikurian-
čių valstybių ir Bizantijos imperijos užsimezgė
9 pav. Auksinėje Justiniano I Didžiojo laikų monetos averse ir
reverse vaizduojamas soste sėdintis imperatorius, VI a. vid.
VIII amžiuje. Tuo metu galingiausia Europoje Fran-
kų valstybė siekė tarptautinio bendradarbiavimo
su Bizantija. Tačiau ši į Europos valstybę ir kitus
politinius darinius žiūrėjo iš aukšto, nes Bizanti-
jos valdovas buvo imperatorius, savo galią ir įta-
ką kildinantis iš senovės Romos imperijos. Vėliau,
800 m., Europoje Frankų karalius Karolis Didysis
buvo karūnuotas kaip imperatorius. Nuo tada tarp
dviejų imperatorių – aukščiausių krikščioniškųjų
valstybių monarchų (valdovų) – vyko tam tikros
varžybos. XI a. viduryje Europos ir Bizantijos san-
tykiai patyrė esminį lūžį – kelis šimtmečius trukę
teologiniai Romos popiežiaus ir Konstantinopolio
B šaltinis. Prancūzų istorikas Žakas Le Gofas apie Europos nesutarimus su Bizantija ir Kalifatu:
„Reikia prisiminti du neigiamus reiškinius, kurie VII‒XIV a. formuojantis Europai atliko esminį
vaidmenį. Šiuo laikotarpiu formavosi ir konflikto bei pasipriešinimo sąlygomis įsitvirtino religinė ir
nacionalinė tapatybė. Kitoks [kitos tautybės, kito tikėjimo] žmogus, kaip priešininkas ar priešas, kūrė
tapatybę.
Vakarų krikščionybė [katalikybė] turėjo du tokius priešininkus. Pirmasis buvo Bizantija. Bizantijos
siekis vadovauti visam krikščioniškajam pasauliui, tiek lotyniškajam, tiek ir graikiškajam, atsisakymas
pripažinti Romos popiežių, skirtingos liturgijos kalbos (graikų ir lotynų), teologiniai skirtumai atitolino
Romos krikščionis [katalikus] nuo Bizantijos krikščionių [stačiatikių]. <…>
Nuo VII a. tarp Vakarų krikščionybės ir islamo rutuliojosi didesnis konfliktas. Tuo metu, kai Rytų
Europa priklausė Bizantijos pasauliui, islamo ir Vakarų krikščionybės teritorijos susidūrė, dažnai
įvykdavo ir karinių konfliktų. Po to, kai islamas išplito Šiaurės Afrikoje tarp arabizuotų berberų, iškilo
pavojus krikščioniškajai Europai. 711‒719 m. buvo greitai užkariautas Iberijos [Pirėnų] pusiasalis.“
Iš prancūzų k. vertė V. Volungevičius, pagal Jacques Le Goff, L’Europe est elle née au Moyen Âge?,
Paris: Éditions du Seuil, 2003, p. 47–48.
Klausimai ir užduotys
1. Nurodykite du neigiamus šaltinyje minimus reiškinius.
2. Kas buvo Vakarų krikščionių priešininkai? Kodėl būtent jie?
3. Kodėl Europos krikščionybei pavojų kėlė islamas?
stipriai paveikusias krikčioniškosios Europos raidą.
Su jomis Europa ribojosi, palaikė ryšius, varžėsi ir
kartais kovojo. O svarbiausia – su jomis susidur-
dama Europa vis aiškiau suvokė ir skyrė savo kaip
krikščioniškosios erdvės savitumą. Šios kultūros
padėjo Europai save apibrėžti kaip atskirą kultūrą
(B šaltinis). Kokių sąsajų būta tarp krikščioniškosios
Europos, Bizantijos ir islamiškojo Kalifato?
16
ĮVADAS
10 pav. Sofijos šventovė Stambule pastatyta VI a. pirmoje pusėje kaip stačiatikių soboras, musulmoniški minaretai pristatyti
XV‒XVI a., Tur̃kija.
patriarcho nesutarimai baigėsi Bažnyčios skilimu.
Romos katalikų ir Konstantinopolio stačiatikių Baž-
nyčios galutinai atsiskyrė. Pirmojoje tiek pasaulie-
tiniame, tiek religiniame gyvenime vyravo lotynų
kalba, antrojoje – graikų. Atsiradusią aiškią skirtį
tarp Romos katalikų ir Konstantinopolio stačiatikių
dar aptarsime išsamiau.
Sąsajos su islamo pasauliu. Islamo religija pra-
dėjo formuotis gana vėlai, VII a. pradžioje. Jos pra-
dininkas buvo pranašas Mahomètas (570‒632 m.).
Pasak legendos, Mahometui Dievas pasiuntė angelą
ir per jį perdavė savo mokymą. Šis mokymas buvo
užrašytas ir virto Koranu ‒ šventąja islãmo religijos
knyga. Korane užrašyti svarbiausi islamo religijos
priesakai ir tiesos apie visagalį Dievą, žmogaus sielos
nemirtingumą, gerų darbų ir pasninko būtinumą.
Mekos mieste Mahometas pradėjo skelbti tikėjimą
apie vieną visagalį Dievą – Alachą. Alachas yra gai-
lestingas, tačiau teis žmones po mirties už jų darbus
žemėje. VII a. pradžioje Arabijos pusiasalyje Ma-
hometo pradėtas skelbti islamas ėmė greitai plisti
(8 pav.). Ši plėtra buvo pagrįsta karine ekspansija.
Per ją formavosi ir arabų valstybė. Iš pradžių ši arabų
valstybė – Kalifãtas – kūrėsi tik Arabijos pusiasaly-
je, bet vėliau ėmė smarkiai augti. Per kelis dešimtme-
čius užėmė milžinišką teritoriją: nuo Arabijos iki pat
Pirėnų pusiasalio. Kalifãtą valdė kalifas, savo ranko-
se sutelkęs didžiulę pasaulietinę ir religinę valdžią.
VIII a. pirmoje pusėje Kalifãto ir islamo ekspan-
sija pasiekė Europą. Būtent tada ir įvyko pirmieji
kariniai susidūrimai tarp krikščioniškosios Vakarų
Europos ir islamiškojo Kalifato. 732 m. ties Puatjɏė
(dab. Prancūzija) tarp Frankų karalystės ir Kalifato
kariuomenių įvyko mūšis. Šiame mūšyje galinga
Frankų karalystės sunkiųjų raitelių ir pėstininkų
kariuomenė įveikė priešininkus. Islamo ekspansija
į Europą buvo sustabdyta. Vis dėlto islamas Pirė-
nų pusiasalyje išliko iki XV a. pabaigos. Čia kelis
šimtmečius vyko religinės kovos tarp katalikų ir
musulmonų.
Dar didesnis ir reikšmingesnis Kalifato ir Euro-
pos valstybių susidūrimas įvyko Priešakinėje Azijo-
je, Šventojoje Žemėje. Jis prasidėjo XI a. pabaigoje
Romos popiežiui paskelbus kryžiaus karus. Stipriai
tikintys Vakarų Europos krikščionys keliavo į Šven-
tąją Žemę išvaduoti Kristaus kapo iš musulmonų
valdžios. Šis dviejų kultūrų susidūrimas truko apie
du šimtus metų. Šis laikotarpis paženklintas ne tik
dešimtmečius trukusiais musulmonų ir katalikų ka-
rais. Per šį laiką europiečiai praturtino savo kultūrą
perimdami iš priešininkų iki tol nežinotų dalykų ir
idėjų. Bendraudami su musulmonais krikščionys
sužinojo ir apie kai kuriuos senuosius raštus, su-
kurtus dar senovės Graɏikijoje. Jie pradėjo juos versti
ir studijuoti. Taip pat patyrė, kad yra nepalygina-
mai paprastesnė ir aiškesnė skaičių sistema. Tarp
Europos ir Priešakinės Azijos užsimezgė prekybos
ryšiai, europiečiai perėmė kai kuriuos arabų kal-
bos žodžius. Kiek vėliau apie visa tai pakalbėsime
išsamiau.
17
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
1. Kokios yra Viduramžių chronologinės ribos?
2. Nurodykite keturis Viduramžių epochos bruožus. Kuris iš jų, jūsų manymu, geriausiai
atspindi šią epochą? Nuomonę pagrįskite.
3. Ne mažiau kaip dviem bruožais apibūdinkite Vakarų Europos ryšius su kaimyninė-
mis kultūromis. Pasvarstykite, su kuria kultūra Europos santykiai buvo glaudesni.
Paaiškinkite, kodėl taip manote.
TYRINĖKITE!
Internete ar bibliotekoje raskite Viduramžiais parašytų metraščių. Panašiu stiliumi apra-
šykite mokykloje praleistą dieną.
IŠSAKYKITE SAVO NUOMONĘ
Tikriausiai supratote, kad Viduramžiais Vakarų Europoje vienas svarbiausių dalykų buvo
krikščionybė. Pasvarstykite, kodėl valdovams buvo naudinga palaikyti gerus santykius
su Bažnyčia. Nuomonę pagrįskite.
Klausimai ir užduotys
1. Kaip dar vadinama Rytų Romos imperija? Kodėl taip?
2. Nurodykite XI a. vid. įvykusį esminį Europos ir Bizantijos santykių lūžį.
3. Paaiškinkite, kas buvo Kalifatas.
4. Kaip Europos ryšius su Kalifatù keitė kryžiaus karai?
Viduramžiai – istorinė epocha
I skyrius
Valstybių
formavimasis
Viduramžiai – tai epocha, kai Europos žemyne
kūrėsi politinė erdvė, pradėjo formuotis valstybės.
Daugeliu atžvilgių dabartinių Europos valstybių
pradžia – Viduramžių epochoje. Būtent Viduramžiais
Europa tapo monarchijų žemynu. Monarchijas valdė
monarchai: imperatoriai, karaliai ir kunigaikščiai.
Šiame skyriuje jūsų laukia septyni pasakojimai apie
tai, kas įvyko per tūkstantį metų: nuo V a. Frankų
valstybės susikūrimo iki XV a. Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės šlovės viršūnės.
I SKYRIUS. VALSTYBIŲ FORMAVIMASIS
20
II
III
IV
Šioje temoje JŪS
y
Susipažinsite su Fránkų imperijos sukūrimo aplinkybėmis.
y
Nagrinėsite Frankų valstybės valdymo bruožus.
y
Aptarsite Karolio Didžiojo palikimą Europai.
Pirmieji karaliai Europoje – Merovingai
1. IMPERIJA TAPUSI FRANKŲ
KARALYSTĖ
e-lankos.lt/e1kb
Kai kalbėjome apie tai, kas būdinga Viduramžių
epochai, minėjome, kad tuo metu Europa pradėjo
formuotis kaip politinė ir kultūrinė erdvė. Šiandien
tai išreiškia nuo 1950 m. Europoje teikiamas apdo-
vanojimas už indėlį į Europos vienybę. Šis apdova-
nojimas pavadintas Karolio Didžiojo vardu. Karolis
Didysis – 800 m. vainikuotas Frankų imperijos im-
peratorius – jau savo amžininkų buvo vadinamas
Europos tėvu.
Nusikelkime į Viduramžių pradžią, V amžių.
476 m. po vidaus kovų ir įvairių genčių antpuolių
žlugo Vakarų̃ Ròmos impèrija. Jos buvusioje miš-
kingoje, į šiaurę nuo Alpių plytėjusioje Europos da-
lyje (dab. Prancūzi̇̀jos, Vokieti̇̀jos, Bel̃gijos ir Nýder-
landų teritorijose) tebegyvavo miestai, tokie kaip
Tryras, Vjenas, Strasbūras ar Kelnas, paprastai
valdomi ne karalių ar didikų, o vyskupų̃ – aukš-
tųjų dvasininkų. Šie rūpinosi bažnyčiomis ir sklei-
dė tuo metu dar labai silpną krikščionybę. Miestai
tarsi nedidelės salelės buvo įsikūrę skirtingų genčių
(burgundų, alemanų) valdomose žemėse, toli vie-
nas nuo kito.
Gentys kovojo tarpusavyje, bet nė vienam iš jų
vadų nepavyko įsitvirtinti ir primesti savo valios
kitoms gentims. V a. pabaigoje, naudodamas karą,
prievartą ir derybas, o kai kada susiklosčius palan-
kioms aplinkybėms, frankų genties kunigaikštis
Chlodvigas (466‒511 m.) suvienijo frankų genčių
žemes ir įkūrė Fránkų valstýbę. Tačiau Chlodvigo
sukurta valstybė buvo silpna (1.1 pav.). Ją sudarė ats-
kiros gentys, kurių vadai nenorėjo paklusti naujam
valdovui, todėl kovos tarp genčių nesiliovė.
Tuo metu didžioji dalis Europoje įsikūrusių genčių
išpažino senus politeistinius (sen. gr. polys + theoi –
daugybė dievų) tikėjimus – garbino daugybę dievų
ir dievybių: įvairius gamtos objektus (ąžuolų girai-
tes, šaltinius), gamtos jėgas ir reiškinius (vėją, saulę,
lietų, griaustinį). Krikščionių tikėjimą tarp genčių
skleidė tik pavieniai vienuoliai. Siekdamas susti-
printi vidinių nesutarimų draskomą Frankų valstybę
Chlodvigas, įkalbėtas savo žmonos Klotildos, priėmė
krikštą. Chlodvigo krikštas įvyko tuoj po jo laimėto
mūšio prieš alemanų gentis. Šis mūšis Chlodvigui
tarsi patvirtino ir įrodė, kad krikščionių Dievas yra
galingas ir padeda valdovui pasiekti pergalę, įtvirtin-
ti savo valdžią ir primesti savo valią priešininkams
(A šaltinis). 498 m. per Kalėdas vyskupas Remigijus
Reimso bažnyčioje (vėliau toje vietoje bus pastaty-
ta itin svarbi Prancūzi̇̀jos istorijai Reimso katedra)
pakrikštijo Chlodvigą (1.2 pav.). Su Chlodvigu buvo
pakrikštyta ir frankų aristokratija. Chlodvigas tapo
karaliumi krikščioniu ir davė pradžią Merovingų di-
nastijai. Beje, dinastijos pavadinimas kilo iš legendi-
nio Chlodvigo protėvio Merovecho vardo. Chlodvigo
krikštas, tapimas karaliumi krikščioniu ir naujos ka-
ralių dinastijos atsiradimas turėjo ilgalaikių pasek-
mių ne tik krašto, bet ir Europos istorijai.
1.1 pav. Frankų valstybė VI‒VII a.
21
II
III
IV
1. Imperija tapusi Frankų karalystė
1.2 pav. Chlodvigo krikštas, Šv. Remigijaus bazilika Reimse, bareljefas, XIV a.
A šaltinis. Apie Chlodvigo sprendimą priimti krikštą VI a. vyskupas ir kronikininkas Grigalius
Turietis rašė:
„Tačiau karalienė nesiliovė [Chlodvigui] sakyti, kad reikia pažinti tikrąjį Dievą ir nustoti garbinti
stabus. Tačiau jis negalėjo tuo patikėti tol, kol kilo karas su alemanais, dėl kurio buvo priverstas pri-
pažinti tai, ką anksčiau [pats] neigė. O nutiko taip: abi armijos patyrė didelių nuostolių ir Chlodvigo
armija labai skubėjo pasitraukti. Tai matydamas [Chlodvigas] su dideliu susirūpinimu širdyje pakėlė
susigraudinusias akis į dangų ir tarė: „Jėzau Kristau, kuris – kaip Klotilda skelbia – esi gyvo Dievo
sūnus, juk sakoma, kad padedi tiems, kurie stengiasi, ir suteiki pergalę tiems, kurie tavimi viliasi.
Atsiduodu tavo šlovingai pagalbai, ir jei dovanosi man pergalę prieš šiuos priešus ir įgysiu tokią jėgą,
apie kurią kalba tave tikintys žmonės, įtikėsiu tavimi ir pasikrikštysiu.“
Iš lotynų k. vertė V. Volungevičius, pagal Monumenta Germaniae Historica. Greogorii episcopi Turonensis
Libri historiarum X, ed. B. Kursch et W. Levison, Hannoverae: Impensis Biliopolii Hahniani, 1951, p. 75.
Klausimai ir užduotys
1. Kas įkalbinėjo Chlodvigą priimti krikštą?
2. Koks įvykis lėmė Chlodvigo sprendimą tapti krikščioniu? Paaiškinkite kodėl.
3. Kokia, jūsų manymu, buvo pagrindinė priežastis, paskatinusi Chlodvigą priimti krikštą?
Savo nuomonę pagrįskite.
Klausimai ir užduotys
1. Kam pavyko suvienyti Frankų valstybę?
2. Nurodykite ne mažiau kaip dvi priemones, kuriomis buvo sukurta Frankų valstybė. Kuri iš
jų, jūsų manymu, buvo svarbesnė? Savo nuomonę pagrįskite.
3. Nurodykite dvi priežastis, kodėl Chlodvigas nusprendė priimti krikštą.
I SKYRIUS. VALSTYBIŲ FORMAVIMASIS
22
II
III
IV
Karolingų dinastija ir Frankų valstybės galybė
Vėliau, VI‒VII a., Merovingų dinastijos nariams
sunkiai sekėsi valdyti valstybę, tarp brolių ir kitų
giminaičių dažnai kildavo kruvinų nesutarimų dėl
Frankų valstybės sosto. Nesiliovė karai tiek valstybės
viduje, tiek su gentimis kaimynėmis, todėl valdančios
Merovingų dinastijos galia silpo. Nuo VII a. vidu-
rio vis didesnę įtaką valstybės gyvenimui darė vy-
riausieji valdovo dvarų pareigūnai majordomai (lot.
maior domus – namų, dvaro valdytojas). Valdovui
tiesiogiai pavaldūs aukštieji pareigūnai majordomai
buvo atsakingi už karaliaus dvarų ir jų turto valdy-
mą. Iš šių pareigūnų iškiliausia tapo didikų Karolingų
giminė. Iš pradžių šios giminės nariai buvo tik vieni iš
daugybės majordomų, tačiau bėgant dešimtmečiams
Karolingai, iš kartos į kartą paveldėdami šias parei-
gas, įgijo didžiulę galią ir įtaką. Jau VIII a. pirmoje
pusėje jie buvo tokie galingi, kad varžėsi su pačiais
Merovingais ir iš tikrųjų valdė Frankų valstybę. Galų
gale 751 m. vyriausias Karolingų giminės narys Pipi-
nas Trumpasis nuvertė ir į vienuolyną išsiuntė pasku-
tinį Merovingų dinastijos valdovą. Frankų valstybę
pradėjo valdyti nauja karalių dinastija ‒ Karolingai.
Prieš mirdamas Pipinas Trumpasis Frankų valsty-
bę paliko dviem savo sūnums: Karlomanui ir Karo-
liui. Vienas iš brolių, Karolis (742‒814 m.), dėl ypatin-
gos veiklos ir reikšmės Frankų valstybės ir Europos
istorijai vėliau pradėtas vadinti Karoliu Didžiuoju
(1.3 pav.). 768 m. abu broliai pradėjo valdyti jiems
paskirtas valstybės dalis, tačiau po kelerių metų
Karlomanas mirė ir Karolis tapo vienvaldžiu Frankų
karaliumi. Beveik penkiasdešimt metų (768‒814 m.)
valdęs Karolis jau amžininkų buvo laikomas nepa-
prastu valdovu, plečiančiu Frankų valstybę, stipri-
nančiu Katalikų bažnyčią, puoselėjančiu mokslą ir
kultūrą.
Vos pradėjęs valdyti Karolis Didysis ėmė plėsti
Frankų valstybės teritoriją. Jo įtaka ir galia dar la-
biau išaugo, kai jo veikla peržengė valstybės ribas.
Atsiliepdamas į Ròmos popiežiaus Hadrijono I pa-
galbos prašymą Karolis su kariuomene perkopė
Alpes. Pietinėje Alpių pusėje, Apeninų pusiasalio
(dab. Itãlija) šiaurėje, gyveno langobardų gentys, jos
puldinėjo Romos popiežiaus valdas. 774 m. Karolio
vadovaujama kariuomenė nugalėjo langobardų gen-
čių pajėgas. Nuo tada jis titulavosi ne tik frankų, bet
ir langobardų karaliumi. Ko gero, ilgiausiai Karolio
Didžiojo kovos vyko su saksų gentimis, įsikūrusio-
mis Frankų valstybės rytų kaimynystėje (dab. šiaurės
Vokieti̇̀joje). Saksų gentys, kaip ir daugelis to meto
genčių, garbino daug dievų ir dievybių. Tad Karolio
Didžiojo tikslas buvo ne tik šias gentis užkariauti,
išplėsti savo valstybės teritoriją, bet ir pakrikštyti.
Karolio Didžiojo valstybės kovos su pagonių saksų
gentimis truko ilgiau nei trisdešimt metų ir baigėsi
tik IX a. pradžioje, prijungus saksų genčių žemes.
Esminį vaidmenį pergalingose kovose atliko Karolio
Didžiojo suburta sunkioji raitija ‒ ietimis ir kalavijais
ginkluoti šarvuoti kariai ant žirgų (1.4 pav.). Žinoma,
tais laikais karas ir sėkmė mūšio lauke turėjo didelę
reikšmę valdovo galiai ir įtakai, tačiau labai svarbus
buvo ir valdovo gebėjimas valdyti valstybę. O Karolis
Didysis čia buvo ne mažiau gabus nei mūšio lauke.
1.4 pav. Karolingų sunkioji raitija kovoja su Frankų valstybę
ir Europą siaubiančiais klajokliais vengrais, Štutgarto
psalmynas, apie 830 m.
1.3 pav. Karolis
Didysis su valdžios
ženklais (kalaviju ir
skeptru), viršuje du
herbai – vokiečių
ir prancūzų
žemių, tapyba,
dail. Albrechtas
Diureris (Albrecht
Dürer), XVI a. pr.